LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   TOMASZO ŁĄCZYŃSKI (Lenkija) ir JAKOVO BUNKOS (Lietuva) PARODŲ ATIDARYMAS

TOMASZO ŁĄCZYŃSKI (Lenkija) ir JAKOVO BUNKOS (Lietuva) PARODŲ ATIDARYMAS

Rugsėjo 22 d., sekmadienį, 14 val.
Žemaičių dailės muziejuje-Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose

Meno parodų – TOMASZ ŁĄCZYŃSKI (Lenkija) „Prarasti miestai“ (stiklo instaliacija) ir JAKOVO BUNKOS (medžio skulptūra) – atidarymas

„…Istorinis įvykis gimsta šiek tiek paslaptingomis aplinkybėmis,
panašiai kaip artėjanti ir pagaliau įsisiautėjusi audra. Prieš jai
prasidedant, pasaulis pasineria į tamsą. Nors audra gimė iš žmonių
geismų ir aistrų, neįmanoma jos teisti. Negalima nuteisti audros, kuri
ateina netikėtai, neprašoma…“ (lenkų eseistas Ryszard Przybylski)
Tomasz Łączyński ir Jakovo Bunkos (1923–2014) parodos – dviejų
skirtingų materijų (stiklo ir medžio) pasakojimai, atspindintys tas
pačias žmonijos būties realijas. Jos suskamba netikėtai, naujai ir
tarsi atveria bei praplečia daugiabriaunes menininkų pasakojimų,
išgyvenimų erdves. Tomasz Łączyński stiklo instaliacijomis
meistriškai sukuria didžiulę emocinę įtampą. Parodoje lankytojui
pateikiamos tragiškos, lemties neatleidžiamų poelgių, istorinių įvykių
versijos.

Jakovas Bunka (1923-2014)
parodose pradėjo dalyvauti nuo 1962 metų. Jo palikimas –
apie 500 medžio skulptūrų įvairiausiomis temomis, dažnai atspindinčių
individualią autoriaus patirtį. Tautodailininko sukurti medžio
drožiniai tebesaugo folklorinį inspiracijų klodą.
Jakovas Bunka medyje jautriai ėmėsi įamžinti Holokausto metu žuvusius
žydų tautybės žmones: iš ąžuolo išdrožė batsiuvį, siuvėją,
laikrodininką, kalvį, muzikantą, Mozę su Tora. Medžio skulptūrose liko
sustingęs Holokausto aukų skausmas.
Šias parodas sieja svarbiausias veiksnys – istorinės atminties raiška
mene ir humanizmas.

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja

atgal