LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   MĄSTYTOJUI J. MIKUČIUI – 95-ERI

MĄSTYTOJUI J. MIKUČIUI – 95-ERI

Gegužės 12 dieną, 16. 15 val.
Žemaičių dailės muziejuje vyks vakaras, skirtas mąstytojo Justino Mikučio 95-erių metų jubiliejui paminėti.
Renginyje dalyvaus dailininkas, žurnalistas Vaidotas Žukas, kuris pristatys asmeniniame
archyve saugomas J.Mikučio fotografijas, pasidalins apie jį prisiminimais.

Justinui Mikučiui – mąstytojui, kilusiam iš Plungės rajono Šateikių Rūdaičių kaimo, balandžio 27-ąją būtų sukakę 95-eri. „Jis labai domėjosi tikru, giliu menu – filosofija, literatūra, poezija, architektūra – šie dalykai jam buvo tarpusavy susiję, juos aiškindavo labai įdomiai“, - sako su juo artimai bendravęs dailininkas tapytojas, grafikas, skulptorius Antanas Kmieliauskas.
Autoritetas ir studentams
J.Mikutis gimė 1922 m. Plungės rajono Šateikių Rūdaičių kaimo ūkininkų Antano Mikučio ir Onos Benetytės šeimoje iš keturių vaikų buvo trečiasis. Ūgtelėjęs mokėsi Gintališkės pradžios mokykloje, mokslus tęsė Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Pabaigęs gimnaziją, metus mokytojavo Večių pradžios mokykloje (Skuodo valsčius).
1942 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakultetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, bet 1943 m. kovą VDU uždarius grįžo į Žemaitiją. 1943 m. spalį pradėjo dirbti mokytoju Šiemulių mokykloje Kulių valsčiuje, o gruodį perėjo į Grigaičių pradžios mokyklą (Platelių valsčius, dabartinis Plungės rajonas). 1945 m. gruodį buvo suimtas, neteisingai nuteistas pagal Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį ir 1946 m. birželį ištremtas į Uchtos lagerį, po penkerių metų perkeltas į Vorkutos lagerį Komijos Respublikoje. 1956 m. reabilituotas, grįžo į Vilnių, dirbo gamykloje vertėju, liftininku, pozuotoju Dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).
J.Mikutis, po tremties apsigyvenęs Vilniuje, bendravo su daugeliu inteligentų, tarp kurių ir A.Kmieliauskas, kuris maloniai sutiko priimti ir pasidalinti atmintyje išlikusiais prisiminimais. Užsukus į jo dirbtuves Markučiuose, į šoną patraukia molbertą su tapoma Vilniaus bažnyčia ir parodo du atremtus į sieną savo anksčiau sukurtus darbus – juose įamžintas J.Mikutis 1980-aisiais ir 1985-aisiais (šiame pavaizduotas visu ūgiu, susimąstęs sėdintis pasirėmęs ranka). Pastarajį tapytą portretą, kaip prasitarė menininkas, mąstytojas ypač mėgęs.
A.Kmieliauskas, paklaustas, kada susipažino su J. Mikučiu, lėtai dėstydamas mintis, atsakė: „Aš dar Dailės institute mokiausi, jis ateina toks išvargęs į bendrabutį. „Tai kur tu apsistojęs, kur tu nakvojai?“, - klausiu. „Tai, - sako, - aš Gedimino pilies apačioje, krūmuose pernakvojau“. – Ir pradėjo mums, studentams, pasakoti iki begalybės, mes tik klausėme išsižioję“.
Pamena, kad J.Mikutis, pozuodamas Dailės instituto studentams, mėgdavo jiems kalbėti ir pamokų, ir pertraukų metu apie literatūrą, filosofiją. Labai garbino Vytautą Mačernį, Fiodorą Dostojevskį, aiškino, kaip jį suprasti. Bet, kaip šyptelėjęs prisipažįsta pašnekovas, daug kas tada iš jo aiškinimų buvo nesuprantama.
Skatino domėtis tarybinėje santvarkoje uždraustais ar nepropaguojamais kūrėjais. Patardavo skaityti gilesnius filosofus, poetus, rašytojus. Tik jo dėka A.Kmieliauskas tuomet puolė skaityti Viljamą Folknerį ir kitus autorius.
„Tuometis Dailės instituto rektorius Vincentas Gečas priekaištavo tapybą dėsčiusiam Arvydui Šalteniui: „Nu kam jūs jį imate pozuoti? Jūs paimkite kitą pozuotoją“. Mat Justinas buvo išvargęs, apsivilkęs prastai, – atviravo A.Kmieliauskas. – O profesorius A. Šaltenis man yra sakęs, kad specialiai jį paėmęs, siekdamas, jog truputį pralavintų studentus“, – kilnų kolegos poelgį iki šiol pamena A.Kmieliauskas.
J.Mikutis nevengdavo įvertinti nutapytus studentų darbus, net kritiškai apie juos atsiliepti. Bet nepaisant to, studentai jį labai gerbė.
Tačiau didžiausią įspūdį, anot tapytojo, jam paliko universiteto dėstytojo prancūzo (pavardės jau neprisimena) po diskusijos prancūzų kalba su J.Mikučiu apie Prancūziją, jos kultūrą, apie žmonijos likimą, apie pasaulį, išeinant išreikštas nusistebėjimas: „Nežinojau, kad Lietuvoje dar tokių žmonių esama“.
Kai A.Kmieliauskas mąstytojo pasiteiravo, iš kur jis taip gerai žino apie tą šalį, išgirdo atsakymą, jog jis kalėjimuose praleido dešimtmetį, gi Rusijoje prie Stalino ten sėdėjo šviesiausi žmonės, su kuriais ištisai diskutuodavo apie literatūrą, filosofiją, tad gavo labai daug žinių. „Aš supratau, kad jie taip pat paliesdavo ir pasaulio likimo, Dievo temas“, – atskleidė menininkas.

Ateitis – per krikščionybę

Tapytojo teigimu, šis žemaitis buvo giliai tikintis, berods, netgi priklausė Pranciškonams tretininkams, tad ir mene ieškojo religinės filosofinės prasmės. „Aš Vilniaus universitete 400 m. jubiliejaus proga tapiau freskas, kai nueidavau, kartais ten būdavo kokie minėjimai. Vyko ir poeto Sigito Gedos pagerbimas jubiliejaus proga. Kai jį pasveikino, atsistojęs pakalbėti, sako: „Žinot, toks pažįstamas Justinas Mikutis yra apie mane pasakęs, kad Dievas man davė žodžio dovaną, bet aš tuo žodžiu neturiu ką pasakyti“. Tai buvo toks S. Gedos drąsumas – nebijoti atskleisti šios nuomonės.
O žinot, kodėl J.Mikutis taip pasakė? Jam atrodė, kad pavyzdžiui, poezijoje, yra prasmė tik apie Dievą kalbėti. Jo manymu, jeigu kas ir rašo gerą poeziją, bet joje nekalbama apie esminius dalykus, nėra itin vertinga“, – paaiškino pašnekovas.

Tuo laikotarpiu pas A.Kmieliauską rinkdavosi inteligentai – poetai – S.Geda, Alfonsas Andriuškevičius, tapytojas Vincas Kisarauskas, dailininkas Valentinas Antanavičius ir kiti pasiklausyti J.Mikučio, kuris iš atminties deklamuodavo poeziją, kalbėdavo apie literatūrą, meną, kartais lotynų kalba giedodavo giesmes. Būdavo, anot tapytojo, jog ir dailininkai, kurie patys eiliuodavo, jas paskaitydavo.
Pasiteiravus, ar yra nuspėjęs mūsų šalies ateitį, menininkas atsakė, jog mąstytojas buvo įsitikinęs –šviesi ateitis – tai tik per krikščionybę, sugrįžimą į tikėjimą.
„Čia, viršuje, gyveno belorusiai, kurie nuolat mus skųsdavo, atvykusi milicija aiškindavosi, kokie pas mus susirinkimai, tikrindavo visų pasus, tad nuolat teko kęsti jų priekabes. Kartą mano žmona eidama gatve pastebėjo milicininką – buvusį klasioką ir paprašė jo pagalbos – pagąsdinti šiuos kaimynus. Po jo apsilankymo milicija mus paliko ramybėje“, - šypsodamasis prisiminė menininkas.
Ir jis, ir kiti inteligentai ne kartą ragino filosofą savo įdomias kalbas užrašyti. „J.MIkutis minėjo, kad jam lengviau kalbėti, nei rašyti. Bet buvo kažką parašęs, tarp savo popierių turėjau, būtų stebuklas, jeigu tai rasčiau... Tai buvo kažkokia pasaulio žmogaus likimo filosofija“, - paaiškino A.Kmieliauskas. Tapytojas ir pats jo kalbas įrašinėjo į magnetofono juostas, bet vėliau perdavė žurnalistei ir negirdėjo, kad su jomis būtų kas daryta...
Mylėjo Žemaitiją
A.Kmieliauskas pabrėžė, jog J.Mikutis labai mylėjo gimtąją Žemaitiją, apie šį kraštą galėdavo pasakoti ir pasakoti... Kartą paragintas kartu su juo ten nuvažiavo. Aplankė Plungės rajono Beržoro kaimelį, kuriame stovi medinė bažnyčia. Šią šventovę jis ypač vertino.
Tai patvirtina ir fotomenininkas, profesorius Romualdas Požerskis, 1984-aisiais vieną dieną kartu su J.Mikučiu bei tuomečiais jaunaisiais dailininkais – Eugenijumi Varkulevičiumi, Arūnu Vaitkūnu keliavęs po Žemaitijos šventoves – lankėsi Gintališkėje, Beržore, Notėnuose (Skuodo rajone) ir kitur.
Pasak R.Požerskio, mąstytojas pasakojo apie dailę, architektūrą, bažnytinį meną. Jis aiškino, jog medinėms Žemaitijos bažnyčioms parinkta paprasta, medinė liaudies architektūra, bet tarsi iš pasakos motyvų – karalystės, rojaus simbolis – pastatyta ant kalno. Vienas įspūdingiausių, anot pašnekovo, J.Mikučiui buvo Plungės rajono Beržoro kaime esantis kompleksas - šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčia ir varpinė. Pamena, kad pastarajame statinyje, tarsi sandėlyje, liūdnai atrodė laiko paveikti kryžiaus kelio stočių paveikslai – kraštai apipeliję, aptrupėję.
J.Mikutis pažinojo šių bažnyčių zakristijonus ar klebonus, kurie atrakinę prižiūrimas šventoves leido jas apžiūrėti.
„Jo samprotavimai buvo aštroki. Nors tuo metu tebesitęsė sovietmetis, bet jis nebijojo, atvirai reiškė mintis. Yra žmonių, kurie gyvena anapus baimės, – jis buvo vienas iš jų“, – mano R.Požerskis.
J.Mikutis palaidotas Vilniaus Karveliškių kapinėse. Amžinojo poilsio vietoje pastatytas jo bičiulio Viliaus Orvido iškaltas antkapinis paminklas „Nukryžiuotas Kristus“.

                                                                                               Dalia Šimkutė

Romualdo Požerskio nuotraukose – J.Mikučio kelionė su jaunaisiais menininkais po Žemaitijos bažnyčias 1984-aisiais.

atgal