LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   M. M. OGINSKIO KNYGŲ (PLAKATŲ) PARODOS PRISTATYMAS

M. M. OGINSKIO KNYGŲ (PLAKATŲ) PARODOS PRISTATYMAS


Oginskiai – turtingos bibliotekos savininkai


Kunigaikštis Mykolas Mikalojus Oginskis 1879 m. Plungėje pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus, vėliau antrajame jų aukšte įrengė biblioteką bei skaityklą. Manoma, kad šios bibliotekos pagrindą sudarė kompozitoriaus, politiko Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) leidiniai, kuriuos jis sukaupė gyvendamas Zalesės dvare (dabar – Baltarusijos teritorijoje). Vėliau daugumą šių spaudinių į savo dvarą Rietave parsivežė jo sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863), jo išsilavinusi antroji žmona Olga Kalinovska Oginskienė (1819–1899) – buvusi imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos rūmų freilina taip pat rinko savo asmeninę biblioteką – daugiausiai grožinę literatūrą.
I. K. Oginskio sūnus – M. M. Oginskis, persikeldamas iš gimtojo Rietavo į Plungės dvarą, pasiėmė dalį leidinių iš tėvo bibliotekos. Turtinga paskutiniojo Plungę valdžiusio kunigaikščio biblioteka naudojosi ne tik jų šeima, bet ir svečiai, tarnautojai, orkestro muzikantai, mokytojai.
Po Pirmojo pasaulinio karo be tikrųjų valdytojų likusiame Plungės dvare išlikusias knygas surinko po Žemaitijos dvarus važinėjusi Valstybinė archeologijos komisija, kuri šiuos leidinius perdavė Centraliniam valstybės knygynui Kaune bei Valstybinei viešajai bibliotekai Šiauliuose. Apie tai byloja knygose likę šių įstaigų antspaudai.
Iš Centralinio valstybės knygyno (dabartinės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pirmtako) bei Šiaulių Oginskiams priklausiusios knygos, kai kurios pažymėtos antspaudu „Biblioteka Płungiańska“ buvo perkeltos į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, sovietmečiu – į Lietuvos nacionalinę biblioteką (LNB), įkurtą Kaune. Vėliau, pastačius LNB pastatą Vilniuje, dalis Oginskių spaudinių iškeliavo į sostinę, kiti liko Kauno apskrities viešojoje bei Kauno technologijos universiteto bibliotekose.

KTU bibliotekoje – 41 spaudinys
Pasak Kauno technologijos universiteto bibliotekos Retų spaudinių grupės vyriausios bibliotekininkės dr. Editos Korzonaitės, Retų spaudinių fonde Plungės kunigaikščių Oginskių kolekciją (su antspaudu „Biblioteka Płungiańska“) sudaro 41 spaudinys. Remiantis bibliotekos inventoriaus knygomis, daugiausia šiai kolekcijai priskiriamų spaudinių gauta 1925–1937 m. iš „Valstybės centralinio knygyno“ ir tik keturi spaudiniai gauti iš kitų šaltinių. 1827 m. lenkų ir prancūzų kalbomis išleistas leidinys „Atlas statystyczny Polski i krajów okolicznych...“ 1937 m. gautas iš Kauno miesto muziejaus. Du spaudiniai padovanoti bibliotekai 1937 ir 1942 m. Tai – kartografo Charles François Delamarche 1807 m. Paryžiuje išleistas „Atlas de la géographie ancienne, du moyen-age, et moderne,...“ ir kartografo Giovanni Antonio Rizzi Zannoni sudarytas bei 1772 m. Paryžiuje pasirodęs leidinys „Carte de la Pologne divisée par provinces...“.
Beje, anot dr. E. Korzonaitės, Antano Baranausko knygoje „O progresji transcendentalnej oraz o skali i siłach umysłu ludzkiego...“, išleistoje 1897 m., aptinkamas ne tik „Biblioteka Płungianska“, bet ir Aukštųjų kursų (1920–1922 m.) spaudas. Primename, kad ši biblioteka kūrėsi iš įvairių šaltinių: leidiniai, atsižvelgus į studijų programas, buvo perkami, dėstytojų sunešti iš namų, dovanoti.
Parodai „M. M. Oginskio bibliotekos XV–XIX a. knygos“ leidinių antraštinius bei kitus įdomiausius puslapius iš lotynų bei lenkų kalbų išvertusi dr. Rita Urbaitytė teigia, jog vertimas yra vienos kultūros suderinimas su kita kultūra. „Net šiais laikais, kai daug žinome apie kitas kultūras, ne visada susikalbame. O jeigu norime prakalbinti prieš kelis šimtus metų sukurtus tekstus? Siekiant teisingai juos suprasti, neiškraipyti, surasti kuo tikslesnius atitikmenis šiuolaikinėje kalboje, reikia turėti turtingą gimtosios kalbos žodyną, labai gerai pažinti anuomet gyvenusių rašytojų ir skaitytojų mąstymą, mentalitetą, visuomenės vertybes ir normas, pajusti to laikmečio dvasią“, - atviravo dr. R. Urbaitytė.
Ji prisipažino, jog iš lotynų kalbos versti nėra lengva. Pravartu prisiminti, jog Europos lotyniškoji krikščioniškoji civilizacija driekėsi nuo Portugalijos krantų iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinės sienos. Kas mokėjo rašyti, tas mokėjo ir rašyti, ir skaityti lotyniškai. Lotynų kalba buvo visų išsilavinusių europiečių kalba, todėl atsirado labai daug reikšmių tiems patiems žodžiams.
O kokius tekstus sudėtingiausia buvo išversti? Dr. R. Urbaitytė atsakė, jog sudėtingiausias dėl gausybės trumpinimų buvo ankstyvųjų viduramžių tekstas – Romos popiežiaus Grigaliaus I-ojo „Dialogai“, sukurti 594 metais, išleisti 1496-aisiais. „Šita trumpinimų „mada“ į inkunabulus persikėlė iš pergamentinės rankraštinės epochos. Pergamentas buvo brangi medžiaga, todėl, norint sutalpinti kuo daugiau teksto į vieną odos gabalą, buvo praleidžiami žodžiai, nukandamos galūnės, išimami skiemenys, pavyzdžiui, vietoj „et“ (ir) rašoma „t“, vietoj „Aristotelis“ rašoma „Arlis“, vietoj „omnia“ – „oia“, vietoj „epistola“ (laiškas) rašoma „epla“, vietoj „proprie“ (tikrai) –„ppe“, vietoj „cumque“ (visuomet) – „cuq“ ir taip toliau. Visų trumpinimų nė į jaučio odą nesurašysi“, - šypsodamasi paaiškino R. Urbaitytė.

Šioje ekspozicijoje bus galima pamatyti ir stilistikos atžvilgiu išsiskiriančius išverstus baroko tekstus, kuriuose stengtasi pavartoti kiek įmanoma daugiau sinonimų, kuo daugiau žodžių, kuo vaizdingiau aprašyti, siekta esmę įvilkti į retorikos drabužį. Ne ką mažiau įdomūs ir XVIII a. tekstai.

Projekto partneris – Kauno technologijos universitetas.
Projekto rėmėjas – Plungės rajono savivaldybė.
Dalia Šimkutė

atgal