LT EN

EKSPONATAI ŠIMTMEČIUI

Dionizo Poškos antkapinio paminklo žodžiai – priminimas šiandienos kultūrininkui

Nuo 1935 metų balandžio 15-oji minima kaip Pasaulio kultūros diena, siekiant paskatinti saugoti visos žmonijos kultūros vertybes, kurias kūrė ir kuria ryškiausi viso pasaulio kultūrininkai. Atsigręžkime atgal ir pažiūrėkime, kokiais nuveiktais darbais garsėjo XVIII a. Lietuvos šviesuoliai, koks jų įvaizdis išliko mūsų atmintyje?
Vienas iš jų – Dionizas Poška, gimęs 1764 m. Lėlaičių bajorkiemyje (jis tuo metu priklausė Telšių pavieto Žemalės parapijai), kilmingų bajorų šeimoje. Iki motinos mirties gyveno gimtinėje, vėliau persikėlė į Maldūnus. Apie 1773–1780 m. mokėsi Kražių kolegijoje, paskui pasirinko teisininko kelią. Tačiau mums jis labiau žinomas kaip poetas-rašytojas, palikęs garsiąją poemą „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“, kaip istorikas-muziejininkas – pirmojo senienų muziejaus – Poškos Baublių – įkūrėjas, archeologas, etnografas, lietuvių kalbos puoselėtojas.
Daug talentų turėjęs ir jų po devyniomis spynomis nelaikęs, o dosniai dalinęs Žemaitijos žmonėms, D. Poška nuo 1790 m. gyveno Bardžiuose. Mirė ten pat 1830 m. Palaidotas Kaltinėnų parapijos kapinėse šalia žmonos Uršulės, kuriai buvo dėkingas „už jausmų pastovumą, gerą ir gailestingą širdį, mokėjimą išsaugoti namų židinio ramybę, už šeimininkės darbštumą ir rūpestingumą“.


Žemaičių dailės muziejaus fotografijų rinkinio albume saugoma nuotrauka, kurios vaizde – Dionizo Poškos kapas (apie XX a. vid., GEK 4959/79), privertė suklusti ir įdėmiau pasižiūrėti, o kas parašyta ant antkapinio paminklo? Jame senoviškomis, sunkiai įskaitomomis raidėmis įkalti žodžiai, derantys tikram Žemaitijos šviesuoliui: „Žinok, ateywy, jog ti kapay ira žemaiszie moksla ir garbinga wira, kurs kalba Tiewu sawa isztaysity troszka, o patsay wadinosi Dionyzu Poszka. Metusi 1830 smertys usztyka, bet uždirpta pasauly szlowy jo palyka“. („Žinok, ateivi, jog tai kapas yra Žemaičio, mokyto ir garbingo vyro, kurs kalbą tėvų savo ištaisyti troško, o patsai vadinos Dionyzas Poška. Metuos 1830 smertis užtiko, bet uždirbta pasauly šlovė jo paliko.)
Šis kuklus paminklas ir jame iškalti žodžiai – tarsi simbolinė dovana ir priminimas viso pasaulio šviesuoliams.


Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja