LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   PARODA „PURPURO KELIAS“

PARODA „PURPURO KELIAS“


Kovo 2 d., penktadienį, 16 val. Žemaičių dailės muziejuje atidaroma
paroda „Purpuro kelias“ iš Lietuvos jūrų muziejaus jūrų moliuskų
kriauklių rinkinio.
Šiame rinkinyje yra daugiau kaip 23000 kriauklių iš įvairių Pasaulinio
vandenyno vietų. Rūšių įvairove, moksliniu identifikavimu tai viena
geriausių kolekcijų Europoje. Didžioji dalis moliuskų kriauklių
surinkta mokslinėse ekspedicijose, surengtose žvejų, prekybos ir
mokslo tiriamaisiais laivais.
Parodoje pristatomi mureksai – moliuskai, pasauliui padovanoję purpuro
spalvą. Šio pilvakojo moliusko biologinė savybė suteikė purpuro spalvą
visai epochai, tapo karališkosios ir dieviškosios didybės simboliu.
Edukacinio pobūdžio paroda bus eksponuojama iki balandžio 29 d.

PURPURO KELIAS

Mureksai (Hexaplex trunculus) – tai pilvakojai jūrų moliuskai, kurių dėka pasaulyje atsirado purpuras. Purpuras – nuo senų laikų žinomas raudonų ir violetinių atspalvių pigmentas, gaunamas iš šių moliuskų liaukų išskyrų.
Pirmieji purpuro pigmentą pradėjo gaminti finikiečiai Tyro mieste. Tai buvo pats brangiausias dažas, kainavęs tiek pat, kiek ir sidabras.
Purpuras buvo retas ir brangus. Todėl jis tapo ne tik turto, bet ir statuso simboliu. Purpuru dažytais rūbais rengėsi tik aukščiausios valdžios atstovai: imperatoriai, karaliai ir jų šeimų nariai.
Bizantijos imperatoriaus vaikai net buvo vadinami porphyrogenitos – „gimę su purpuro rūbais“. Purpuras karališkąja spalva buvo vadinamas iki pat XIX a., kuomet 1869 m. vokiečių mokslininkai Karlas Graibė ir Karlas Lybermanas pirmieji susintetino alizariną – purpuro atitikmenį. Nuo tada purpuro spalvos rūbai tapo prieinami visiems.

LEMTINGAS ATSITIKTINUMAS. MITAI IR LEGENDOS

1636 m. flamandų dailininkas P. P. Rubensas nutapė paveikslą „The discovery of Purple“ („Purpuro atradimas“). Jame vaizduojamas senovės finikiečių dievas Melkartas (graikų mitologijoje jis tapatinamas su Herakliu) – Tyro miesto ir jūreivystės globėjas. Vaikštinėdamas pajūriu su savo šunimi, jis atsitiktinai atrado purpurą. Legenda primena, kad mureksų daugiausia surenkama ankstyvą pavasarį, kai Sirijus (kartais dar vadinamas Šuns žvaigžde) yra aukštai.

VENEROS ŠUKOS

Murex pecten paplitęs Indijos ir Ramiojo vandenyno šiltojoje zonoje. Jis gyvena išskirtinio grožio spygliuotoje kriauklėje, kurios dydis siekia net iki 15 cm. Ši kriauklė primena egzotiško grožio šukas. Graikų ir romėnų mituose tokiomis kriauklėmis savo ilgas kasas šukuoja sirenos – gražiosios jūrų undinės.

Šia kriaukle, kaip ginklu vyrams pakerėti, naudojosi ir meilės deivė Venera. Pasak mito, Venerai užtekdavo tik įsmeigti savo aukai šukas į plaukus...
Undinėms šios šukos padeda sukelti vėją ir pašiaušti bangas. Šukuojant susivėlusius plaukus, sukeliamas vėjas. O kartais pajūrio moterys šukuoja plaukus tol, kol jūreiviai saugiai grįžta namo.

MOLIUSKAI, PADOVANOJĘ PASAULIUI PURPURĄ

Jūrų moliuskų mureksų šeimoje yra daugiau nei 90 genčių. Gyvena šiltojoje ir tropinėje zonose, kur vandens temperatūra žiemą nenukrenta žemiau 10–12° C, o vasarą – ne aukštesnė 25–28° C. Jiems patinka koraliniai rifai, povandeninės uolos, akmenuotas ir smėlėtas, netgi klampus dumblas. Lengva ir plačiai išsišakojusi kriauklė padeda prisitaikyti prie bet kokio paviršiaus.
Mureksai – plėšrūnai. Jie minta kitais moliuskais, jūrinėmis kirmėlėmis, vėžiagyviais, įvairiais kritusiais smulkiais gyvūnais. Medžioja dažniausiai naktį, iš pasalų. Tačiau ir dieną nemiega: užšliaužia ant sėslaus dvigeldžio moliusko, pragręžia jo geldutę, įleidžia virškinimo sulčių ir po to viską iščiulpia.
Pavadinimas „mureksas“ – graikiškai „muax“ – reiškia „purpurinė žuvis“.

MOLIUSKAI, NAUDOJAMI DAŽŲ GAVYBAI. JŲ PAPLITIMAS.

Dažams išgauti Viduržemio jūros regione buvo renkamos 3 mureksų rūšys:
Hexaplex trunculus (Murex trunculus), Bolinus brandaris (Murex brandaris), Stramonita haemastoma (Thais haemastoma).

Bolinus brandaris (purpurinis mureksas) gyvena Viduržemio jūros pakrantėse, naudojami karališkų violetinės spalvos dažų gamybai ir maistui. Mureksai buvo pirmieji moliuskai, pradėti auginti dirbtiniu būdu.
Stramonita haemastoma (Thais haemastoma). Šios rūšies mureksai paplitę Šiaurės ir Rytų Atlanto šiltosios ir tropinės zonos uolėtose pakrantėse Karibų ir Viduržemio jūrose. Išskirtinė ypatybė – raudonos spalvos žiotys.
Hexaplex trunculus (Murex trunculus). Šie moliuskai gyvena sekliose Viduržemio jūroje bei Atlanto vandenyne Europos ir Afrikos priekrantėse (Ispanijoje, Portugalijoje, Maroke, Kanarų ir Azorų salose). Plati, kūgio formos kriauklė išauga iki 10 cm ilgio. Turi įspūdingą smailę su septyniais kampuotais užraitais.

KAIP MUREKSŲ LIAUKŲ IŠSKYROS VIRSTA BRANGIAUSIAIS DAŽAIS?

Pupurinių dažų gamyba buvo labai brangi. 1 kg audeklo dažymui reikia 1 g purpuro dažų. Tiek gaunama iš 10–12 tūkst. moliuskų.
Vienų mureksų liaukas galima lengvai išspausti, o patį moliuską grąžinti atgal į jūrą. Viduržemio jūros mureksų rūšių liaukos sunkiau pasiekiamos, todėl moliuskus reikėdavo sutraiškyti.
Mureksų liaukų išskyros yra šviesiai gelsvos spalvos. Veikiamos oro ir šviesos, virsta purpuro pigmentu. Gautas pigmentas turi būti apdorotas šarminiu tirpalu. Dažniausiai tam buvo naudojamas sūrus vandens, medžio pelenų, šlapimo ar kalkių mišinys.
Spalva priklausė nuo murekso rūšies, nuo to, su kuo buvo maišomas pigmentas, kiek ilgai ir kiek kartų audinys buvo dažomas. Įtakos galutinei spalvai turėjo net ir tai, kuriuo metu buvo surinkti moliuskai, o daugiausiai jų surinkti buvo galima ankstyvą pavasarį.
Purpuro dažų pramonės sėkmė grįsta rimtais mokslo tyrimais. Purpuru buvo dažoma vilna arba šilkas. Kodėl tik šie audiniai? Šilkas ir vilna yra baltyminiai pluoštai, priešingai nei kiti augalinės kilmės pluoštai, pritraukiantys dažančias medžiagas. Šilkas itin gerai sugeria dažus, todėl pigmento reikia žymiai mažiau. Purpuro dažais dažytas šilkas buvo ypač brangi ir išskirtinė prekė, nes tiek šilko, tiek purpuro dažų gamyba reikalauja daug sunkaus ir itin kruopštaus žmogaus rankų darbo. Viktorijos muziejuje Upsaloje (Švedija) saugoma apie 70 vilnos dažymo purpuro dažais formulių ir pateikiamas toks dažų paruošėjo darbo aprašymas: „Jo rankos smirdi, atsiduoda pūvančia žuvimi. Jo akys paraudusios nuo išsekimo“.

PURPURO PRAMONĖS AUKSO AMŽIUS

Finikiečių civilizacijos pavadinimas kildinamas iš graikų phoinix, reiškiančio „purpurinis-raudonas“. Finikiečiai garsėjo pasaulyje kaip puikūs jūrininkai ir prekeiviai. Jūra jiems teikė ne tik žuvų, bet ir murekso rūšies moliuskų, iš kurių buvo išgaunamas purpuras.
Viduržemio regione purpuras buvo prabangos, karališkumo, aristokratiškumo, turto ir galios simbolis.
VIII a. pr. Kr. graikai perėmė finikiečių dažymo amatą, o moliuskus, iš kurių gaudavo dažus, pavadino Πορφύρα (porphyra). Romėnams užkariavus graikus, purpuro reikšmė nei kiek nesumenko. Teisę ryšėti purpurpines juostas turėjo tik aukščiausio lygio pareigūnai ir senatoriai.
Babiloną valdant karaliui Nabonidui, purpurinė vilna buvo 40 kartų brangesnė už kitomis spalvomis dažytą vilną. Bizantijos imperijoje prekyba purpuro šilku prilygo dabartinei naftos gavybos pramonei.
Iki pat XIX a. purpuro spalvos rūbai išlaikė savo išskirtinumą: purpuro spalva naudota dvasininkų aprangoje, karališkosios šeimos regalijose. Sintetinis purpuro pigmento atitikmuo – alizarinas – suteikė galimybę kiekvienam mirtingajam prisiliesti prie spalvos, tūkstantmečius laikytos išskirtinai kilmingųjų privilegija.

atgal