LT EN

PLUNGĖS BURMISTRAS EDUARDAS MISEVIČIUS

Lietuvos šimtmečio žmogus: Plungės burmistras Eduardas Misevičius

Atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmetis – likimo dovana, kurią pasitikome ir apipynėme skambiomis dainomis, išskirtiniais renginiais. Tai ir ir puiki proga gaivinti mūsų visuomenės istorinę atmintį. Sovietmetis daug ką ištrynė, nuskandino užmarštin: ilgi tylos metai padarė savo – neliko gyvų liudininkų, sunaikinti ar išvežti dokumentų archyvai. Atsakyti į klausimą, kas gi buvo tie laisvės nešėjai – pirmieji Lietuvos kūrėjai, ne taip paprasta. Tenka ieškoti ir dėlioti rastus mažyčius faktų ar atsiminimų fragmentėlius, kad atsivertų šių neeilinių asmenybių žavesys ir nuveikti darbai Tėvynei.
Vienas iš jų – Eduardas Misevičius – būsimasis Plungės miesto burmistras. Gimė jis Vismantų kaime 1883 metais. Tėvai valdė nedidelį 15 hektarų ūkelį. Žemės šiame Šiaulių krašte derlingos – sumaniai ūkininkaudami, tėvai galėjo leisti sūnų į mokslus užsienyje: dar prieš karą 1912–1914 m. Eduardas studijavo komercinius mokslus Vokietijoje – ten įgytos žinios pravertė vėlesnėse veiklose.
Pirmasis pasaulinis karas E. Misevičių nubloškė į Rusiją. Tikėtina, kad būtent ten įvyko lemtingas susitikimas su būsimuoju Telšių vyskupu Vincentu Borisevičiumi (1887–1946). Pažintis, draugystė, apipinta didelėmis svajonėmis apie laisvą ir klestinčią Lietuvą, šiuos vyrus lydėjo daugelį metų – iki pat abiejų tragiškos žūties už Tėvynę.
Karo metu V. Borisevičius evakuotas į Minską, kur dirbo pastoracinį darbą – 1916–1917 m. paskirtas rusų 10 armijos kapelionu. Tuo metu Minskas garsėjo itin aktyvia lietuvių inteligentų politine, visuomenine veikla: vieni jų buvo prijaučiantys socialistams, vadinamieji socialistai liaudininkai, kiti atvirkščiai – katalikai, siekiantys laisvos Lietuvos. Bernardas Žukauskas apie to meto įvykius Minske rašė: „Kai Rusijos Lietuvių Tautos Taryba 1917 metų balandžio mėn. 19 d. nutarė šaukti Rusijos Lietuvių Seimą, Minske gyvenusiems lietuviams katalikams inteligentams buvo aišku, kad jie katalikų atstovų į Seimą nepajėgs pravesti. Todėl kun. V. Borisevičius, kun. Alkevičius ir Eduardas Misevičius sudarė Lietuvių Inteligentų Būrelį Moksleiviams Šelpti ir, St. Šamelytei tarpininkaujant, pasikvietė iš Voronežo į Minską 14 moksleivių ateitininkų praleisti atostogų, turėdami galvoje, kad jie padės rinkiminėje į Seimą kampanijoje atsverti socialistų įtaką. Atvykęs politiškai aktyviųjų moksleivių būrelis nuoširdžiai įsijungė į Seimo rinkimų akciją ir per rinkimus atstovais buvo išrinkti : kun. K. Borisevičius, kun. Alkevičius, Eduardas Misevičius, Petras Jočys, Petras Biržys ir klier. J. Valaitis – visi krikščionys demokratai“.
E. Misevičiaus pasirinkta politinė visuomeninė veikla, draugų ratas, supęs jį Minske, turėjo didelę įtaką tolimesniame kryptingame jo gyvenimo kelyje. Laisvės idėjos, nepriklausomos Lietuvos valstybės vizijos ne tik sukosi jaunų žmonių galvose, bet ir matėsi – ranka pasiekiamos: tiek įdėta pastangų, nuveiktų realių darbų, jog kitaip ir negalėjo būti!

 Nuotraukoje, darytoje Vilniuje 1918 metais, į mus žvelgia du jaunuoliai – Eduardas Misevičius ir Vincentas Borisevičius, tapę gerais draugais ir laisvės šaukliais visam gyvenimui. Nugarinėje pusėje E. Misevičiaus ranka rašyta dedikacija: „P – lei J. Ruzgytei gerai atminčiai sykiu pergyvento laiko Minske. Nuo savęs ir Kun. Vinco Borisevičiaus/ Ed. Misevičius/Vilnius, 4 VII.18“. (nuotrauka iš asmeninio Liudos Vismantaitės archyvo).
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1918 m. pavasarį E. Misevičius iš Minsko pakviestas dirbti į Vilnių.

Degantis veržlumu, kupinas energingas E. Misevičius 1918 metais tapo Vilniuje atkurto Lietuvių moksleivių ateitininkų savišalpos fondo laikinosios valdybos pirmininku. Šios valdybos narys ir teisinis patarėjas buvo Kazys Bizauskas (1893–1941) – Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, teisininkas. (Kazys Bizauskas taip pat susijęs su Plunge: jam, „kaip pasirašiusiam 1918 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos nepriklausomybės aktą, skirta Telšių apskr., Plungės valsč., Plungės dvare prie Plungės stoties 20 ha žemės“. Citata iš Žemės Reformos Departamento pranešimo Nr.16059, Kaunas, 1935 m. spalio 24 d.).
Kitas svarbus E. Misevičius visuomeninės veiklos epizodas – jo dalyvavimas katalikų jaunimo pavasarininkų organizacijos veikloje, kuri apėmė plačias religines, tautines, visuomenines ir kultūrines sferas. Pirmojo pasaulinio karo metu šios organizacijos veikla buvo nutrūkusi, o 1918 metais vėl atnaujinta Vilniuje. Pirmoji vieša pavasarininkų konferencija įvyko 1919 metais Kaune. 1919–1920 m. E. Misevičiui teko centro valdybos pirmininko pareigos, o kunigui Zenonui Karečkai (1890–1954) (slap. Kariačka) pavaduotojo. Įdomūs sutapimai – kunigo gyvenimas taip pat susietas su Plunge (mokėsi Plungės progimnazijoje).
Konferencijoje buvo sprendžiamas „Pavasario“ sąjungos ženklelio-emblemos sukūrimo klausimas. Tam sudaryta keturių asmenų komisija, kuri turėjo parengti ženklelio projektą, deja, nepavyko – jis neparengtas. Šio įsipareigojimo ėmėsi E. Misevičius. Jis su kitais dviem draugais 1920 m. balandžio 8 d. centro valdybos posėdžiui ne tik pateikė ženklelio projektą, bet ir patį ženklelį: jo ir anspaudo projektų piešiniai buvo užsakyti pas Berlyno ir Miuncheno dailininkus. Ženklelyje, kurių užsakyta ir pagaminta apie 300 vnt., mėlyname fone pavaizduotos sukryžiuotos kanklės su kryžiumi, knyga, virš jų saulė su žvaigžde, apačioje rūtų šakelės, o po jomis užrašas PAVASARIS.

Žemaičių dailės muziejuje saugoma 1930 m. daryta nuotrauka, kurioje prie Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios išsirikiavusi grupė pavasarininkų su išskleista šios organizacijos vėliava. Pirmoje eilėje iš dešinės pusės penktas sėdi E. Misevičius, šalia klebonas P. Pukys.
Tiems, kurie tikėjo ir kūrė Lietuvos valstybę, teko nelengva užduotis – reikėjo organizuoti įvairių sričių veiklas ir būti pirmiems. E. Misevičiui vienam iš pirmųjų teko tvarkyti Lietuvos Tarybos archyvavimo darbus. Tai buvo sunki pradžia: trūko patirties, žmonių, sunkiai, bet neprarandant vilties, žingsnis po žingsnio pradėtas archyvinio darbo formavimas. Tikintis, kad organizacinė eiga suksis sklandžiau, 1920–1922 m. E. Misevičius paskirtas vadovauti Steigiamojo Seimo raštinei. Pasak istorikės dr. Vilijos Akmenytės-Ruzgienės, tuo laiku raštinėje jau dirbo didesnis skaičius žmonių: protokolininkų biuro vedėjas, protokolininkai, raštinės sekretorius, buhalteris, prievaizdas ir kasininkas, skyrių vedėjai, registratorius, antstoliai, kurjeris ir kiti darbuotojai – iš viso patvirtinta devyniolika pareigybių.

Kaunietis Algirdas Čiudiškis yra išsaugojęs savo tėvo nuotrauką, kurioje įamžinti pirmosios Steigiamojo Seimo raštinės darbuotojai. Joje matome centre sėdintį šios raštinės direktorių Eduardą Misevičių. Toje pačioje eilėje pirmoji iš dešinės – Birutė Grigaitytė-Novickienė (1898–1973) – Steigiamojo Seimo protokolų biuro vedėja, vėliau, baigusi Lietuvos universitetą, vertėsi teisininkės praktika. Buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Antano Novickio, kuris, pasirinkęs architekto profesiją, kartu su V. Landsbergiu Kaune yra suprojektavęs keletą pastatų. Šeima emigravo į JAV, bet ir ten B. Grigaitytė-Novickienė, nors ir sunkiai sirgdama, visada išliko aktyvi visuomenininkė. Tarp darbuotojų – Tautos teatro aktorė Jadvyga Oškinaitė-Sutkuvienė (1895–1964) (sėdi iš kairės antra), Juozas Tysliava (1902–1961) – Lietuvos poetas, vertėjas, žurnalistas, leidėjas, kuris nuo 1920 m. dirbo „Steigiamojo Seimo darbų“ ir laikraščio „Žemdirbių balsas“ redakcijose, vėliau – Eltoje, „Lietuvos aide“ (stovi viršuje ketvirtas iš dešinės). Įdomiausia, kad nuotraukoje tarp dirbančiųjų yra ir paauglys Juozas Čiudiškis (15 m.) – jis taip pat raštinės darbuotojas-pasiuntinukas (antroje eilėje, šviesiais marškiniais).
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, E. Misevičiui vienam iš pirmųjų teko prisidėti prie kuriamos ir plėtojamos konsulinės tarnybos Vokietijoje bei Danijoje. Tuo laikotarpiu Lietuva Vokietijoje turėjo keletą konsulinių įstaigų. Vienoje iš jų – Hamburge – E. Misevičius paskirtas eiti konsulo pareigas, o nuo 1924 m. sausio iki lapkričio mėn. – Lietuvos vicekonsulas Kopenhagoje. Nors ir kaip patraukliai skambėtų žodžiai „ambasada“, „konsulas“ ir pan., reikia priminti, kad tuo laikotarpiu tai buvo mažai apmokamas, sunkus, bet labai svarbus darbas Lietuvai: geopolitinis laukas mažai valstybei nebuvo palankus, todėl reikėjo daug pastangų, kad pasaulis ją pripažintų ir būtų užmegzti diplomatiniai santykiai su užsienio valstybėmis. Diplomatams reikėjo ne tik žinių, bet ir tinkamų asmeninių savybių reprezentuojant šalį tarptautinėje arenoje. 1925 m. E. Misevičius grįžo į Kauną ir įsitraukė į Užsienio reikalų ministerijos kūrimosi darbą – paskirtas URM reikalų vedėju, tuo pat metu pavedama vadovauti ir užsienio pasų skyriui.
Po nuolatinių vyriausybių, kurios išprovokavo politinę krizę bei sukėlė 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą Lietuvoje, kaitos E. Misevičius su šeima atsikėlė gyventi į Jėrubaičių kaimą – žmonos Olimpijos Kripauskaitės-Misevičienės (1899–1958) tėviškę. Jos tėvai Skolastika ir Zenonas Kripkauskai turėjo apie 60 ha ūkį, kuris ribojosi su Končių žemėmis. Apie tai prof. Ignas Končius atsiminimuose „Mano eitasis kelias“ rašė: „Eidamas į vakarus, tik išėjęs iš savo pustauninko, per Kripo (Jėrubačiai, Plungės valsčius) ganyklų kampą perėjęs, tuoj atsiduri Plungės kunigaikščio girioje, kuri eina apie kokius septynis kilometrus iki Lekemės, už kelio Rietavas-Plungė“. Pasak vaizdingo prof. Igno Končiaus pasakymo, „Kripo-Kripauskio ūkis ir mūsų ganyklalė turėjo su šiuo ūkiu bendro tvoros taisliaus apie šimtą žingsnių“.

Žemaičių dailės muziejuje saugomame I. Končiaus albume yra išlikusios kelios nuotraukos, kuriose prie savo trobos įamžinta Kripkauskų šeima apie 1912 m. Tuo metu ūkiui jau reikėjo naujų investicijų: jaunasis šeimininkas ėmėsi remontuoti, perstatinėti senus pastatus. Rūpėjo ne tik ūkis – E. Misevičius aktyviai įsiliejo ir į Plungės visuomeninį, politinį gyvenimą. Plungės miesto taryba 1930 metų spalio 5 dieną jį išrinko valdybos pirmininku – tapo Plungės burmistru. Tai vėl nauja patirtis ir nauji iššūkiai. 1932 m. kartu su dar 29 miestų burmistrais Kaune dalyvavo Pirmame Lietuvos miestų burmistrų suvažiavime, kuriame dvi dienas buvo aptariami švietimo reformos, savivaldybių biudžeto subalansavimo klausimai. Suvažiavime išklausyti visų miestų burmistrų pranešimai. „Lietuvos aidas“ (1932, Nr. 229) pašmaikštaudamas išspausdino burmistrų šaržus, tarp kurių ir E. Misevičiaus. Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose saugoma šio suvažiavimo nuotrauka, kurioje antroje eilėje trečias iš dešinės – E. Misevičius.

Vien burmistro pareigomis E. Misevičius neapsiribojo: sukaupęs didelę organizacinių darbų patirtį ir turimą žinių bagažą komercijos srityje, ėmėsi vadovauti Plungės Smulkaus kredito draugijai – buvo jos valdybos pirmininkas. Apie draugijos veiklą 1933 m. rašė „Žemaičių prietelius“: „Kovo 5 d., pamaldoms pasibaigus, „Laisvės“ salėje įvyko metinis Smulkaus Kredito draugijos visumos narių susirinkimas. Iš valdybos pirmininko p. Ed. Misevičiaus pranešimo paaiškėjo, kad draugija turi 422 narius. Susirinkime dalyvavo 121. Atsižvelgiant į pasunkėjusią draugijos narių materialę padėtį pereitais (1932) metais nuošimčiai už paskolas buvo sumažinti iki minimumo – 9,6 % metams. Mokesčiai už visus kitus patarnavimus taip pat buvo žymiai sumažinti, o atskirais atsitikimais, pvz., žemės mokesčių persiuntimas, neviršijo faktinių pašto imamų mokesčių. Todėl pereitų metų grynas pelnas daug mažesnis, negu 1931 m. buvo gauta (Lt. 12.020,22)“.
Neužmiršo E. Misevičiaus ir vyriausybė – 1933 metų rugsėjo 8 dieną už nuopelnus Lietuvai Prezidentas Antanas Smetona jį apdovanojo Vytauto Didžiojo IV laipsnio ordinu.
1934 m. E. Misevičius kėlė sau naujus iššūkius: kandidatavo į Jurbarko miesto burmistro pareigas. Laimėjęs rinkimus, išvažiavo gyventi į Jurbarką. Šias pareigas ėjo iki pat 1940 m. Yra išlikęs 1939 m. vasario 18 d. protokolas Nr. 1, kuriame užfiksuota Jurbarko miesto tarybos sudėtis. Ji išsilaikė nepakitusi iki sovietų okupacijos: burmistras – Eduardas Misevičius, jo padėjėjas – K. Člekys, nariai: A. Giedraitis, J. Karlinskis, Z. Levitanas, J. Palubinskas, J. Geldė, J. Pocius, H. Šimanovas, J. Petravičius ir J. Karaitis. Miesto tarybos sekretorius buvo samdomas: nuo 1939 m. jo pareigas atliko Jurgis Tamulaitis. Dokumentų iš to laikotarpio veiklos, deja, išlikę mažai. Šiaulių „Aušros“ muziejuje pavyko atrasti saugomą Jurbarko miesto burmistro pasirašytą raštą nekilnojamojo turto valdytojui Petrui Pajaujui (su Kudirkos gatvės ir šaligatvių profilių schema).

Dar tebedirbant Jurbarke, vis dėlto norėta sugrįžti arčiau žmonos Olimpijos tėviškės. 1937 m. rugsėjo 17 d. leidinyje „Vakarai“ pasirodžiusioje žinutėje „Paskirti Telšių burmistro rinkimai“ tarp galimų kandidatų į Telšių miesto burmistrus minimas ir Eduardas Misevičius.
1941 m. liepos mėn. E. Misevičius vėl išrinktas Plungės miesto burmistru. Valdžių keitimosi vajuje jis šias pareigas ėjo tik du mėnesius, tačiau ir per tą laiką suspėjo nuveikti itin gerų darbų. Kunigas, kanauninkas Povilas Pukys prisiminimuose apie Pakutuvėnų bažnyčios statybą rašė: „Tuo metu burmistru Plungėje buvo Edvardas Misevičius. Jam sakau, kad noriu gauti rusų palikto cemento ir balkių Pakutuvėnų bažnyčiai. Klausia, kiek reikia. Sakau, 1200 maišelių cemento ir 27 geležinius balkius. Pasiunčiu kun. J.Olšauską į Pakutuvėnus, kad sukviestų žmones rytoj vežti cementą. Suvažiavo žmonių, kiek tilpo cemento suvežė į klebonijos tvartus, o grįždami namo visi dar nuvežė pilnus vežimus į Grigalauskio jaują. Buvo parvežti ir geležiniai balkiai (kuriuos vežė Grigalauskis Stanislovas bei Stropai Justinas ir Vladislovas)“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, 1944 m. grįžus sovietams, E. Misevičius pateko jų nemalonėn. Aplinkybės, nulėmusios jo ir šeimos likimą, buvo tragiškos. Sąžiningai tarnavęs ir likęs ištikimas nepriklausomai ir laisvai Lietuvai, E. Misevičius priverstas slapstytis. Kaip ir dauguma buvusių savivaldos įstaigų darbuotojų, karių, šaulių, inteligentų, mokytojų ir kitų visuomenės sluoksnių atstovų, E. Misevičius įsitraukė į partizaninį karą. Padedant jaunystės laikų bendražygiui vyskupui Vincentui Borisevičiui, užuovėją rado pas Pakutuvėnų bažnyčios kunigą Juozą Olšauską, Viešvėnų kleboną Praną Gustaitį.
Kurį laiką sėkmingai pavyko slapstytis ir partizanus aprūpinti maistu, rūbais, avalyne, taip pat tarpininkauti perduodant svarbią informaciją. Deja, pasipriešinimo dalyviai buvo sekami – 1946 m. sausio 18 d. E. Misevičius ir kunigas Pranas Gustaitis enkavedistų suimti. Netrukus suimtas ir vyskupas Vincentas Borisevičius. Kalinti NKVD Vilniaus kalėjime, jiems užvesta SSRS KGB padalinio Lietuvoje archyve pažymėta byla Nr. 6499, pradėta 1946 m. sausio 18 d. su grifu „Saugoti amžinai“.
Kaltinamieji: Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius, buvęs Lietuvos konsulas Vokietijoje ir Danijoje Eduardas Misevičius, Viešvienų parapijos klebonas Pranas Gustaitis, mokytoja Valerija Valickaitė, zakristijonas Pranas Kaušys. Pragaro vartai buvo atverti: vyskupas V. Borisevičius, E. Misevičius ir kunigas Pranas Gustaitis po žiaurių kankinimų 1946 m. rugpjūčio 28 d. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Pragaro mašinai ypač uoliai talkino NKGB (MGB) vidaus kalėjimo viršininko pavaduotojas Borisas Prikazčikovas. Jis nuo 1946-ųjų iki 1947-ųjų Vilniaus saugumo pastato rūsiuose nužudė 99 Lietuvos patriotus, atsisakiusius tarnauti primestai sovietinei ideologijai. 1946 m. lapkričio 18 d. vyskupas V. Borisevičius buvo nužudytas šūviu į pakaušį, Prano Gustaičio egzekucijai panaudotas keturbriaunis įrankis (greičiausiai plaktukas arba kirvis), o kokį „metodą“ B. Prikazčikovas pritaikė E. Misevičiui – neaišku. Jų kūnai išvežti į Tuskulėnus ir užkasti kartu su kitomis Lietuvos laisvės kovotojų aukomis. Mokytoja V. Valickaitė ir zakristijonas P. Kaušys buvo įkalinti šešeriems metams, bausmes atliekant pataisos darbų lageriuose.
Pagal enkavedistų įsakymą buvo surasta bei suimta ir besislapstanti E. Misevičiaus žmona Olimpija, kuri 1946 metų vasario 11 dieną nuteista 5 metams ir atlikti bausmę išvežta į Permės srities Solikambumstrojaus lagerį. 1951 metais grįžusi į Plungę, gyveno Rietavo gatvėje. Mirė 1958 metų vasario 12 dieną, palaidota Plungės senosiose kapinėse šalia sūnaus Stanislovo.
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 žmonių palaikai, kurie dabar ilsisi memorialinio komplekso koplyčioje-kolumbariume – tarp jų ir Eduardo Misevičiaus.
Kaip įamžinsime ir pagerbsime Eduardo Misevičiaus atminimą mes, Plungės miesto gyventojai? Tai mūsų pareiga ir garbė, tuo labiau kad istorinės laiko paralelės mums suteikia išskirtinę progą: minime Lietuvos šimtmetį ir Eduardo Misevičiaus gimimo 135-ąsias metines.

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus
Vyr. fondų saugotoja