LT EN

KALENDORIAI – BĖGANČIO LAIKO LIUDYTOJAI

Mokslinėje bibliotekoje – XIX–XX a. kalendorių rinkinys


Kalendorius (lotynų kalba calendarium – skolų knygelė) – tai laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas. Didžiojoje Lietuvoje kalendorius lietuvių kalba 1846 m. pradėjo leisti Laurynas Ivinskis. Šie periodiniai leidiniai XIX – XX a. pr. buvo vieni skaitomiausių, nes juose lietuviai rasdavo ne tik žemės ūkio, buitinių, teisinių bei kitų naudingų patarimų, bet ir naujausių grožinių, istorinių kūrinių, geografinių žinių, jumoreskų, skelbimų.
Žemaičių dailės muziejaus (ŽDM) mokslinės bibliotekos archyve saugomi 29 kalendoriai, išleisti XIX – XX a. Dauguma jų muziejui padovanojo iš Plungės krašto kilęs, Vilniuje gyvenantis bibliofilas Juozapas Šimkus, dalis gauta iš Alsėdžių vidurinės mokyklos visuomeninio muziejaus, kai kurie pirkti iš Vinco Kikilo.

Daugiausiai – ūkininkams

XIX – XX a. ypač daug kalendorių buvo leidžiama ūkininkams, tad ir ŽDM mokslinėje bibliotekoje (MB) yra nemažai tokių egzempliorių. Tai apdriskusiais, pageltusiais lapais „Ūkiškasis kalendorius 1922 metams“, kurio lapuose yra išlikę buvusio savininko mėlynu pieštuku paliktų įrašų, pavyzdžiui, „karve žalmarge“ (čia ir kitur kalba netaisyta – aut. past.). Žymėjimų, tačiau pilku pieštuku, esama ir gerokai nuo laiko pageltusiame, apdriskusiais lapais, be viršelių „Kalendorius 1921 m.“, taip pat pageltusiais lapais, patamsėjusiais, apdriskusiais viršeliais „Mūsų laikraštis kalendorius 1921 m.“.
Tarp jų yra ir Žemaitijoje leistų spaudinių: „Žemaičių Prietelius“ , išleistas 1939 m. to paties pavadinimo laikraščio Telšiuose; „Žemaičių kalendorius“ 1944 bei 1930 metų, išleistas Telšiuose įsikūrusio laikraščio „Žemaičių žemė“.
XX a. pr. savo kalendorius leido ir Lietuvos religinės bendruomenės, draugijos. ŽDM mokslinėje bibliotekoje galima apžiūrėti pranciškonų leistą „Šv. Antano kalendorių 1940 m.“ Jame įvardytos katalikams svarbios datos; žinios apie įvairius dvasininkus; kaip spėti orus; supažindinama su pranciškonų ordino įsikūrimo Lietuvoje istorija; išspausdinta įvairių įstaigų reklama.
Tikintiesiems skirtas ir „Katalikų Blaivybės Draugijos“ leistas „Dieve, padėk!“ Kalendorius 1914 metams“. Jame yra straipsnių apie alkoholio bei tabako žalą sveikatai; apie blaivybės apaštalą vyskupą Motiejų Valančių; žinių iš Blaivybės judėjimo; išskirtinė leidinio gale pateikta lentelė, kiek žmogus sutaupytų pinigų, jeigu prageriamus pinigus (per dieną 10, 15, 20 ar 25 kapeikas) dėtų į banką.

Miestų spaudiniai

Beje, savo kalendorius turėjo ir kai kurie miestai – Biržai, Kaunas, Vilnius. Iš jų ilgiausiai – nuo 1906 iki 1936 metų, – skaitytojus džiugino „Kauno kalendorius“, iš kurių seniausias ŽDM saugomas – „Kauno kalendorius 1911 metams“, iliustruotas juodai – baltais piešiniais bei fotografijomis. Tai „Švento Kazimiero Draugijos leidinys. Nr. 92“. Šioje pageltusiais, apdriskusiais, išplyšusiais lapais spaudinio gale pateikti metinių Švento Kazimiero Draugijos narių bei išleistų knygų sąrašai, juokai, skelbimai, grožinė kūryba. Pirmuosiuose puslapiuose – ne tik kiekvieno mėnesio kalendorius; įvardyti saulės ir mėnesio užtemimai; oro atmainų spėjimai, bet ir, kaip tuo metu buvo įprasta, XIX a. pab. – XX a. pr. Rusijos Imperatoriškosios giminės genealoginis medis.
MB saugomi ir vėlesni šio miesto spaudiniai: „Kauno kalendorius 1912 metams“, „Kauno kalendorius 1913 metams“, „Kauno kalendorius 1930 metams“. Gana daug naudingos informacijos tiek miestiečiui, tiek kaime gyvenančiam pateikia „Kauno kalendorius 1935 metai. Švento Kazimieros Draugijos leidinys Nr. 603. Dvidešimt devintieji metai.“ Jame yra „Kalendoriaus ir Bažnyčios žinios“; eilėraščiai; juokai; patarimai ūkininkams; receptai; teisės klausimai; valstybinių įstaigų, muziejų ir kt. adresai; Šv. Kazimiero Draugijos leidinių bei draugijai priklausiančių narių sąrašai bei reklama.

Klestėjo – tarpukaryje

Kalendorių klestėjimo laikotarpis – tarpukaris, kai Lietuvoje buvo daugybė leidėjų, tad nenuostabu, kad pagal tematiką, formatą buvo įvairiausių spaudinių. Galima išskirti „Savivaldybių kalendorius 1925 metams“, kurio priešlapyje – prezidento Antano Smetonos fotografija. Tai „Savivaldybių Departamento leidinys Nr. 2“. Jame pateikta tarnautojams aktuali informacija: švenčių ir poilsio dienos, valstybės ir vietos Savivaldybių nedarbo dienos; Lietuvos valstybės Konstitucija; Savivaldybių bei kiti įstatymai; bagažo, telefono, telegrafo, korespondencijos vežiojimo tarifai ir kt. naudinga informacija. Ant viršelio išlikęs mėlynas antspaudas, kuriame pažymėta „V. R. M. Trakų apskrities valdyba“.
Netrūko ir humoristinės tematikos spaudinių. Vienas jų – MB saugomas „Kuntaplio kalendorius 1937 m.“, kurį išleido Kaune to paties pavadinimo savaitraštis. Iliustruotas juodai – baltais piešiniais, jumoreskomis. Pavyzdžiui, pavadintoje „Kosmetika“ galima rasti štai tokių patarimų moterims: „Veidą irgi reikia dažnai tepti, patogiausiai, kada kepi blynus taukais, ir silkių rasalu.“ (p. 81).
Muzikantams išleistas „Muzikos almanachas. Su chronologiniu muzikos kalendorium 1924 metams“, kurį redagavo laisvasis menininkas Juozas Žilevičius.
Populiarumu ir ilgaamžiškumu galėjo didžiuotis ir Lietuvos Šaulių sąjungos „Mūsų kalendorius“. Pirmasis tiražas pasirodė 1914 m. ir buvo leidžiamas iki 1932 m. Vėliau, jau po karo, 1946–1947 m. Dilingene (Vokietija) tuo pačiu pavadinimu išleisti keli kalendoriai. MB turi iki mūsų dienų išlikusį „Mūsų kalendorių 1947 m.“, laikraščio „Mūsų Kelias“ priedą. Kalendorius išleistas lietuvių pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, Dillingene, redagavo rašytojas, žurnalistas, prezidento Antano Smetonos buvęs sekretorius Aleksandras Merkelis. Jame išspausdinti kiekvieno mėnesio minėtini įvykiai; pabėgėliams aktuali informacija apie Vokietijoje veikiančias lietuvių mokyklas, darželius, studijuojančių Vokietijos universitetuose situaciją; Fausto Kiršos, Jono Aisčio, Antano Vaičiulaičio, Jurgio Baltrušaičio, Igno Končiaus bei kitų autorių kūryba, prisiminimai, straipsniai; gale – Lietuvos pasiuntinybių ir konsulatų įvairiose šalyse adresai, maisto kalorijų lentelė; žinios apie Lietuvą.
Kai kuriuos kalendorius mums padovanojęs J.Šimkus pirko ar gavo iš Vilniaus kultūros veikėjos, knygininkės Marijos Šlapelienės (1880–1977), tad „1917 metams Lietuvos kalendorius“ bei „Lietuvos kalendorius 1916 metams“ yra su jos paliktais įrašais. Pastarajame kalendoriuje netgi radome 3 knygyno savininkės prirašytus lapelius, viename jų, pavyzdžiui, pastaba „Skolinau 1916 m. Lietuvos Kalendorių, – kurį – grąžino, nes tai vienintelis egz.“ (kalba netaisyta) ir tai patvirtinta jos autografu.
Kalendoriai – svarbi mūsų spaudos paveldo dalis, kurios, deja, nėra itin daug išlikę. Mūsų dienas pasiekusieji leidiniai reikšmingi ir tuo, kad juose užfiksuotos to meto aktualijos, grožinė kūryba ir daugelis kitų praeities tyrinėtojams vertingų žinių.

Dalia Šimkutė
Žemaičių dailės muziejus
Fotografijos – Kęstučio Vaitkaus
2016-ieji