LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   RŪMUOSE- ATGIMUSI OGINSKIŲ BIBLIOTEKA

RŪMUOSE- ATGIMUSI OGINSKIŲ BIBLIOTEKA

Šiemet minime paskutiniojo Plungės dvaro valdytojo Mykolo Mikalojaus Oginskio senelio – diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, tad simboliška, kad pirmą kartą po daugiau nei šimto metų bent nedidelė dalis jų turto, tarp kurio ir knygos, trumpam sugrįžo į rezidenciją. Iki šių metų pabaigos atnaujintuose Žemaičių dailės muziejaus rūmuose bus galima pamatyti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo (LNB), Kauno technologijos universiteto (KTU) bei Kauno apskrities viešosios bibliotekų (KAVB) fonduose saugomus Oginskių bibliotekai priklausiusius leidinius.

Išgelbėjo komisija

Visos šios XVI – XX a. išleistos knygos yra nuėjusios painų, tolimą kelią, tad stebėtina, kad išliko iki mūsų dienų.

Kunigaikštis M.M. Oginskis 1879 m. Plungėje pasistatė neorenesansinio stiliaus rūmus, vėliau antrajame jų aukšte įrengė biblioteką bei skaityklą. Iš išlikusios XIX a. nespalvotos fotografijos, kurioje užfiksuotas šios bibliotekos fragmentas, galima spręsti, jog patalpos lubos buvo papuoštos gipso lipdiniais, virš masyvių dvivėrių medinių durų buvo pritvirtintas iš medžio išdrožtas Skuževskių bei Oginskių giminės herbas, o knygos  buvo laikomos tamsaus medžio medinėse uždarose (atidaromomis stiklinėmis durimis) lentynose.

Vinco Kisarausko manymu, Plungės dvaro bibliotekos pagrindą sudarė kompozitoriaus ir politinio veikėjo M. K. Oginskio (1765–1833) knygos, kurias jis sukaupė gyvendamas Zalesės dvare (Ašmenos apskr.). Vėliau daugumą šių spaudinių į savo dvarą Rietave parsivežė jo sūnus Irenėjus Kleopas Oginskis (1808–1863). Jo išsilavinusi antroji žmona Olga Kalinovska Oginskienė (1819–1899) – buvusi imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos rūmų freilina, daugiausiai pirko ir skaitė grožinę literatūrą, kurią pažymėdavo antspaudu arba ant viršelio smulkiu raštu užrašydama mergautinę pavardę.

I. K. Oginskio sūnus – M.M. Oginskis, persikeldamas iš gimtojo Rietavo į Plungės dvarą, taip pat pasiėmė dalį leidinių iš tėvo bibliotekos. Manoma, kad turtinga paskutiniojo Plungę valdžiusio kunigaikščio biblioteka naudojosi ne tik jų šeima, bet ir svečiai, tarnautojai, orkestro muzikantai, mokytojai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Plungės dvare išlikusias knygas surinko ir atidavė Valstybės centraliniam knygynui Kaune bei Valstybinei viešajai bibliotekai Šiauliuose po Žemaitijos dvarus važinėjusi Valstybinė archeologijos komisija. Apie tai byloja knygose likę šių įstaigų antspaudai.

Iš knygyno (dabartinės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pirmtako) bei Šiaulių leidiniai, dauguma pažymėti antspaudu „Biblioteka Płungiańska“, buvo perkelti į Vytauto Didžiojo universiteto biblioteką, sovietmečiu – į LNB, įkurtą Kaune. Vėliau, pastačius LNB pastatą  Vilniuje, dalis Oginskių spaudinių iškeliavo į sostinę, kiti liko Kauno apskrities viešojoje (KAV) bei Kauno technologijos universiteto (KTU) bibliotekose. Tačiau garsiajai giminei priklausiusių knygų taip pat yra ir Vilniaus universiteto bei Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekose.

Šioje ekspozicijoje vertingiausi eksponatai – KTU bibliotekoje saugoma XVII – XVIII a. proginė literatūra, kurioje lotynų bei lenkų kalbomis įamžinti Oginskių giminės svarbiausi gyvenimo įvykiai – vestuves, pareigybiniai laimėjimai ar mirtis[1]. Tarp jų  – panegirikos, skirtos Martyno Oginskio (1672–1750) ir Teresės Tyzenhauzaitės vestuvėms (? – 1729); Tadui Pranciškui Oginskiui (1712–1783), tapusiam Trakų vaivada; Kazimierui Dominykui Oginskiui (1660–1733) – jo vestuvių su Eleonoros Vainaite (1692–1738) bei tapimo Vilniaus vaivada progomis; yra keletas kūrinių nekrologų, skirtų mirusiems pagerbti – Kristinai Oginskai iš Abramovičių giminės, mirusiai Vitebske 1739 m. bei kitiems asmenims.

Tačiau seniausia eksponuojama knyga, priklausanti KAVB – Džovanio Feri „Postilė“,  išleista 1558 m.

Biblioteka – įvairiapusė

Paskutiniojo Plungės dvaro valdytojo biblioteka buvo įvairiapusė, tai atspindi jo turėtos įvairių autorių bei žanrų knygos: gamtos tyrinėtojo, matematiko, enciklopedijų autoriaus Georges-Louis Leclerc, comte de Buffon (1707–1788) enciklopedija; prancūzų išradėjo, entomologo Charles Athanase Walckenaer 1802 m. išleistas žinynas apie vabzdžius, įvairūs žodynai; vieno iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų Voltero-Fransua Mari Arujė (16941778), prancūzų filosofo, matematiko, fiziko Blaise Pascal (16231662) veikalai ir kt. Oginskiai domėjosi ir istorija, tai liudija įsigytos šios tematikos knygos: graikų istoriko Polibijaus istorija, Vincent Thuillier išversta iš graikų kalbos į prancūzų (1753 m.); prancūzų diplomato, istoriko Louis Philippe, comte de Ségur (1753–1830); romėnų istoriko Titus Livius (59 m. pr. Kr. – 17 m. po Kr.) veikalas; šveicarų rašytojo, žinomo istoriniais veikalais apie Prancūziją bei Italiją Jean Charles Léonard de Sismondi (1773–1842); prancūzų istoriko Augustin Thierry (1795–1856), italų istoriko Kanto Cezario (1804–1895); šveicarų istoriko Johannes von Müller (1752–1809); pirmojo Baltarusijos vyskupo Stanisłav Bohusz-Siestrzeńcewicz (1731–1826) parašytas istorinis veikalas „Recherches historiques sur l’origine des Sarmates...“ (1812 m.) ir kt. Ne mažiau vertinga knyga, pateikianti žinių apie Marijampolės seimelio darbą „Glosy posla Maryampolskiego na Seymie roku 1811 ..“, išleista Varšuvoje 1814 m.[2]

Oginskiai – muzikinėmis tradicijomis garsėję didikai, tad jų bibliotekoje, spėjama, buvo nemažai ir muzikos kūrinių. Vienas jų yra šioje parodoje – tai kompozitorių – Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno, Luigi Rodolfo Boccherini kūrinių natų rinkinys.

O kokia dvaro biblioteka be prancūzų literatūros klasikos? Dalis jos pristatoma šioje ekspozicijoje: rašytojo, kritiko Jean-François de La Harpe (1739–1803), dramaturgo Thomas Corneille (1625–1709), poeto, vertėjo Jacques Delille (1738–1813), rašytojo, poeto ir politiko Alphonse Marie Louis de Prat de Lamartine (1790–1869), novelisto Charles-Victor Prévot, vicomte d'Arlincourt (1788–1856), poeto Jean Reboul (17961864), Victor Hugo kūryba.

Tarp M.M. Oginskio iš Rietavo į Plungę pasiimtų leidinių yra paveldėtų iš motinos

O. Kalinovskos Oginskienės, kurie pažymėti įrašu ar antspaudu, taip pat eksponuojami parodoje: Jean-Jackue Rousseau (1712–1778) „Julie, ou La nouvelle Héloïse...“ (1827 m.) bei M. le baron Henrion „Histoire generole des missions catholiques...“ (1847 m.).

Oginskių bibliotekoje yra ir religinio turinio knygų, pavyzdžiui, Manswet Grabowski kūrinys apie Kristaus kryžiaus kelio kančias „Jeruzalem polski: krwawe slady Kryžowej drogi“ (1755 m.); išsiskiria prancūzų kalba (1753 m.) bei senąja kirilica (1815 m.) išleistos Biblijos.

Kai kuriose eksponuojamose spaudiniuose yra palikti įrašai prancūzų ar lenkų kalba. Pavyzdžiui, „Сборникь библиографихь материаловь для географiи, этнографiи и статистики Литвы. Сь приложенiемь списка литовскихь и идревне-прусскихь книгь сь 1553 по 1891 г. составиль С. Балтрамайтись“, išleista Sankt Peterburge, 1891 metais, kurios antraštinio lapo viršuje pažymėta: „Jo Milistai Kunigaikščiuj Mikoluj Oginskiui 1893 m.“ Kita, papildyta šio autoriaus knyga buvo išleista 1904 m. (joje pažymėta „V.Dzimidavičius)[3]. Pasak jas saugojančio Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, spėjama, kad kunigaikštis M.M. Oginskis rėmė bibliografą Silvestrą Baltramaitį (1841–1918), kad šis galėtų išspausdinti šiuos bibliografinius leidinius.

Apžvelgus paminėtas knygas, tenka pripažinti, jog kiekviena jų dar laukia kruopštaus knygotyrininkų tyrinėjimo, kad būtų atskleista išsamesnė jų istorija, slypinti sunkiai įskaitomuose įrašuose bei įvairiuose knygos ženkluose...

Dalia Šimkutė

Žemaičių dailės muziejus



[1] „Proginė kūryba reiškėsi ne tik kaip specifinis literatūros žanras, bet ir kaip kultūros reiškinys, jungęs į visumą žodį, vaizdą, parašytą tekstą, deklamacijas, intermedijas, parateatrinius renginius, akademinio mokymo normatyvizmą ir pramogos laisvę“. Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 253.

[2] Slapyvardžiu „posla Maryampolskiego“ (Marijampolės pasiuntinys) pasirašė Juozas Godlevskis (1773–1867) – Marijampolės apskrities seimelio maršalas, 1809 atstovas Varšuvos Seime, 1815 Marijampolės apskrities bajorų vadas ir nuolatinis Varšuvos seimo atstovas. Lietuvių enciklopedija, VII T. Lietuvių enciklopedijos leidykla, USA, 1956,  p. 347–348.

[3] Į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų knyga pateko iš V.Dzimido – Vlado Daumanto (1885–1977) – diplomato, kolekcininko bibliotekos.

atgal