LT EN

EKSPONATAI ŠITMEČIUI

Pirmieji muzikiniai Juozo Žilevičiaus žingsniai Plungėje

Juozas Žilevičius (gimė 1891 m. kovo 28 d. Jėrubaičių k., Plungės valsč., Telšių apskr., mirė 1985 m. rugpjūčio 5 d. Baltimorėje, JAV) – vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, muzikologas, kultūros veikėjas.
Pirmuosius profesionalaus muziko karjeros žingsnius pradėjo žengti Plungėje. Pradžios mokyklą lankė Tveruose, vėliau eksternu baigė Palangos progimnaziją. Vargonuoti išmoko pas Napoleoną Sasnauską – Plungės bažnyčios vargonininką. J. Žilevičius reiklaus Varšuvos konservatorijos vargonų profesionalo globon pateko 1905 metais. Dirbo daug, buvo pastabus, imlus. Savo ruožtu N. Sasnauskas po kunigaikščio Mykolo Oginskio mirties, kai buvo uždaryta dvaro orkestro muzikos mokykla, išformuotas orkestras, o drauge ir choras, buvo pakviestas vadovauti Plungės bažnyčios chorui. Našle tapusi kunigaikštienė Marija Oginskienė prisidėjo piniginėmis lėšomis prie N. Sasnausko algos, kad užtikrintų ir išsaugotų aukštą chorinės muzikos atlikimo lygį. Deja, 1907 metų pabaigoje N. Sasnauskas paliko Plungę, išvažiuodamas atlikti įsipareigojimų klebonui J. Konopackiui į Mogiliovą.
Nuo 1908 metų J. Žilevičius tapo didžiausios Žemaitijoje parapijos chorvedžiu ir vargonininku. Septyniolikmečiui vaikinui tai buvo didelis iššūkis. Tiesa, šis muzikos karjeros etapas apipintas spalvingomis istorijomis, kurios vėliau su autoironijos gaidele aprašytos laikraštyje „Mūsų žinios“: „1909 metais buvo Plungėje lietuviškas vakaras, kuriame pirmą kartą pasirodžiau su choru ir didele programa ir su J. Petkūnu grojom L. Betchoveno sonatą. Tuo laiku lauke buvo didelė audra, vėjai, visi mirkome prakaite, net mano ilgi, specialiai sugarbanoti plaukai, supliuško. Tas merginoms padarė daug juoko, o man gėdos“.
Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Žemaičių dailės muziejaus fotografijos rinkiniuose saugomas Jono Petkūno nuotraukų archyvas, kuriame yra trijų neatpažintų asmenų portretinė nuotrauka, daryta Liepojoje XX a. pradžioje fotografo G. I. Jaunbirzos. Būtent šioje nuotraukoje esančio jaunuolio išskirtinė šukuosena atkreipė mano dėmesį ir paskatino pasidomėti, o kas tie asmenys galėtų būti? Prisiminiau kitą nuotrauką, kurioje 1909 metais J. Žilevičius (tokia pat išskirtine šukuosena) įamžintas kartu su Plungės bažnyčios choru. Palyginus abi nuotraukas, pavyko atpažinti, kad abiejose tas pats asmuo – Juozas Žilevičius. Du kiti iki šiol neįvardinti asmenys – greičiausiai jo mama ir patėvis Albinas Žilevičius. Tai patvirtino ir muzikologė profesorė Danutė Petrauskaitė, kuri daugelį metų tyrinėja išeivijos muzikų gyvenimą ir kūrybą.
Aprangos, išvaizdos akcentai J. Žilevičiaus tikriausiai buvo nusižiūrėti nuo jo pirmojo muzikos kompozicijos mokytojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Pirmą kartą jiedu susitiko Plungėje. Apie šį susitikimą Juozas Žilevičius rašė „Draugo“ laikraščio priede „Mokslas. Menas. Literatūra“ 1965 metais: „Buvau tada vos 16 metų jaunuolis, gi Čiurlionis jau baigęs dviejose konservatorijose (Varšuvoje ir Leipcige) kompoziciją, o pirmojoje net beveik įsigijęs pianisto specialybę. Jis tą vasarą jau buvo susižiedavęs su Sofija Kymantaite, ten atostogavusia pas motiną, šeimininkavusią pas brolį dekaną kun. V. Jarulaitį. Zosė (taip mes ją tada vadindavome) buvo įpratusi atostogų laiku pabuvoti Plungėje pas dėdę ir motiną.
1908 m. vasarą atvyko čia ir Čiurlionis. Pirmasis įspūdis buvo gana savotiškas: ilgi, kiek garbanoti plaukai, vis užkrintą ant akių, po kaklu didelė šilkinė „kukarda“, didelė, gerokai kreiva nosis, savotiškai žvilgančios akys, veide nuolat maloni šypsena. Kalbėjo ramiai, su humoro priemaiša, dažnai komplikuotesnių minčių reiškimui griebdavosi lenkų sakinių. Šiaip kalbėjomės visada lietuviškai. Mes visi tada jau žinojome, kad Čiurlionis yra didelis menininkas, o jo išvaizda mus, jaunuosius, labai veikdavo (tada dar buvo jaunas vikaras kun. M. Stasiulionis ir kiek vyresnis kun. Kuprevičius). Valgydami visi mes jam duodavome pirmenybę kalboje, išskyrus dekaną, kuris su Čiurlioniu daugiausia ir kalbėdavosi. Zosė, prie stalo sėdėdama, tai raudonuodavo, tai prakaituodavo, vis ryte rydama savo sužieduotinio pasisakymus, o tuo pačiu juo didžiuodamasi“.
Juozas Žilevičius su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu greitai surado bendrą kalbą. Jaunąjį vargonininką Čiurlionis dažnai kviesdavo pasivaikščioti, o pokalbis sukdavosi apie muziką. Tai paskatino J. Žilevičių 1911 metų vasaromis pradėti studijas Varšuvos konservatorijoje.
1915 metais siaučiant Pirmajam pasauliniam karui, J. Žilevičius paliko Plungę ir pėsčias pro Mažeikius, pasiekęs Tukumą, su mama išvyko traukiniu į Petrapilį. Tais pačiais metais kompozitoriaus Česlovo Sasnausko skatinamas, įstojo į Imperatoriškąją konservatoriją.
Muzikinės patirtys, įgytos Plungėje, turėjo didžiulę įtaką kompozitoriaus, pirmosios lietuviškos profesionaliosios simfonijos autoriui Juozui Žilevičiui.

PLUNGĖS BAŽNYČIOS CHORAS.1909 m. Plungė. Originalas. Iš kairės: trečias Juozas Žilevičius, penktas kan. Vincentas Jarulaitis,septintas Jonas Petkūnas. GEK 4970

TRIJŲ PORTRETAS. XX a. pr. Liepoja,Originalas. Fotografas G. Jaunbirza. Iš kairės Juozas Žilevičius kartu su motina ir patėviu Albinu Žilevičiumi. GEK 5072

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja