LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   MINĖJIMAS

MINĖJIMAS

Gegužės 25 d., penktadienį, 16 val. Žemaičių dailės muziejuje vyks Zenono Ivinskio 110-ies metų jubiliejaus minėjimas, kuriame istorikai supažindins su iškiliojo žemaičio asmenybe, darbais, bus pristatyta apie jį paroda.


Pranešimai:
• Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų vadovas humanitarinių m. dr. Valdas Selenis „Zenono Ivinskio XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėjimai“;

• Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas dr. Aurelijus Gieda
„Trys Zenono Ivinskio veidai: moksle, visuomenėje, kasdienybėje“;
• Plungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas, istorikas Gintaras Ramonas „Zenonas Ivinskis ir Plungė“.
Parodos, skirtos Z. Ivinskiui, pristatymas.

Renginys nemokamas.
Kviečiame dalyvauti!

Zenonas Ivinskis – savo tautos pašaukimu įtikėjęs istorikas

„Rašytais ženklais sunkiai apibūdinamu jausmu pamylėjau aš tos žemės žmones, iš kurių aš pats esu kilęs“, – išeivijoje parašytoje publikacijoje atvirauja Plungės rajono Kaušėnų kaime gimęs plačių mokslinių interesų istorikas, filosofas Zenonas Ivinskis, kuriam gegužės 25-ąją būtų sukakę 110 metų.

Mylėjo gimtąjį kraštą

Šia proga pateikiame Z. Ivinskio išeivijos spaudoje publikuotus prisiminimus, parašytus stovint „ant pusšimčio ribos“. Juose atskleidžia, kokie veiksniai suformavo jo pasaulėžiūrą.
„Nostalgiškoj šiandieninės tremties aplinkoje mano žvilgis tuoj krypsta į anuos Minijos – Babrungo krantus, kuriuose kūdikiu bėgiojau. Nors augau pusantro kilometro nuo Plungės, kuri mano vaizduotėje – su savo pora tūkstančių žydų – ilgai pasiliko tikru „miestu“, bet prie jo visai nepritapau. Pasilikau perdėm žemaičių kaimo ūkininko vaikas, kuriam vaizdingi pasakojimai apie „baidymus“ jaujose, kalbos apie pamiškių – paupių laumes, gąsdinimai apie vaikščiojančias „žvakeles“, visoki atsitikimai apie slogučius, aitvarus ir kt. nuo pirmųjų kūdikystės dienų yra palikę giliai įsispaudę sąmonėn, juo labiau, kad aš, penkerius metus į gimnaziją vaikščiodamas iš gimtų namų, nuo anos aplinkos vis neatitrūkau.
Ji yra daug prisidėjusi, kad aš ir vėliau savo studijose lietuvių etnografijai ir jų liaudies kultūrai rodžiau daug dėmesio. Kad ir dabar pamatau nuotrauką paprastos lietuviškos kaimo sodybos, kokioje kitados yra gyvenę ir anie narsieji kovotojai prieš kryžiuočius, man visada pasilieka toji šiaudais dengta lietuvio pirkia tokia brangi ir labai miela. (...) Rašytais ženklais sunkiai apibūdinamu jausmu pamylėjau aš tos žemės žmones, iš kurių aš pats esu kilęs. Per tris dešimtmečius bestudijuodamas istoriją savo tautos, tvirtai įtikėjau į jos pašaukimą. Apvaizdos yra taip surėdyta, kad ir lietuvių tauta margaspalviame tautų „kilime“ žibėtų savo originalia spalva, atlikdama savo paskirtį“.
Autoriaus teigimu, ūkyje užimti tėvai negalėjo daug auklėjamojo dėmesio skirti augančiam vaikų būriui (Z.Ivinskis turėjo keturis brolius ir dvi seseris – aut. past.). Besimokančiam būsimajam istorikui tėvas vis primindavo įžymųjį kalendorių leidėją. Tad per sutvirtinimo sakramentą
Z. Ivinskis pasirinko Lauryno vardą, be to, paveldėjo iš tėvo ir krūvą senų kalendorių.
„Mano pasaulėžiūriniams nusistatymui turėjo reikšmės, kad tėvai nuo mažens pratino į religines praktikas. Motina mus, mažyčius, pasiimdavo per sumą šventadieniais į savo „laupką“ (suolą). Labiausiai man įspūdžio darė tėvo pamaldumas. Kada jau buvau raštingas gimnazistas, tėvas mane imdavosi įvairių jo prekybinių reikalų sutartims surašyti. Jis ilgose nuobodžių valandų kelionėse vienkinkiu arkliuku į įvairius Žemaičių miestelius vis „sukdavo“ rožančių. Tada ir aš išmokau rožančių kalbėti, suprasdamas jo paskirtį. (...)
Šalia tėvų namuose vaikams nustatytų religinių normų, gaunančių tvirtesnę prasmę gimnazijoje, prie mano katalikiškos pasaulėžiūros susiformavimo prisidėjo dar kiti svarbūs veiksniai: labai ankstyvas įsijungimas į ateitininkų organizaciją (ėjau 12-tus metus) ir studijos Telogijos – Filosofijos fakultete. Nors vėliau užsienio universitetuose dar daug klausiau įvairių paskaitų, tačiau mano pirmųjų profesorių, būtent, St. Šalkauskio, Pr. Dovydaičio, Pr. Kuraičio, M. Reinio, J. Ereto ir kt. paskaitos labiausiai padėjo susiformuoti mano pasaulėžiūrai tame jauname amžiuje, kada išgyvenama krizių ir lūžių. (...)“.
Z. Ivinskis samprotauja, jog besigilindamas į Lietuvos istoriją, vis labiau praregėjo, kokia buvo lietuvių tautai didelė laimė, kad ji, apsispręsdama už lotynišką krikštą, tuo pačiu apsisprendė už Vakarų Europos kultūrą, išaugusią Romos krikščionybės prieglobstyje. „Visa tai prisidėjo ir prie stiprinimo pasaulėžiūros, kurioje visas mano moralines normas savaime apsprendžia išpažįstamas katalikų tikėjimas.
Bet noriu pridėti: iš savo asmeniško patyrimo gyvai įsitikinau, kas, rodos, visada turėtų būti aišku. Jeigu žmogus ko nors nori pasiekti, tai tegali laimėti tik dėka darbo ir užsispyrimo. Taip buvo visada mano gyvenime!“.

Įvairiapusis mokslininkas


Z. Ivinskis – vienas žinomiausių istorikų, kuris Sovietų Sąjungos okupacijos metu gimtojoje šalyje buvo ignoruojamas. Tai patvirtina ir istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Valdas Selenis. „Neteko aptikti Z. Ivinskio citavimų sovietmečio Lietuvos istorikų darbuose, bet neatmestina, kad jo darbai juos pasiekdavo, nes yra žinoma, kad vyko korespondencija su Konstantinu Jablonskiu, Juozu Jurginiu ir teisės istoriku Vytautu Raudeliūnu. Paradoksalu, bet pavyzdžiui, Adolfą Šapoką (net ir tiesiogiai) sovietmečiu istorikai citavo ne kartą“, – paaiškino istorikas.
Anot jo, Z. Ivinskis – vienas pirmųjų mūsų šalies istorikų, tyrinėjusių socialinę ir ekonominę Lietuvos istoriją, tad jo moksliniai interesai buvo labai platūs – nuo Vytauto Didžiojo laikų iki 1918 m. Vasario 16-osios Akto genezės. Be to, jis visada siekė tarptautiškumo – bendravo su Vokietijos ir Lenkijos istorikais netgi nepalankiomis politinėmis aplinkybėmis, rašė straipsnius į tarptautinius mokslo leidinius, dalyvavo tarptautiniuose istorijos mokslo kongresuose.
V. Selenis išskyrė reikšmingiausius Z. Ivinskio darbus:
Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties. – Roma, 1978. Tai pirmasis po mirties išleistas Lietuvos istorijos sintezės tomas, kuriame išskleista Z. Ivinskio Lietuvos istorijos periodizacija ir problematika.
Lietuvos prekyba su Prūsais. – Kaunas, 1934. Z. Ivinskio habilitacinis darbas – ekonominės istorijos studija, kurioje jis koncentravosi į XVI a. prekybos kelią Nemunu Kaunas – Gdanskas (Dancigas).
Lietuvos valstiečių luomo susiformavimas ir raida. – Kaunas, 1935. Z. Ivinskio daktaro disertacija, kurioje vienas pirmųjų iš lietuvių istorikų analizavo valstiečių luomo raidą. Šie istoriniai tyrinėjimai buvo išspausdinti mokslinėje serijoje „Historische Studien“ Vokietijoje.
Šv. Kazimieras, 1458 – 1484. – New York, 1955. Reikšmingiausias istoriko publikuotas darbas išeivijoje, kuriame jis gvildena Šventojo Kazimiero kulto susiformavimą ne tik Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, bet ir už jos ribų.

Dalis palikimo – Plungėje

Z. Ivinskis tyrinėjo ne tik istoriją, bet domėjosi ir filosofija, lingvistika, religija, tai atspindi ir jo rinktos knygos asmeninei bibliotekai. Dalis šių spaudinių bei archyvo, kurį 1944 m. išvykdamas iš Lietuvos į Vakarus paliko giminaičiams, yra saugoma Žemaičių dailės muziejuje. 1994 m. istoriko giminaitė Aušra Pivorienė spaudinius, rankraščius ir kt. perdavė saugoti gimtajame istoriko krašte besikuriančiam muziejui.
Z. Ivinskio palikimą sudaro 630 spaudiniai, išleisti XVI–XX a. Dauguma jų – istorinių – apie Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Prūsiją, bet yra ir žodynų, gramatikų, taip pat meno, religinių knygų. Mokslininkas spaudinius įsigydavo antikvariatuose, iš kitų kolekcininkų Lietuvoje bei Vokietijoje (apie tai byloja palikti kvitai, įrašai). Nemažai jų buvo ir padovanota, kai kurie leidiniai pažymėti kitų bibliotekų antspaudais.


Parengė Dalia Šimkutė

Literatūra:
Į laisvę. 1972 m. balandis, Nr. 54 (91), Los Angeles.

Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotraukose:
1. Z. Ivinskis 1946 08 05.
2. Z. Ivinskis su šeima – sūnumi Kęstučiu bei antrąja žmona Paulina, – Vasario 16-ąją gimnazijoje Hiutenfelde, 1968 m.
3. Z. Ivinskis (pirmas iš dešinės) Romoje su dvasininkais, 1958 m.
4. Istorikas (pirmas iš dešinės) – Berlyno universiteto studentas su giminaičiais Plungės raj. Babrungėnų kaime, 1931 m.

atgal