LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   RIMANTAS DICHAVIČIUS: „LAISVĖ – TAI ATKOVOTA ERDVĖ ĮKALINTAI DVASIAI ATSITIESTI“

RIMANTAS DICHAVIČIUS: „LAISVĖ – TAI ATKOVOTA ERDVĖ ĮKALINTAI DVASIAI ATSITIESTI“

„Laisvės paženklinti“

Balandžio 14 d., ketvirtadienį, 17 val.
Žemaičių dailės muziejuje (Parko g. 1, Plungė) bus pristatomas
Rimanto Dichavičiaus knygos-albumo ,,Laisvės paženklinti“ trečiasis tomas.
Jis skirtas Lietuvos dailininkams, savo kūryba prisidėjusiems
prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.
Renginyje dalyvaus leidinio autorius ir sudarytojas, dailininkas, fotografas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas Rimantas Dichavičius, „Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas.

Koncertuos Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos mokiniai ir mokytojai.

Renginys nemokamas.

Organizatoriai – Plungės rajono savivaldybė, „Versmės“ leidykla.
Partneris – Žemaičių dailės muziejus.

„Laisvė yra viskas – tai pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai“, – sako fotomenininkas, leidėjas, dailininkas Rimantas Dichavičius, Žemaičių dailės muziejuje pristatysiantis jau trečiąjį leidinio „Laisvės paženklinti“ tomą.
Kovo 11-osios – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga, siūlome pokalbį su menininku, kuris netuščiažodžiaudamas iki šiol triūsia tėvynės labui.
– Kas Jums yra laisvė? Ar švenčiate šią dieną?
– Laisvė yra viskas – tai pirmapradė vertybė, atkovota erdvė įkalintai dvasiai atsitiesti, beribis laukas kūrybai, žmogiškai pilnatvei atsiskleisti. Manau, jog geriausias šventimas yra dirbti savo darbą, kurį esi pradėjęs arba numatęs užbaigti. Būti patriotišku reiškia būti sąžiningu prieš save, savo pareigą.
Tas, kas negyveno sovietmečiu, nepatyrė tos santvarkos, yra nepilnavertis žmogus, neturi atskaitos taško. Dabar nesuvokiama, jog už vieną žodį galėjai gauti dešimt metų. Niekas iki šiol tiksliai nežino, ar komunizmo aukų buvo 30 ar 60 milijonų. Tuo laikotarpiu trečdalis Lietuvos išsišaudė, išsibėgiojo, buvo problema išlikti.
Pavyzdžiui, už sovietmečiu rastą Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“ ar kitą draudžiamą leidinį grėsė lageris. Pamenu, pas mano kursiokę rado Bernardo Brazdžionio eilėraščių knygą, už tai ją ištrėmė dešimčiai metų į lagerį. Tad laisve reikia tinkamai naudotis, už ją daugybė žmonių paaukojo gyvybes...
– Kaip kilo idėja sudaryti knygą „Laisvės paženklinti“ apie mūsų šalies menininkus, kūrusius naujai atkurtos Lietuvos valstybingumo ženklus: heraldiką, pinigų banknotus ir monetas, pašto, kariuomenės, policijos, muitinės, pasienio ir kitų tarnybų ženklus, uniformas, valstybės apdovanojimus, paminklus, miestų merų regalijas, liturginius reikmenis, savarankiškus meno kūrinius ?
– Šiam sprendimui turėjo įtakos prieš beveik aštuonerius metus mane pritrenkę du faktai. Sutinku bendraamžį draugą, pašnekėjome, jis ir klausia: „Rimai, gal turi kokią chaltūrką lyšną? Nebesugebu sumokėti už šilumą...“. Aš sau pagalvojau: Jeigu jau tu, žinomas menininkas, klasikas, padaręs tiek darbų, jog nors vežimu vežk, prašai chaltūrkos, ta i ką kitiems daryti? To manęs prašė menininkas, kuris, kaip su juo apskaičiavome, per savo gyvenimą sukūrė 2 tūkst. kvadratinių metrų freskų, tai yra išpaišė vaikščiodamas lubomis ir sienomis du kilometrus ant šlapio tinko; sukūrė apie 140 skulptūrų, per 800 grafikos darbų; yra gavęs apdovanojimų už kūrybą ir ... negalėjo susimokėti už šilumą.
Kitą kartą sutikau kolegą, kuris neseniai palaidojo žmoną, pakalbėjau su juo, pareiškiau užuojautą. Po kurio laiko gatvėje sutinku gydytoją, kuri gydė jo žmoną. Ji prasitarė, kad šis puikus žmogus nesugebėjo vienas palaidoti žmonos, nepakako tam lėšų, teko pažįstamiems padėti.
Tie faktai mane pritrenkė, parbėgau namo, sakau: „Reikia kažką daryti“.
Taigi menininkas yra laisvas žmogus, kuris tarsi gali daryti ką nori, tvarkytis, kaip nori, bet kartu įvarytas į jam nepalankią situaciją, nes yra netvarka valstybėje, mūsų tarpusavio santykiuose.
Istorinė tema sovietmečiu buvo uždrausta, išskyrus „sušukuota“. Kiekvienas leidinys tuo laikotarpiu turėjo praeiti cenzūros patikrą. Pavyzdžiui, mano fotografijų albume „Žiedai tarp žiedų“ buvo net septyni Maskvos cenzūros antspaudai.
– Šiuo metu visuomenei pristatote spaustuvės dažais tebekvepiantį jau III-ąjį „Laisvės paženklinti“ tomą. Išleistiems trims leidiniams skyrėte daugiau nei septynerius metus, juose paminėti visi dailės žanrai, kuriuose dirbo 214 autoriai, leidiniuose yra 1240 puslapių, per 5000 iliustracijų. Kokių įvertinimų sulaukėte už šį titanišką darbą iš valdžios atstovų, visuomenės?
– Daugelis nesupranta, ką dailininkai padarė. Jei nebūtų herbo, nebūtume turėję lietuviškų pinigų – litų, paminklų, emblemų, simbolių ir kitų istorinių kūrinių, kurie tarybinėje santvarkoje buvo uždrausti, nebūtų ir mūsų valstybės.
Aš savo knygas palikau ant stalo daugeliui ministrų, bet nė vienas iš jų nepaskambino, nepasakė, gerai ar blogai padariau. Buvęs Kultūros ministras taip pat žadėjo paskambinti, bet to nesulaukiau.
Daugelis nesusimąsto, kad grožį namuose, darbovietėje, miesto aplinkoje kuria dailininkai. Neįvertinamos dailininko pastangos, kiek šis kankinasi kurdamas... O kas juos pamini? Į parodą susirenka dailininkai, paploja vienas kitam per petį, gerdami vyną pasišnekučiuoja ir išsiskirsto. Esu matęs, kaip pasaulinio lygio dailininko parodoje vaikštinėja po salę vos du – trys žmonės.
Labai retai į atidarymą ateina valdžios vyrai, jiems neįdomu, jie neturi gebėjimų vertinti dailę. Manau, būtų kitokia situacija, jeigu jie nuo vaikystės būtų paragavę meno: vaikščioję į galerijas, lankę luvrus, nuo mažens ugdę estetinę pajautą. Meną reikia pažinti ir išgyventi kaip ir muziką. Pavyzdžiui, kai neseniai Šiaulių dailės galerijoje pamačiau pasaulyje žinomo Baltarusijos dailininko Jurijaus Jakovenko paveikslus, labai nustebau: „Kaip taip galima padaryti?“.
Muzika, literatūra savo lauką išsidirbo, nes mokykloje su šiomis meno šakomis giliau supažindinama, o dailė... Pavyzdžiui, literatūrą nuo vaikystės mokomės analizuoti – išskiriame teigiamą, neigiamą herojų, metaforas ir kitas raiškos priemones, o kiek kas aiškina apie dailę, išskyrus dailės mokykloje?
Džiaugiuosi sulaukęs aukščiausių knygos įvertinimų iš kolegų, dailininkai taip pat laimingi, kad pateko į vieną ar kitą tomą, nes 90 proc. tų darbų sovietmečiu buvo uždrausti. Be to, į leidinį buvo įtraukta ir daug visuomenei nežinomų autorių, gyvenančių rajonuose, atokesniuose nuo didmiesčių miesteliuose. Tiesa, gaila, jog ne visus menininkus, kūrusius istorine, religine tematika, galėjau įtraukti. Dirbu vienas, o sveikata šlubuoja, ir akys paskausta ištisas dienas sėdint prie kompiuterio... Taip, kad čia toks įdirbis iš širdies skausmo. Pagerbiau profesiją, kuri yra tarsi užmiršta.
– Kokiu būdu šiuos menininkus atsirinkote savo knygoms?
– Tai padaryti nebuvo sunku. „Maudausi“ mene jau 55 metus: lankau parodas, seku spaudą, skaitau kitų komentarus, nuvažiavęs į miestelyje atidaromą parodą visada pasiteirauju, ar yra koks mokinių dailės būrelis, meno galerija; pažįstu ir liaudies meistrus, be to, dėsčiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, Kauno dailės mokykloje, daugelį metų dalyvauju studentų darbų peržiūrose Vilniaus dailės akademijoje, beje, aš Šarūną Sauką pastebėjau dar kai jis studijavo antrame kurse, pasižymėjau sau ir dėl jo neklydau. Matosi, kas ką yra padaręs, o kai kurių autorių darbų padalinus užtektų keliolikai kitų. Pavyzdžiui, Antano Kmieliausko, Giedriaus Kazimierėno, Vytauto Balsio, Dalios Matulaitės, Šarūno Saukos, Rasos Grybaitės, Nerijaus Baublio, Editos Utarienės, Kazio Morkūno.
– Užsiminėte, jog į III-ąjį leidinio tomą įtraukėte ir savo darbus?
– Taip, įtraukiau, pasirodys III-ajame knygos tome. Šia tema esu sukūręs plakatų, ženklų, knygų iliustracijų ir jų apipavidalinimų. Dauguma jų – tai graudus susitikimas su tremties ir didžiųjų praradimų liudijimais. Kas atsiranda laiku ir vietoje, tampa reikšminga, svarbu tai išsaugoti ateinantiems ir savo patirtimi šią mūsų atmintį gausinti.

Rimanto Dichavičiaus biografijos faktai

• Gimė 1937 m. Šiaulių apskrityje Grimzelių kaime.
• 1945 m. su tėvais išvežtas į Sibirą, Molotovo sritį (dabar Permės sritis).
• 1950 m. giminaitės dėka sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Šiauliuose.
• Mokėsi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės mokykloje, Vilniaus dailės institute.
• M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje dėstė grafiką; 1969–1978 m. leidyklos ,,Mintis” meninis redaktorius, nuo 1978 m. kūrybinis darbuotojas, leidyklų, redakcijų, galerijų bendradarbis. Iliustravo ir apipavidalino virš dviejų šimtų leidinių.
• Surengė parodas Lietuvoje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Paryžiuje, Čikagoje,
Los Andžele, Pavijoje (Italija), Prahoje, Varšuvoje, Reikjavike ir kt.
• Lietuvos Dailininkų Sąjungos, Fotomenininkų Sąjungos, Žurnalistų Sąjungos, AFIAP – Tarptautinės fotomenininkų sąjungos narys, Osetijos Alanijos nusipelnęs meno veikėjas, Valstybinės premijos laureatas.

Dalia Šimkutė
Nuotraukoje – R.Dichavičius su artimiausia bendražyge Valerija Dichavičiene. R.Dichavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

atgal