LT EN

EKSPONATAI ŠIMTMEČIUI

Plungės Sąjūdžiui – 30

Šiemet sukanka 30 metų nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) įkūrimo. Jame dalyvavo pilietiški, iniciatyvūs žmonės, prisidėję prie šalies išlaisvinimo iš sovietinės okupacijos. Po 1988-ųjų liepos 9-osios mitingo Vilniuje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susibūrė ir Plungėje. Nepaisydami galimų pasekmių iš valdžios, sąjūdiečiai Plungės gyventojų labui nuveikė daugybę darbų, tarp kurių Senamiesčio aikštėje esančio dabartinio knygyno pastato išsaugojimas, Žlibinų bažnyčios sugrąžinimas tikintiesiems, Žemaitijos nacionalinio parko įkūrimas ir daugelis kitų.

V. Turskytė: „Tai buvo vienas gražiausių gyvenimo laikotarpių“

„Kai aš prisimenu tas dienas – neatpažįstu savęs – niekada iki tol ir paskui nebebuvau tokia aktyvi, drąsiai pasisakanti, nebijanti rizikuoti, pakilios nuotaikos. Be to, šis laikotarpis dovanojo pažintis su daugeliu ypatingų žmonių“, – kalbėjo viena iš Plungės Sąjūdžio narių, buvusi „Ryto“ pagrindinės mokyklos lituanistė, Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos direktorė Vida Turskytė.
Jos tėvas buvo politinis kalinys, tad užaugo šeimoje, kurioje nuo pat gimimo girdėjo, jog Lietuva turėtų būti kitokia – laisva. Namuose ir tremtinių dainas dainuodavo per giminės susibūrimus. „Tėvelis sudainuodavo ir tautinę giesmę, už tai net mane tampė, kai pradėjau dirbti. Bet per daug nedrįso mūsų užkabinti. Tik vienas to meto vietinis politinis veikėjas pagrasė, kad išmes iš darbo, jeigu tėvas buržuazinius himnus giedos“, – prisiminė buvusi sąjūdietė.
Iki šiol gerai prisimena tarsi ženklą gretimoje šalyje pamatytą nacionalinę šalies vėliavą. Dirbdama Plungės 5-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ryto“ pagrindinė) keliavo su pedagogais į Estiją. „Einame per tokį skersgatvį ir staiga man kažkas sako: „Žiūrėk, balkone Estijos vėliava!“ – mėlyna, juoda ir balta. Pasižiūrime – išties, stebuklas! Stebimės, kaip nebijo tie žmonės... Parvažiuojame naktį į namus iš kelionės, tėvelis ir sako: „Ar tu žinai, aš jau mačiau Lietuvos trispalvę žmonės nešiojasi!“. Papasakojau, kad ir Estijoje nacionalinę vėliavą mačiau. Staiga kažkas beldžiasi į langą. Įėjo Algis Buitkus ir įteikė mažą vėliavėlę – grįžo iš mitingo Vilniuje, visą kelią laikydamas iškištą per automobilio langą šią pačių siūtą trispalvę. Tokie sutapimai – tarsi sapne... A. Buitkus papasakojo, jog susikūrė Sąjūdžio grupė, pakvietė prisijungti. Kartais rinkdavosi butelyje pas Laimutę Baltrūnaitę, paskui tą pačią vasarą persikėlė į Plungės rajono savivaldybės viešąją biblioteką.
Ji po vasaros atostogų grįžusi į mokyklą, sulaukė išsigandusių žmonių klausimų, nuogąstavimų dėl veiklos Sąjūdyje. Ją mokė ir tuometis įstaigos direktorius Petras Globys: „Tu geriau nelįsk į tą Sąjūdį... Čia nesąmonė“. Bet tai moters nesustabdė.
„Tuo metu man atrodė tas pats – tegu nors ir išveža. Buvo tokia laisvė, toks džiaugsmas... Kita vertus, matėme, kad jau viskas griūva“, – prasitarė pedagogė.
V. Turskytė prisiminė, jog atgimimo laikotarpiu itin norėjosi turėti lietuviškos atributikos – vėliavos, vyčių, kurių trūko, nes tik po vieną parveždavo iš Vilniaus. Pavyzdžiui, patys siūdinosi trispalves, o nebuvo ryškiaspalvių medžiagų, tad geltona spalva tokioje vėliavoje būdavo išblukusi. „Kai buvau Vilniuje, pamačiau, kad Lietuvoje šiandien žinomas Vytautas Toleikis turi daug lipdukų, tad paprašiau ir jų gavau (dauguma jų – su Vyčio atvaizdu). Grįžusi į mokyklą, prieš prasidedančius mokslo metus išleidau stendą ir pasikabinau klasėje. Jame panaudojau gautą atributiką, surašiau žinias apie Sąjūdį. Pamatęs direktorius paprašė nuimti, paaiškinęs, jog dar negalima, reikia dar palaukti, vėliau bus galima pakabinti. Įsivaizduojate, tiek sunkiai juos gavau, o man liepė nukabinti... Labiausiai jam užkliuvo Vyčiai... Tuo metu Savivaldybės Švietimo skyriaus vadovas Stanislovas Tutlys, atėjęs į rajono metodinį lituanistų susirinkimą, paklaustas dėl šio stendo, leido palikti“, – emocingai pasakojo V. Turskytė.
Paskui sumanė, kad reikia daugiau žmonių prisikviesti į Sąjūdį, ji nusižiūrėjo, nors niekada iki tol nebuvo artimiau bendravusi, mokytoją Vigantą Danilavičių, kurs ir įsiliejo į veiklą. Paskui atėjo chemijos mokytojas Antanas Lapukas ir daugelis kitų.
Vėliau su bendraminčiais pedagogais, siekdami išjudinti stagnaciją mokyklose, įkūrė Mokytojų sąjūdį. Šis sambūris pirmiausia įsikūrė Vilniuje, iš ten Plungės sąjūdininkus pasiekė laiškas su raginimu įkurti grupę ir čia. V. Turskytė buvo išrinkta atstove ir išsiųsta į Vilnių, į Mokytojų sąjūdžio iniciatyvinės grupės susirinkimą (1988 m. vasarą). „Tų metų vasarą iki rugsėjo pirmosios buvo tiek įvykių...“, – pabrėžė pašnekovė.
Juokdamasi prisiminė pirmąjį mitingą Plungėje – „Roko maršą per Lietuvą“. Kitądien nuėjo pas draugę, kurios vyras dirbo partkome, šis ir sako: „Vakar čia suvažiavo visokie ekstremistai, su saugumiečiais visus nufotografavome“.

Vienas iš reikšmingiausių darbų, prie kurių ji prisidėjo, – tikybos pamokų įvedimas Plungės mokyklose 1989-aisiais, nors oficialiai jos pradėtos dėstyti tik po metų – 1990-aisiais. Anot pedagogės, niekas tam nedrįso prieštarauti, lyg ir bijojo, todėl leido padaryti fakultatyvą. Mokyti vaikus pradėjo šviesios atminties kunigas Petras Našlėnas. Vienu metu į mokytojos klasę susirinkdavo apie šimtas vaikų. Tiesa, tuo metu „Ryto“ mokyklai jau vadovavo Stanislovas Ivanauskas.

Iki šiol juokdamasi pasakoja ji ir apie kitą drąsų savo poelgį. „Įsivaizduojate, klasėse tebekabėjo Leninas, kurį vieni nusiėmė, kiti – ne, aš vietoj jo pasikabinau kryžių. Niekas apie tai nesužinojo, nors mokiniai matė, kol neatėjo viena mokytoja. Aš pirmadieniais turėdavau laisvadienį, tad tomis dienomis mano klasėje iš ryto dirbdavo kolegė. Ji atėjo, atsirakino kabinetą, žiūri – ant sienos kryžius. Nuėjo pas direktorių ir pasiskundė, jog negali eiti į klasę dėl ten esančio kryžiaus. Koks kryžius? Visi puolė žiūrėti. Man skambina, prašo ateiti. O aš tuo metu, pamenu, su „Riga“ skalbiausi, buvo gaila laiko. Pirmiausia paklausiau, kas atsitiko, nesupratau, dėl ko kviečia. Atsakė, jog tai labai svarbu, reikia tuojau pat ateiti. Įeinu į vadovo kabinetą ir man liepia šį tikėjimo simbolį nukabinti. Mane Šventoji Dvasia apšvietė, aš ir sakau: „Aš pakabinau, o jūs nukabinkit“. Ir to nedarė, atsakė: Na, pagalvosim“. Pasikvietė mane į administracijos susirinkimą, aš vėl kartoju: „Nukabinkit“. Kitą dieną aktų salėje sukvietė mokytojų susirinkimą, vėl tą patį liepia, aš kartoju: „Nukabinkit, jei kam kyla ranka“. Bet niekas nesiryžo to padaryti. Pakui, išeidama iš mokyklos, aš jį išsinešiau. P.Našlėnas ta tema kokį dešimt pamokslų pasakė“, – atviravo V. Turskytė.
Pirmuosiuose rinkimuose į Seimą Plungės Sąjūdis rėmė politinį kalinį Balį Gajauską, kalėjimuose praleidusį 37 metus. „Tada dar buvo gyvų istribitėlių, kurie šnekėjo, jog palaikome kažkokį banditą, o mus tris – mane, Ireną Vitkauskienę ir Zitą Paulauskaitę, praminė bandito mergom. Mes jį pristatinėdamos, agituodamos važinėjome po kaimus. Tuo metu, 1990-aisiais, ardė kolūkius, atidavinėjo žemę. Pavyzdžiui, manęs kolūkiečiai klausinėja apie žemės ūkį, o aš iš tiesų nelabai ką ir suprantu, nepatiko į tuos kolūkius važiuoti, bet reikėjo... Po įtemptos kovos vis tik laimėjo B.Gajauskas“, – atskleidė pedagogė.
Ji prisipažino, jog prisiminusi tas dienas, savęs neatpažįsta – niekada iki tol ir paskui nebebuvo tokia aktyvi, drąsiai pasisakanti, nebijanti rizikuoti – prasmingas ir gražus šis laikotarpis buvęs. Be to, padovanojęs pažintis su daugeliu ypatingų žmonių. Vėliau, paraginta amžinatilsį gydytojo Aloyzo Pundziaus, įstojo į Lietuvos Krikščionių demokratų partiją. Šiai politinei jėgai pradėjus skilti, reikėjo persiregistruoti, pedagogė to nepadarė, joje neliko.
„Man atrodo, kad tie, kurie atgimimo metais dirbo atvira širdimi, buvo aktyvūs, prisidėjo prie šalies atstatymo, dabar nedūsauja: „Ne už tokią Lietuvą kovojome...“.

G. Armalis: „Viduje visada degė laisvės troškimas“

„Visi viduje degė laisvės troškimu, todėl atėjus tinkamam laikui, kai jau buvo galima veikti, dauguma tam pritarė, kas atsargiau, kas stačia galva puolė, kuo galėjo, padėjo“, – atgimimo metus apibūdina vienas iš Plungės Sąjūdžio pirmųjų narių, Plungės nakvynės namų direktorius Gintaras Armalis.
Šiam jo pasirinkimui įtakos turėjo ir skaudi šeimos patirtis: mamos tėvas buvo nukankintas Rainiuose, dvylikametė mama buvo ištremta į Sibirą, močiutė kalėjo Klaipėdos kalėjime; tėvas už pasipriešinimo kovas buvo 25 metams nuteistas kalėti. „Man atsargiai pasakojo apie praeitį, bet ne viską. Paskui pats susižinojau. Jeigu žinai, supranti istoriją, tai tas žinojimas baimę nustumia į šoną, supranti, jog tu nieko blogo nedarai, sakai teisybę. Klaidos atsiranda iš baimės“, – mano pašnekovas.
Pasak G.Arnalio, Plungėje Sąjūdį nuspręsta įkurti grįžus iš 1988-ųjų liepos 9-osios mitingo Vilniuje. Tada visuotiniame susirinkime išsirinko iniciatyvinę grupę. Buvęs sąjūdietis tuo metu dirbo Liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, tad jam paskirta rūpintis socialine sritimi.
„Iki oficialaus Sąjūdžio įsteigimo važiavome į neva pažintines keliones, pavyzdžiui, į Šatrijos kalną, bet nuvykdavome į susirinkimus sostinėje. Vieni iš kitų susižinodavome, kur išties važiuojame. Šiuo būdu dalyvavome ir liepos 9-osios mitinge Vilniuje 1988-aisiais. Atsidūrus sostinėje, bendražygis sąjūdietis, dailininkas Artūras Aliukas pakvietė nueiti pasiimti atributikos. Iš jo namų bei kitų pažįstamų prisirinkome plakatų, trispalvių, jis paprašė padėti panešti. Pamenu, pagalvojau: „Kaip gatvėje, kur visi mato, nešiu?“. Tačiau pamatęs ir kitus žingsniuojančius link mitingo vietos – Vingio parko su vėliavomis, plakatais ir pats įsidrąsinęs ją paėmiau ir aukštai pakėlęs ėjau“ – emocingai pasakoja plungiškis.
Po šio mitingo jis su A.Aliuku pradėjo dažnai važinėti iš Plungės į LPS susirinkimus ar kitąmet – parvežti sąjūdiečių leistą periodiką. „Atgimimą“ iš sąjūdiečio Petro Vaitiekūno kaskart pasiimdavau iš skirtingos vietos – pusiau slapta“, – prisimena pašnekovas, spaudos gabenimui į Plungę įsigijęs du talpius krepšius. Naktį traukiniu sugrįžęs iš sostinės, po vieną krepšį su laikraščiais partemdavo namo, paskui iš jo išsinešiodavo Sąjūdžio nariai ir prijaučiantieji. Gyveno bendrabutyje, kad žmonės lengviau rastų, ant durų buvo prisiklijavęs popieriaus lapelį su iškalbingu raudonu užrašu „Glasnost“. Ne visada pavykdavo surinkti reikiamą pinigų sumą už gautus laikraščius, tad yra paaukoję ir verslininkas Algis Buitkus, ir chirurgas Mockus.

Į Sąjūdžio susirinkimus vėliau ateidavo įvairiausių žmonių, kai kurie iš jų prisijungdavo ir tapdavo aktyviais rėmėjais. „Pradėjome visur lįsti. Žmonės ir patys kreipdavosi prašydami pagalbos. Daugelio įstaigų vadovai darbininkus buvo nustūmę į šoną, „maitino“ pažadais, nesistengdami pagelbėti, – pasakoja G. Armalis. – Mes ne vienai šeimai padėjome gauti butą. Į mus kreipėsi ir žmogus iš Vėžaičių, kurio pusę sodo, tiesdami kelią, kelininkai buvo sumanę nukirsti. Įsikišome ir išsaugojome jam visą sodą“. Taip pat sąjūdiečiams turime būti dėkingi ir už išsaugotą Senamiesčio aikštėje modernistinio stiliaus pastatą, kuriame veikia Plungės knygynas. Pasak G. Armalio, sovietmečiu jame vienoje pusėje veikė duonos, kitoje – ūkinių prekių parduotuvė, kurioje dirbo žydai. „Sužinojome, kad šį pastatą valdininkai ketina nugriauti ir jo vietoje pratęsti daugiabutį. Mitinge susitikome su architektu Algirdu Nasvyčiu, parodėme jam pastato nuotraukas ir paaiškinome situaciją. Jis surinko specialistų kompaniją ir atvyko iš Vilniaus į mūsų Savivaldybę. A.Maksvyčiui tarpininkaujant, valdininkų spaudimą atlaikėme, jį išsaugojome. Tuo metu pastatas tyčia buvo paliktas tuščias, apleistas, tad mes užkalėme langus, iškuopėme iš vidaus šiukšles. Gaila, kad atnaujinant šį namą, neatkurta buvusi žalia fasado spalva. Tuo metu vienas architektas aiškino: „Šiaurinę miesto dalį jau sugadinote, pastatydami universalinę parduotuvę, vaistinę, pradėję Kultūros centro statybą, bet dar turite galimybę išsaugoti kitas miesto dalis nepakeistas, išlaikyti autentišką centrą“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas.

Sąjūdiečiams pavyko grąžinti tikintiesiems sovietmečiu sporto sale paverstą Žlibinų bažnyčią, kurią vėliau vyko tvarkyti.
Atgimimo metu buvo organizuotas per Lietuvą dviračių žygis, kuriame dalyvavo ir LPS iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signataras, filosofas Jokūbas Minkevičius. „Plungės rajono Darbo žmonių deputatų tarybos (DŽDT) vykdomasis komitetas siekė, kad žygio dalyviai neužsuktų į Plungę, savo kelionę baigtų Rietave, ten net vaišes organizavo. Bet mes pasistengėme ir jie atmynė čia, suorganizavome mitingą. Jame po J.Minkevičiaus kalbos žaliasis Aurimas Riška susirinkusiems papasakojo apie žaliuosius, paminėjo aplinką teršiančią Plungės dirbtinių odų gamyklą. Įstrigo jo pasakyti žodžiai: „Jeigu nieko nedarysime, visi iškrisime kaip Tagilo žvirbliai“. Po šio renginio Plungėje susikūrė žaliųjų judėjimas“, – paaiškina sąjūdietis. Jų pastangomis Plungės gyventojai sužinojo apie tikrąjį gamyklos keliamą taršos mastą, gresiančias pasekmes.
Pasiteiravau, kas labiausiai įstrigo iš Sąjūdžio metų? „Pirmieji keletas metų, kol formavomės kaip judėjimas. Paskui oficialiai įsiregistravome, pradėjo eiti ir tikri, ir netikri nariai. Pamenu, 1989-aisiais vyko rinkimai į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (TSRS) liaudies deputatus. Mūsų apygardoje LPS kandidatai buvo Zigmas Vaišvila ir Mečys Laurinkus, tad agitavome žmones, klijuodavome juos reklamuojančius plakatus, kuriuos nuolat nuplėšydavo. Su A.Aliuku galvojome, ką daryti, kad jų nenuplėštų? Jis turėjo grafikos štampavimo mašiną, kuria prisidarėme daug plakatų. Išvirė kibirą klijų, apsivilkome chalatais, pasiėmėme teptukus, šluotas ir naktį išėjome jų klijuoti aplink Kultūros namų tvorą (tuo metu vyko pastato statybos darbai). Aš kiekvieną plakatą storai ištepiau klijais, priklijavau ir dar kartą patepiau klijais. Kitą dieną atėję pamatėme, kad plakatų nenudraskė, bet matėsi, jog bandyta tai padaryti. Džiaugėmės, pasiekę savo tikslą. Vykome jų klijuoti ir į kaimus, įvairiose autobusų stotelėse lipome vienas ant kito, kad būtų kuo aukščiau priklijuoti – kur tik nebuvome nuvažiavę. Paskui kažkas paskleidė gandus, kad prieš pat rinkimus reikės juos nukrapštyti, kitaip tai bus pažeidimas. Mes ilgai galvą kasėme, kur buvome“, – šypsodamasis pasakoja G. Armalis.
Paklaustas, kas tuo laikotarpiu buvo sunkiausia, atsakė, jog būdavo sudėtinga psichologiškai, kai susitikdavo su valdžios atstovais, gebėjusiais manipuliuoti, meluoti, provokuoti. Tiesa, vėliau išmoko pasiruošti pokalbiams su jais. G. Armalis prasitarė, jog skaudžiausia būdavo, jeigu kažkas neišeidavo, net jeigu tai buvo nereikšminga smulkmena.
Beje, mitinguose pasitaikydavo ir kuriozinių atvejų. Kartą jo metu Babrungo slėnyje jis užkūrė laužus ir tuo pačiu metu šalia, Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos balkone kalbėtojas pradėjo sakyti kalbą, laužams beveik išblėsus, dar tebekalbėjo. Todėl neretai sąjūdiečiai vienas kitą ragindavo, kad jas trumpintų, neišsiplėstų.
„Arba kitąsyk, 1989-aisiais, renginio metu buvo iš anksto numatyti kalbėtojai, staiga prie tuometinio Plungės miesto mero Alvydo Ketvirčio priėjo Sąjūdžiui nepriklausęs Kazys Urnieža ir paprašė leisti pasakyti žodį. Gavęs teigiamą atsakymą, nedaugžodžiaudamas prabilo: „Komunistai, klaupkitės ir atgailaukit“. Tai išgirdus, man net plaukai pasišiaušė“, – įstrigusį kalbėtoją paminėjo sąjūdietis.
Vėliau, anot jo, pradėjus kurtis partijoms, visuomeniniams judėjimams, Sąjūdis, įgyvendinęs savo tikslus, nebebuvo reikalingas. Kiekvienas, norėjęs ir toliau dalyvauti politikoje, pagal savo įsitikinimus galėjo prisijungti prie kurios nors besikuriančios partijos.
Dalia Šimkutė