LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   PARODOJE- DVIEJŲ ŠIMTMEČIŲ KALENDORIAI

PARODOJE- DVIEJŲ ŠIMTMEČIŲ KALENDORIAI

Turėjo ir Oginskiai

Šiemet sukanka 205-eri metai, kai gimė pedagogas, mokslininkas, literatas, vertėjas, pirmųjų lietuviškų kalendorių (metskaitlių) leidėjas Laurynas Rokas Ivinskis (1810–1881). Iš viso buvo išspausdinti 22 jo parengti kalendoriai, kuriuose galima rasti patarimų, pamokymų, įvairių mokslo sričių žinių bei grožinės kūrybos. Jų struktūra buvo nusižiūrėta iš tuo metu ėjusių rusų bei lenkų leidinių.

„Valstiečiai, nusipirkę kalendorių, išdurdavo jų šone skylutę, perrišdavo virvele ir pakabindavo ant vinies, įkaltos į siją palubėje, kad žiurkės ir vaikai nepasiektų. Yra išlikusių tokių spaudinių, vadinamų „Palubės enciklopedija“. Į juos rašydavo apie atliktus ar planuojamus žemės ūkio darbus, orus“, – įdomų faktą paminėjo Vilniaus universiteto lektorius, knygotyrininkas dr. Tomas Petreikis.

L. Ivinskio metskaitlius įsigydavo ir aukštesnių luomų atstovai – dvarininkai, bajorai, dvasininkai. Knygotyrininko teigimu, keletą kalendorių buvo įsigijęs Telšių asesorius Mykolas Siaurimavičius, valdęs Zalepūgos dvarą, esantį dabartiniame Plungės rajone, juos gaudavo ir istoriko Zenono Ivinskio seneliai, gyvenę Kaušėnų dvarelyje ir daugelis kitų. Beje, L. Ivinskiui kalendorius padėjo platinti, net buvo davęs paskolą jų leidybai Rietavo kunigaikštis Irenėjus Oginskis. Apie jų bendradarbiavimą liudija ir išlikęs 1856 m. kalendorius, pažymėtas I. Oginskio sūnaus Mykolo Oginskio Plungės dvaro bibliotekos antspaudu „Biblioteka Płungiańska“, saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Neabejotinai Vilniuje, Juozo Zavadskio spaustuvėje 1846–1878 m. spausdinti metskaitliai tuo metu buvo reikšmingi švietimo požiūriu, turėjo įtakos ir kitų lietuviškų periodinių leidinių atsiradimui, pripratino visuomenę prie lietuviškų kalendorių skaitymo.

Šioje parodoje Oginskių rūmuose bus galimybė apžiūrėti keletą L. Ivinskio parengtų „Kalendorius arba metu skajtlus ukiszkas“. Taip pat bus galima pamatyti ir daugiau XIX a. leidinių: Kalendarz gospodarski na rok Pański“, išleistą Vilniuje 1826 m., 1830 m., 1839 m., „Szimtmetinis ukiszkasis kalendorius Briuso“, išleistas Vilniuje 1859 m. ir kitus. Tarp jų apipavidalinimu išsiskiria Žemaičių vyskupystės muziejui (ŽVM) priklausantis Vilniuje išleistas „Западно русскй мъсяцословъ на 1866 год“. „Viršelyje yra Ipolito Adomo Perlio litografija, kurioje pavaizduotos Vilniaus stačiatikių šventyklos. Kalendorius atspindi caro valdžios siekį po 1863 m. sukilimo paveikti Lietuvos ir Lenkijos žmones spaudiniuose pateikiant jiems carinės valstybės propagandą. Kalendoriams išleisti Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas subūrė dvasininkų ir pasauliečių komitetą, kuris turėjo formuoti turinį, leidimui skyrė 2500 rublių. Šitie leidiniai turėjo tapti atsvara lenkiškiems ir lietuviškiems kalendoriams, kurie po sukilimo buvo uždrausti. Šis Varniuose saugomas ir parodoje eksponuojamas egzempliorius, nors ir puoštas garsaus litografo darbais, panašu, jog nebuvo skaitytas – kalendoriaus puslapius mes patys iškarpėme tyrinėdami“, – spaudinio istoriją papasakojo ŽVM vyriausioji muziejininkė bibliotekininkė Jurgita Gustytė-Ivinskienė.

Tarpukaryje leidyba klestėjo

Kalendorių klestėjimo laikotarpis – tarpukaris, kai Lietuvoje buvo daugybė leidėjų. Tai atspindi ir dauguma šios ekspozicijos spaudinių, kurie stebina dizaino, turinio įvairove. Tiesa, tik nedaugelis to meto kalendorių iliustruoti fotografijomis arba spalvotais paveikslėliais, nes tai buvo brangu. Tarp tokių – spalvotais paveikslėliais Viešpaties Jėzaus ir Panos Marijos širdžių kalendorius 1913 metams“, išleistas Amerikoje; fotografijomis – Motinos ir vaiko kalendorius 1935 m.“, „Motinos ir vaiko kalendorius 1937 m.“; o pavyzdžiui, „Biržų kalendoriaus 1912“ viršelių piešinys sukurtas vieno iš produktyviausių tarpukario knygų iliustruotojo Kazio Šimonio.

 

Tuo metu išspausdinti  pasaulietiniai kalendoriai buvo skirti įvairių socialinių sluoksnių bei interesų žmonėms: ūkininkams, kariškiams, fotografams, darbininkams, tarnautojams, studentams, moksleiviams, skautams, muzikantams, moterims, vyrams, besidomintiems astrologija, sveikata ir kitomis sritimis. Kai kurie vienuolynai, religinės draugijos taip pat turėjo savo kalendorius: jėzuitai, pranciškonai, marijonai; taip pat buvo oficialūs bažnytiniai kalendoriai, skirti dvasininkams. Juose pateikiamos religinių švenčių datos, įvairių sričių patarimai, grožinė kūryba, adresai, skelbimai ir kitos naudingos žinios.

„Kasmet dauguma žmonių pirko du dalykus – kalendorių ir elementorių“, - sakė T.Petreikis. Ši nuostata galiojo ne tik XIX a., bet ir vėliau, juk kalendoriai – ne tik žinių šaltinis, bet tarnavo ir kaip dienoraštis ar užrašų knygelė, tam kai kuriuose spaudiniuose net buvo paliekami tušti lapai. Apie kalendorių praktinę reikšmę byloja ir juose rašikliu ar pieštuku palikti buvusių savininkų įrašai: kasdieniai orų žymėjimai, pažymėti žemės ūkio darbai, dienotvarkė ar ką veikė vieną ar kitą dieną. Tačiau paprasto neturtėlio paliktos marginalijos nėra tokios reikšmingos kaip įtakingo didiko ar dvasininko.

J. Gustytės-Ivinskienės manymu, būtų verta tyrinėti išlikusius kunigų įrašus jų muziejui priklausančiuose Žemaičių vyskupystės žinynuose „Directorium horarum canonicarum et missarum pro dioecesi Telsensi seu Samogitensi“ (liet. k. „Telšių arba Žemaičių vyskupystės Kanoninių valandų ir Mišių kalendorius“), taip pat šie spaudiniai išsiskiria ir apipavidalinimu – kai kurių viršelių pakraštėliai paauksuoti arba aptraukti aksomine medžiaga. „Dabar atsirado entuziastų kraštotyrininkų, kurie renka savo parapijos istoriją, tad šie kalendoriai suteikia daug naudingos informacijos“, - paaiškino muziejininkė.

Su šiais dvasininkams skirtais kalendoriais, išleistais XIX–XX a. pr., bus galima susipažinti ir šioje parodoje.

Populiarino žemaičių tarmę

Kaip ir dabar, tarpukaryje kai kurių kalendorių leidybos išlaidas padengdavo spausdinamos reklamos, tad jų apstu daugelio spaudinių pirmuosiuose bei paskutiniuosiuose lapuose. Tarp mums, plungiškiams, įdomesnių, turbūt reprezentaciniu tikslu išleistas nedidelis kišeninis Akc. B-vės Kučinskis–Pabedinskai kalendorėlis 1936–1937 metų“.

Parodoje bus eksponuojama ir daugiau su Plunge bei kitais Žemaitijos miestais susijusių kalendorių. Kai kuriuose iš jų tekstai parašyti žemaičių tarme. Pavyzdžiui, knygnešystės amatu vertęsis Aleksandras Bendikas (1867–1939) po lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo ėmėsi prekybos ir leidybos. Vienas žinomiausių jo leistų Salantuose spaudinių – „Keleivis iszeinąs į Žemaiczius ir Lietuvą ukininku kalendorius“. Žemaičių tarmę populiarino ir „Žemaičių prieteliaus“ redakcija, įsikūrusi Telšiuose, leidusi kalendorius. Juose savo kūrybą publikavo poetas Vytautas Mačernis, istorikas Zenonas Ivinskis. Šiame Žemaitijos sotine vadinamame mieste buvo leidžiamas ir laikraštis „Žemaičių žemė“, kurio redakcija 1941–1943 m. iš viso išleido tris kasmetinius „Žemaičių kalendorius“. T. Petreikis atkreipė dėmesį, jog žemaičių kalba leidžiamuose spaudiniuose nebuvo vieningos rašybos, kone kiekvienas rašytojas vartojo savo raidyną.

Po II-ojo pasaulinio karo, kaip ir kiti leidiniai, kalendoriai neišvengė suprastėjimo – sumažėjo jų tiražai, nes trūko popieriaus, o tie, kurie išvydo dienos šviesą, buvo menkaverčiai turinio atžvilgiu – ideologizuoti.

Turbūt kiekvienas sutiktume su knygotyrininko T. Petreikio išsakyta mintimi, jog kalendoriai – itin reikšminga lietuviškosios spaudos paveldo dalis, nes jų nėra daug išlikę. Kodėl? „Daug jų I-ojo pasaulinio karo metu rūkoriai panaudojo „bankrutkėms“ susukti, nesistengė saugoti, kita didelė dalis, sukrauta namų palėpėse, buvo sunaikinta sovietmečiu melioracijos metu“, – atsakė knygotyrininkas.

Mūsų dienas pasiekusieji kalendoriai reikšmingi ir tuo, kad juose užfiksuotos to meto aktualijos, naujausia grožinė kūryba ir daugelis kitų istorikams ir kitiems tyrinėtojams vertingų žinių.

Parodos organizatoriai: bibliofilas Vidmantas Staniulis, Žemaičių vyskupystės muziejus, Žemaičių dailės muziejus. Parodos kuratoriai: dr. J.Skurdauskienė, D.Šimkutė.

Dalia Šimkutė

Akimirkos iš parodos atidarymo.

atgal