LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   ADOMO GALDIKO (1893–1969) ABSTRAKCIJŲ PARODA

ADOMO GALDIKO (1893–1969) ABSTRAKCIJŲ PARODA

Adomas Galdikas – dailininkas tapytojas, grafikas, scenografas – gimė girių apsuptame Giršinų vienkiemyje prie Mosėdžio, pasiturinčių valstiečių šeimoje.
Būsimojo dailininko motina Fortūnata Karevičiūtė-Galdikienė mėgo muziką, poeziją, pati bandė rašyti, tėvas Feliksas jaunystėje smuikavo, šiek tiek tapė. Prie kelio stovėjo koplytėlė su tėvo tapyta madona. Pati aplinka formavo meilę liaudies menui. Atėjus laikui rinktis profesiją, Adomas nepakluso dėdės vyskupo Pranciškaus Karevičiaus siūlymui pasirinkti inžinieriaus profesiją. 1912 metais įstojo į Aleksandro Štiglico techninę piešimo mokyklą Sankt Peterburge, 1917 m. ją baigė įgydamas grafiko ofortisto specialybę (mokykla įsteigta 1876 m., investuota 1 milijonas rublių, Štiglico muziejus yra įsigijęs A. Galdiko darbų). Mokykla nerengė tapytojų profesionalų, todėl būsimasis dailininkas mokėsi papildomai – 1916–1917 m. išklausė Dailės akademijos specialųjį kursą. Gavęs diplomą, mokytojavo „Žiburio“ mergaičių gimnazijoje Tambove.
1918 m. A. Galdikas grįžo į Lietuvą, dėstė piešimą Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje ir „Saulės“ gimnazijoje, o 1919 m. kartu su Antanu Žmuidzinavičiumi pasiųstas į Stokholmą gaminti lietuviškų pinigų projektų.
Į Lietuvos meninį gyvenimą A. Galdikas aktyviai įsitraukė 1920 metais: dalyvavo parodose, iliustravo knygas, priklausė Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybai, vienas iš pirmųjų ėmė rinkti tautodailės darbus, dėstė piešimo kursuose, padėjo Justinui Vienožinskiui steigti ir statyti Kauno meno mokyklą. 1923–1940 metais buvo šios mokyklos grafikos studijos vedėjas. Tiesa, 1929–1930 m. dėl mokinių streiko pašalintas iš mokyklos.
1923 metais A. Galdikas kartu su Vladu Didžioku tobulinosi Berlyne ir Leipcige. Įstojo į Janio Valterio–Kurau vadovaujamą tapybos studiją ir mokėsi su dideliu užsidegimu. 1931 m. Paryžiuje buvo atidaryta A. Galdiko akvarelės, guašo, temperos, teatro dekoracijų, aliejinės tapybos ir piešinių paroda. Prancūzų meno kritikai parodą vertino palankiai.
1934 m. A. Galdikas grafikos kūrinius eksponavo tarptautinėje parodoje Londone, o 1935 m. – lietuvių grafikos parodoje Košicėje. 1937 m. pasaulinei Paryžiaus parodai dailininkas per mėnesį nutapė figūrinį didelio formato pano-triptiką „Lietuva“, kuris apdovanotas Didžiuoju prizu, o už Vinco Krėvės dramos „Šarūnas“ dekoracijas – aukso medaliu. 1939 m. pasaulinei Niujorko parodai dailininkas sukūrė monumentalią drobę „Vytautas paleidžia belaisvius“.
Menininko kūrybos kelią galima skirstyti į tris tarpsnius. Pirmasis – 1917–1923 m. (t. y. nuo Štiglico mokyklos baigimo iki mokymosi Valterio-Kurau studijoje). Šiuo laikotarpiu jo kūryboje daug mėgėjiškumo, blaškymosi tarp realizmo ir impresionizmo. 1920 metų Lietuvių meno apžvalgos parodoje, kaip prisimena Paulius Galaunė, A. Galdikas eksponavo daugiausia kūrinių – 125 tapybos ir 14 grafikos darbų. Tačiau kai kuriais iš jų dailininkas buvo nepatenkintas, prašė net išmesti.
1923–1928 m. – antrasis kūrybos tarpsnis. Tai ieškojimų periodas – dailininkas ieškojo individualaus braižo, kūrybinio veido, bet dažnai dar nepasiekė norimų rezultatų.
1928–1940 m. – Adomo Galdiko brandos periodas. Šiuo laikotarpiu sukūrė geriausius savo molbertinės ir monumentaliosios tapybos darbus, daug dirbo scenografijos ir grafikos srityse, susiformavo kaip originalus tapytojas, kūrybinių impulsų sėmėsi iš lietuvių liaudies ir Vakarų moderniojo meno. Jis itin mėgo Pablo Pikaso, Anri Matiso, Raulio Diufi kūrybą. Daug tapė peizažų, natiurmortų.
Karo metais A. Galdikas profesoriavo Kauno taikomosios dailės institute. 1944 m. emigravo į Vokietiją, apsistojo karo pabėgėlių stovykloje Freiburge (Vokietija). Subombarduotame Freiburge lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas karo pabėgėliams iš Lietuvos 1946 m. įkūrė Dailės ir amatų mokyklą (École des Art et Métiers), kuri buvo vienintelė Vokietijoje, visose okupacinėse zonose, veikusi lietuvių meno įstaiga. Joje mokėsi žymiausi išeivijos dailininkai, dėstė geriausi meno specialistai, tarp jų ir Adomas Galdikas. 1947 ir 1952 m. dailininkas gyveno Paryžiuje. 1948 m. Durand-Ruel galerijoje surengė savo paveikslų parodą. 1952 m. vasaros viduryje išvyko į JAV, apsigyveno Niujorke. Čia intensyviai kūrė ir rengė parodas.
Šeštajame dešimtmetyje A. Galdiko kūryboje atsirado abstrakčių ornamentų motyvas. Anot Pauliaus Galaunės, „po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Adomas Galdikas yra vienintelis mūsų plastinio meno revoliucionierius giliąja to žodžio prasme. Visa jo kūryba yra nenuilstamo ir nuolatinio atsidavimo menui vaisius“.
A. Galdiko kūrinių, kurie buvo eksponuoti ne tik Kaune, Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Brukline, Čikagoje, kituose Amerikos miestuose, yra įsigiję Lietuvos ir pasaulio muziejai, privatūs kolekcininkai.
Žemaičių dailės muziejuje saugoma 70 dailininko kūrybos darbų, sukūrimo metai – 1952–1960 ir 1960–1968. Pavadinimai – „Abstrakcija“, išskyrus dviejų – „Žiema“ ir „Medžiai“. 69 darbai į muziejaus dailės rinkinius priimti 1995-aisiais.
Dailininko abstrakcijose spalvos atrodo judančios ir nuolat kintančios. Aistros ir jausmo pagauti drąsūs dailininko teptuko potėpiai liejasi žaliais laukų, mėlynais, pilkais dangaus skliautų ar rudeninių lapų plotais. Jokios ramybės: spalvos, atsipalaidavusios iš linijos varžtų, su pašėlusia ekspresija „šoka“ gyvenimo šokį.
Danutė Einikienė

atgal