LT EN
Archyvas

Aktualijos

Titulinis   »   Aktualijos   »   ŽEMAITĖS KŪRYBOJE - BŪTIES MAŽORAS

ŽEMAITĖS KŪRYBOJE - BŪTIES MAŽORAS

Rašytoja - dialogo meistrė

Konferenciją pradėjo Salantų gimnazistai, pristatę meninę programą. Pasveikinęs susirinkusius renginio dalyvius, Žemaičių dailės muziejaus direktorius pristatė projektą „Renginių ciklas, skirtas rašytojos Žemaitės atminimui puoselėti“.

Į susirinkusius kreipėsi ir Žemaitės memorialinio muziejaus vadovė Aušra Petrošienė, kuri pabrėžė, jog šio ir kitų renginių tikslas - pritraukti čia apsilankyti kuo daugiau žemaičių.

„Man Žemaitė yra tokia vasariška, suteikianti pasitikėjimo būtimi“, -  pradėdamas savo pranešimą „Žemaitės regioniškumas“, susirinkusiems prasitarė doc. dr. M. Šidlauskas, pasidžiaugdamas ir tądien pasitaikiusia saulėta diena. Tęsdamas jis kalbėjo, jog šiame globalizacijos amžiuje regioniškumas yra labai svarbus, nes per tai prisirišame prie savo žemės, prie protėvių kapų, tai teikia prasmę ir viltį: „Regioniškumas - ne sąvoka, tai jausmas, kalba, geras ūpas, juokas, žemaitiškas humoras - to yra Žemaitės raštuose, visa tai mus suformuoja patriotais, šios literatūros mylėtojais“. Dėstytojas  taip pat paaiškino, jog rašytoja buvo dialogo meistrė, jos kurtuose dialoguose pulsavo gyvybė, regioniškumo pirminis klodas yra leksinis „kvapas“. Žemaitė nemėgo filosofuoti, šnekėti abstrakcijomis, jos pojūtis yra gyvas.

Tačiau docentas prisipažino, jog jam įdomesnis pasirodė Žemaitės regioniškumas, užkoduotas mąstyme. Žemaitei peizažas - tai stilius, paremtas realistiniu stebėjimu, peizažas dalyvauja visuose jos kūriniuose: aprašymas pradedamas iš paukščio skrydžio, po to leidžiamasi žemyn - apžvelgiamas trobos vidus ir pereinama prie žmonių aprašymo. „Peizaže jaučiama kaip Žemaitė įkūnija savo vertybes - jai gražu, kas natūralu ir sveika. Į gamtą, kaip ir Kristijonas Donelaitis, žiūri kaip į motiną maitintoją, nes vaizduojamas žmogus dirba gamtoje, tad rezultatai priklauso nuo oro. Peizažo aprašymas taip pat yra vaizdingiausia, poetiškiausia Žemaitės kūrinių dalis, - kalbėjo M. Šidlauskas. - Neatskiriama šios autorės prozos dalis - ir polinkis į šiurkštų žodyną, tad kalbos rupumas yra jos savitumas. Iš Žemaitės kūrybos, iš prozos skamba būties mažoras“.

Meilė nepaiso amžiaus

Kiti du  KU dėstytojai daugiau dėmesio skyrė J. Beniuševičiūtės - Žymantienės asmenybei. Profesorė R. Bončkutė pranešimu „Žemaitės laiškai J. Šauliui“ ne tik mokinius, bet ir suaugusiuosius itin sudomino atskleidusi galbūt didžiajai visuomenės daliai nežinomas rašytojos biografijos detales - net sulaukusi 65 metų buvo įsimylėjusi kone dvigubai už ją jaunesnį Jurgį Šaulį, kuriam rašydavo šiltų, iki galo neišsakytų jausmų kupinus laiškus. Profesorės manymu, tai tik patvirtina, kad meilė nepaiso amžiaus.

Profesorius daktaras Petras Bielskis žiūrovų nuostabai prisipažino pažįstantis Žemaitę... aktorės, pirmosios mūsų šalies profesionalios moters režisierės Kazimieros Kymantaitės asmenyje. Pastaroji, kaip ir  rašytoja, buvo tokia pat gaivališka, tvirta. Šiuos teiginius P. Bielskis iliustravo vaizdingai, įtaigiai papasakojęs keletą įdomių epizodų iš K. Kymantaitės gyvenimo. Tačiau, anot jo, didžiausias šios moters nuopelnas - 1945 m. pirmą kartą pagal Žemaitės kūrinį „Marti“ pastatytas spektaklis, mat tuo laikmečiu  oficialiai buvo leidžiama kurti spektaklius tik remiantis  rusų veikalais, tad K. Kymantaitė, pasak P. Bielskio, daug davė Lietuvos teatrui, tolimesnei jo raidai.

Išklausę netikėtais rakursais pristatytą rodos, labai gerai visiems pažįstamą J. Beniuševičiūtę - Žymantienę, žiūrovai itin audringais aplodismentais padėkojo dėstytojams iš Klaipėdos. Na, o norintieji pratęsti diskusijas, tai galėjo padaryti  prie stalo ragaudami muziejininkės Laimutės Arlauskienės pagamintą kastinį su virtomis bulvėmis, kaimišką sūrį.

Dalia Šimkutė

atgal