LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   KRAŠTOTYRININKĖS ELEONOROS RAVICKIENĖS (1916–2004) 100-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMAS

KRAŠTOTYRININKĖS ELEONOROS RAVICKIENĖS (1916–2004) 100-ŲJŲ GIMIMO METINIŲ MINĖJIMAS

Eleonora Ravickienė – žmonių atmintį žadinusi mokytoja
Paminėtos kraštotyrininkės 100-osios gimimo metinės


Sausio 23-ąją, šeštadienį, Žemaičių dailės muziejuje paminėtos kraštotyrininkės, pedagogės Eleonoros Ravickienės 100-osios gimimo metinės, kurių metu už ją buvo aukojamos šv. mišios bažnyčioje, ant kapo padėta gėlių, atidengtas jos atmintį įamžinantis bareljefas ant Vaišvilos gatvės 16 namo, kuriame gyveno. Renginio metu muziejuje giminės, bičiuliai, bendraminčiai pasidalijo apie kraštotyrininkę šiltais prisiminimais.


Skleidė dvasinę šilumą
„Buvome ir kaimynai, ir bendraminčiai“, – prasidėjus minėjimui Žemaičių dailės muziejuje, prabilo Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas, mokytojas Gintautas Černeckis. – Visada savęs klausiu – kas yra tie kultūros pašauktieji, kaip jie atsiranda? Prisimindamas Eleonorą, ją stebėdamas jutau, kad ji turi šviesos lauką, kuris mane traukė. Ji išsiskiria pagarba krašto kultūrai, tradicijai“. Pedagogas prisiminė savo vadovaujamo klubo bendradarbiavimą su kraštotyrininke, o baigdamas sakė, jog imponavo jos išsilavinimas, supratimas, dvasinė šiluma.
Adolfo Jucio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Roma Bužienė minėjo susipažinusi su pedagoge, kai ši buvo pakviesta vesti pamokos. Mokiniai taip susidomėję klausėsi, kad nė vienas nepabėgo, nors pamoka užsitęsė net pusantros valandos. Pasak pavaduotojos, kraštotyrininkė svajojo apie du dalykus: apie parke buvusios muzikantinės atstatymą bei apie Mykolo Kleopo Oginskio „Polonezų“ išleidimą. Ji pasidžiaugė, jog antroji svajonė, prie kurios išsipildymo turėjo galimybę prisidėti tiek ji, tiek Genovaitė Žiobakienė, jau materializuota – „Polonezai“ išleisti.
Renginyje kalbėjusi buvusi Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos direktorė G. Žiobakienė apgailestavo, jog E. Ravickienė nebespėjo pamatyti restauruotų kunigaikščio rūmų: „Teikdama apie Oginskius žinias, ji nepagalvojo, kad jau dėlioja šio muziejaus mūro pamatus, tuo metu negalėjo nė įsivaizduoti, kad čia bus rengiami Tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai. Dėkui mokytojai, kuri padėjo šiuos pamatus“.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas pabrėžė, kad viena didžiausių gerbiamos pedagogės vertybių – matyti visumą mūsų kultūros palikimo Oginskių kontekste, gebėjimas dalintis. Jis stebėjosi, kaip ji sovietmečiu sugebėjo rasti formą pažadinti žmonių atmintį ir per tuometinį suvokimą, per laikraščius, skleisti po kruopelę...
Žemaitijos nacionalinio parko Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė prisipažino, kad iš bendravimo su E. Ravickiene labiausiai įstrigo tai, kad ji, nebūdama mokslininke, itin plačiai domėjosi: rašė laiškus, važinėjo į muziejus, paprastai, pagaviai užrašė legendas. „Ji man labai daug padėjo, nebijojo dalintis tuo, ką sukaupusi“, – patikino A. Kuprelytė.
Keletą įdomių epizodų iš bendravimo su kraštotyrininkė atskleidė ir jos ištikima pagalbininkė, artima bendramintė Emilija Mikulskienė. Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė teigė iš girdėtų pasisakymų supratusi, jog mokytoja buvo visų. Pasak jos, kraštotyrininkė tiek namuose, į kuriuos kartais pasikviesdavo kultūros darbuotojus aptarti darbus, tiek renginiuose visada būdavo pasidažiusi, pasitempusi, veide – šypsena, iš akių sklido gerumas.
Šia proga pagerbti savo mamą, močiutę atvyko sūnus Jonas Ravickas ir dukra Regina Kisielienė su vaikais bei anūkais. Dukra įvykdė paskutinįjį savo mamos prašymą – perskaitė jos prieš mirtį padiktuotą laišką, kuriame papasakojo apie savo prosenelius.
Visų E. Ravickienės anūkų vardu prisiminimais pasidalijo Asta Matuliauskienė. Iš vasarų, praleistų pas mylimus senelius Plungėje, į atmintį jai labiausiai įstrigo tai, kad močiutė papasakodavo legendų, padavimų; kartu su tėvais ir seneliais keliaudavo po įvairias Žemaitijos vietoves, iš kurių grįžus jų, vaikų, buvo prašoma tvarkingai, dailyraščiu, užrašyti savo įspūdžius, kurie sugulė į dabar branginamą sąsiuvinį.
Kraštotyrininkė savo vaikus skatino muzikuoti, tad ir šie užaugę šiuo pomėgiu stengėsi sudominti savąsias atžalas. A.Matuliauskienė su savo vyru bei dviem vaikais – Jurgiu ir Milda susirinkusiems žiūrovams padovanojo savo liaudiškų kūrinių koncertą.
Na, o norintieji pabendrauti su Jono ir Eleonoros Ravickų giminaičiais, bičiuliais, buvo kviečiami pasikalbėti prie arbatos puodelio.


Archyvą paliko muziejui
E. Ravickienė gimė 1916 m. sausio 24 d. Junkūnų kaime, Rokiškio rajone 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, 1938 m. – vokiečių kalbos studijas Klaipėdos pedagoginiame institute. Po studijų mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Bėgdama nuo II pasaulinio karo baisumų, persikėlė į Žemaitiją, mokytojavo Kontaučiuose, Plungėje. Dirbo vakarinėje mokykloje, Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Saulės“ gimnazija), Statybos technikume, dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas.
Ji aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą – septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus. Tačiau daugiausiai laisvalaikio skyrė kraštotyrai. Mokytojaudama kunigaikščių Oginskių rūmuose įsikūrusiame Statybos technikume, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejėlį. E. Ravickienė parašė daugybę straipsnių kraštotyros temomis, kurie buvo publikuoti Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Tačiau reikšmingiausi jos darbai – išleistos knygos: 1992 m. „Atsisveikinimas su tėvyne“, kurioje pateikta medžiaga apie Rietavą ir jo apylinkes, 1997 m. „Šimtmečių takais“.
Pedagogė buvo Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės miesto garbės pilietė.
E. Ravickienė mirė 2004 m. sausio 6 d., palaidota Plungėje, šeimos kapavietėje.
Šiuo metu Žemaičių dailės muziejuje eksponuojama paroda „Atvertas unikalus Žemaitijos istorijos klodas“, kuriame galima pamatyti dalį kraštotyrininkės rašytinio bei nuotraukų archyvo, kurį paliko muziejui.

Dalia Šimkutė

AKIMIRKOS IŠ RENGINIO

atgal