LT EN

EKSPONATAI ŠITMEČIUI

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, visuomenės dėmesys telkiasi į Lietuvos nepriklausomybės kūrėjus.
Žemaičių dailės muziejaus fotografijos rinkiniuose saugomas fotoalbumas, priklausęs buvusiam kunigui ir tremtiniui Kostui Petrikui. Jame tarp 165 dvasininko gyvenimą iliustruojančių fotografijų yra dviejų iškilių Lietuvai asmenybių – vyskupų Justino Staugaičio ir Teofiliaus Matulionio – portretinė nuotrauka, daryta Telšių vyskupų rūmuose.
Justinas Staugaitis – pirmasis Telšių vyskupas, visuomenės veikėjas, 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – gimė 1866 m. lapkričio 14 d. Tupikuose, Šakių rajone. Mirė 1943 m. liepos 8 d. Telšiuose su paskutiniais žodžiais lūpose: „Dieve, saugok Lietuvą…“ Tai žodžiai, ištarti didžiavyrio, paklojusio pamatus moderniai ir nepriklausomai Lietuvai. Žemaitija jam tapo amžinaisiais namais: palaidotas Telšių katedroje.
Tai iškili, įtakinga asmenybė, padėjusi kurti ir įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Jo eitos pareigos Lietuvos politikos ir bažnyčios olimpe demonstruoja neeilinės asmenybės talentus, tvirtus tikslus ir siekius. Justino Staugaičio gyvenimas susietas su veiklomis, apimančiomis platų šios asmenybės interesų lauką tiek kuriant valstybę, tiek atsiduodant ganytojiškai misijai.
1917 m. Lietuvos konferencijoje Vilniuje išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, nuo 1918 m. – Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Vėliau – Valstybės Tarybos vicepirmininkas. 1919–1920 m. Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas, vienas iš Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų. Kunigas J. Staugaitis išrinktas į Steigiamąjį Seimą, taip pat į Pirmąjį ir Antrąjį Seimus. Nuo 1923 m. birželio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. ėjo Seimo pirmininko pareigas. Nors ir su kokiais iššūkiais teko jam susidurti, niekada neapleido dvasininko pareigų. Iš aktyvios politinės veiklos pasitraukė 1926 metais, kai paskirtas vadovauti naujai sukurtai Telšių vyskupijai – prioritetu laikė rūpinimąsi švietimu, labdaringa veikla. Jo iniciatyva įsteigta 12 naujų parapijų ir bažnyčių, 16 vienuolynų, pastatyta Telšių kunigų seminarija, kurioje atidaryta biblioteka, fizikos kabinetas, iškilo įspūdingi vyskupo rūmai.
Iš viso išleido 17 knygų ir parašė daugiau kaip 350 straipsnių.
Teofilius Matulionis – palaimintasis arkivyskupas ir kankinys – gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar – Anykščių rajonas), pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1962 m. rugpjūčio 20 d. Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.
Dvasininko gyvenimo kelias nušviestas besąlyginio atsidėjimo Dievo žodžio tarnystei. Pasitikėjimas Dievu išbandytas per nepriteklius, asmeninės laisvės suvaržymą, kankinimą, badą, tremtis. Ištverti svetimųjų pažeminimą, nepalūžti ir eiti tiesos keliu tiek jam, tiek ir tautai, giliu Teofiliaus Matulionio įsitikinimu, padėjo tikėjimo šviesa ir meilė Lietuvai.
1900 m. T. Matulionis baigė Petrapilio kunigų seminariją ir buvo įšventintas kunigu. Dirbo Latvijos parapijose, o 1910 m. perkeltas į Petrapilį. 1923 m. už priešiškumą sovietų valdžiai įkalintas. 1929 m. konsekruotas vyskupu padėjėju ir paskirtas į Mogiliovo vyskupiją. Tais pačiais metais jį vėl užklupo tremtis: buvo nuteistas 10 metų sunkiųjų darbų ir išsiųstas į Solovkų salas.
1933 m. grįžo į Lietuvą. 1934 m. lankėsi Romoje pas popiežių Pijų XI. Kiek vėliau popiežius apie vyskupą Teofilių yra pasakęs: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį“.
Grįžęs į Lietuvą, vyskupas apsigyveno benediktinių vienuolyne Kaune, talkino Kauno arkivyskupui pastoracijos darbuose, vyriausiojo kariuomenės kapeliono pareigose.
Vyskupas T. Matulionis keletą kartų viešėjo Telšių vyskupijoje. Kunigas Valentinas Šikšnys prisiminė: „Buvo malonus, nuolankus ir visai nepanašus į vyskupą Staugaitį. Rektoriaus kun. prof. Vincento Borisevičiaus kviečiamas aplankė Telšių kunigų seminariją. Kalbėjo paprastai ir atsargiai – jam tekę būti virėju, kirsti medžius miške. Mums, kitų paklausus, kodėl vyskupas kalba taip atsargiai, atsakė: gal reikės grįžti į Rusiją…“
1943 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. vėl buvo įkalintas, pradžioje Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai – Mordovijoje (Rusijoje).
1956 m. vyskupas Teofilius Matulionis grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Birštone. Deja, neilgai – 1959 m. sovietų valdžios sprendimu prievarta apgyvendintas Šeduvoje, kur išbuvo iki gyvenimo pabaigos. 1962 m. Apaštalų Sostas „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ vyskupui Teofiliui suteikė arkivyskupo titulą.
2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus įgaliojo Šventųjų skelbimo kongregaciją paskelbti dekretą, pripažįstantį Dievo tarno arkivyskupo Teofiliaus Matulionio (1873–1962) kankinystę ir taip atveriantį kelią jo paskelbimui palaimintuoju.
2017 m. birželio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis Vilniaus arkikatedros aikštėje paskelbtas Katalikų bažnyčios palaimintuoju.
T. Matulionis – tikėjimo Dievo kūrinija ir sava tauta pavyzdys – laiške draugui pranašiškai rašė: „Laukiame ir nesulaukiame, kada bus galima važiuoti dirbti į senas vietas. Laikas bėga – ko gero, žiūrėk, niekur nenuvažiuosi. Mūsų krašte daugelyje vietų, ypač Žemaitijoje, pražydo karklo šakelės. Žiedas panašus į lauko rožių žiedą – šiek tiek didesnis už dobilo žiedą. Ką tai reiškia, nežinoma, bet kiekvienu atveju tai nepaprastas gamtos reiškinys – pražydo karklo šakelės, kurios niekuomet nežydi, ir, be to, žiemą. Nenorėjau tikėti, bet pats mačiau karklo šakelę su trimis žiedais.“
Prisiminkime tuos, kurie padėjo atkurti Nepriklausomybę, ir švęskime drauge!

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja