LT EN

ZURNALAS

Titulinis   »   ZURNALAS

Žemaičių dailės muziejui – jau 25-eri

Šiemet Žemaičių dailės muziejus mini 25-erių metų jubiliejų. 1994 m. liepos 16 d. Kultūros ir švietimo ministerijos sekretorius Vytautas Balčiūnas bei Plungės rajono savivaldybės tarybos pirmininkas Gintaras Morkis pasirašė Žemaičių dailės muziejaus steigimo sutartį. Nors tuo metu kai kurie politikai abejojo šios kultūros įstaigos perspektyvomis, bet, kaip šiandien matome, jų nuogąstavimai nepasiteisino. Muziejus tapo Lietuvoje žinomu traukos centru, garsėjančiu savo nuostabiu parku, organizuojamais koncertais ir kitais renginiais.
Šia proga, prisimindami nueitą nelengvą kelią nuo muziejaus įkūrimo iki šiandienos, esame dėkingi garbioms asmenybėms, prisidėjusioms savo atkakliu darbu prie prasmingos idėjos įgyvendinimo. Tad pateikiame jų prisiminimus, pokalbius su jais, to meto laikraščių straipsnius.

Žemaičių dailės muziejaus 25-ąsias metines pagerbiant

Žemaičių dailės muziejus švenčia 25-ąsias metines. Gal nelabai suklysiu pasakydamas, kad tai ne tik Plungės muziejininkų, bet ir visos Žemaitijos kultūros paveldo puoselėtojų šventė.
Šiandieną galima tik spėlioti, kokia linkme būtų pasisukusi Rietavo ir Plungės istorija, jeigu čia XIX a. kunigaikščiai Oginskiai nebūtų įkūrę paskutinių savo giminės rezidencinių dvarų. Didžiosios aristokratų investicijos į Lietuvos dvarų kultūros aukso fondą! Šiandieną nelengva pasakyti, kaip būtų susiklostęs ir Mykolo Oginskio dvaro sodybos Plungėje likimas, jeigu čia Atgimimo metais nebūtų įsikūnijusi muziejaus vizija. Vaizduotėje kai kada šmėkšteli nykaus scenarijaus vaizdai: istorinis Oginskių parkas suskaidytas sklypais, aplinkui aukštos tvoros, automatiniai vartai su stebėjimo kameromis, grėsmingi užrašai „piktas šuo“. Nerealu! Gal ir taip. Tačiau ar maža panašių sklypų išdygo gražiausių ežerų pakrantėse, kitose istorinėse vietovėse. Ačiū Dievui, kad Plungės atveju valstybiniai paveldosaugos aktai ir vietinės valdžios sprendimai nepavėlavo.
Prasidėjus Atgimimui, ištisą dešimtmetį kartu su kitais kolegomis teko dalyvauti Plungės rajono savivaldybės tarybos darbe. Neblogai prisimenu daugelį Žemaičių dailės muziejaus steigimo peripetijų. Visų pirma, žinoma, tuometinėje taryboje vyravusią aštrių diskusijų, o kai kada ir bekompromisinės konfrontacijos tarp pozicijos ir opozicijos flangų atmosferą. Ką gi, po ilgų sovietinės vienvaldystės dešimtmečių civilizuotiems demokratinės savivaldos principams viešajame gyvenime ne taip jau lengva buvo įsitvirtinti. Juo labiau, malonu prisiminti, kad sprendžiant gana sudėtingas muziejaus steigimo problemas tiek tuometinės valdančiosios daugumos, kuriai vadovavo tarybos pirmininkas Gintaras Morkis, tiek Plungės sąjūdžio lyderio Antano Lapuko vadovaujamos opozicijos svarbiausi požiūriai sutapo. Tiesa, būta ir čia populistinio, vien tik ūkiniais, finansiniais išvedžiojimais grįsto oponavimo: „turime biblioteką, kultūros namus, muzikos mokyklą, daugybę kitų biudžetinių įstaigų – kam Plungės rajonui rišti po kaklu dar vieną biudžetinių įstaigų akmenį“
Po keleto metų panašiais argumentais, tik dar aštriau stengtasi užblokuoti ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus steigimo idėją. Pasitelkiant spaudos skiltis, netgi partnerių iš Vokietijos nuomonę, siūlant referendumo būdu rietaviškių atsiklausti, ar jiems labiau reikia nušiurusias gatves išasfaltuoti, ar muziejų steigti. Dar kartą ačiū Dievui, kad tiek Plungės, tiek Rietavo atveju diskusijose nugalėjo ne populistiniai tiesmukiški vienadienės naudos išskaičiavimai, o kur kas gilesnio požiūrio į kultūrą, istorine atmintimi grįstos savimonės ir mūsų krašto tapatybės formavimo argumentai.
Nusikalsčiau prieš istoriją, jeigu vienu kitu žodžiu priminęs oficialias muziejaus steigimo peripetijas, nutylėčiau platesnei visuomenei mažiau težinomą tuometinio Plungės kultūros skyriaus vedėjos Danutės Malakauskienės vaidmenį. Būtent ji stovėjo priešakinėse muziejininkystės sektoriaus idėjos vystymosi pozicijose. Ir ne tik Plungėje. Jos principingumas 1988–1991 m. padėjo išjudinti ir istorinės Rietavo muzikantinės – būsimojo Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus restauravimo darbus. Prisimenu, kaip vienos dalykinės diskusijos metu Kultūros ministerijoje ji be jokių diplomatinių vingrybių tiesiai šviesiai kreipėsi į restauravimo darbų sektorių kuravusį kultūros viceministrą Zenoną Grigožaitį: „gerbiamas ministre, kiek laiko jūs dar leisite visokio plauko brokdariams ir aferistams kultūros sąskaitą pelnytis, kompromituoti kultūros paminklų restauravimo darbus...“. Jos rūpesčiu Plungės bažnyčios varpinėje buvo įkurta pirmoji muziejinė ekspozicija, atkreiptas dėmesys į milžinišką Oginskių giminės archyvinį paveldą, bendradarbiaujant su Kultūros ministerija buvo paruošti Žemaičių dailės muziejaus koncepcijos pagrindai.
Nusikalčiau nepaminėjęs ir šviesaus atminimo kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės švietėjiškos veiklos, kuri rajoninėje ir respublikinėje spaudoje sovietmečiu publikavo dešimtis straipsnių Oginskių istorijos ir paveldo tema, sklaidydama visaip niekintos dvarų kultūros istorijos tamsą.
Žinoma, pagrindinių darbų šioje srityje Plungėje per 25 metus nuveikė Žemaičių muziejaus muziejininkai. Ar bereikia priminti, ką Plungei ir visai Žemaitijai šiandien reiškia švytintis Mykolo Oginskio dvaro sodybos Versalis. Ką reiškia čia rengiami tarptautiniai simfoninės muzikos festivaliai, profesionalaus meno parodos, mokslinės konferencijos. Nesuklysiu tvirtindamas, kad prieš 25 metus užgimusio Žemaičių dailės muziejaus vaisiai pranoko drąsiausius jo steigėjų lūkesčius.
Džiaugiuosi mielo bičiulio ir kolegos muziejaus direktorius Alvido Bakanausko, tuo pačiu visų Žemaičių dailės muziejaus muziejininkų darbais. Branginu mūsų tarpmuziejinio bendradarbiavimo patirtį, tikėdamas, kad ir ateityje tęsdami šią bendradarbiavimo tradiciją į Plungės ir Rietavo istoriją įrašysime ne vieną prasmingą istorinės atminties mūsų krašto tapatybės ir tradicijų tęstinumo puslapį.


Nuoširdžiai,
Rietavo Oginskių kultūros istorijos
muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas

Pradžių pradžia
Algimantas Kiseliūnas



Esu Algimantas Kiseliūnas, gimęs 1933 m., suvalkietis nuo Kalvarijos. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą ir atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, 1957 m. lapkričio mėnesį dėl šeimyninių aplinkybių atsidūriau Plungėje. Kadangi mokslo metai jau buvo įsibėgėję ir mokyklose darbo neatsirado, man buvo pasiūlytos švietimo skyriaus inspektoriaus pareigos. Po dvejų metų, švietimo skyriaus vedėjui Jonui Gestautui išėjus į pensiją, teko persėsti į laisvą jo kėdę. Dar po poros metų tapau vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju (tarsi vicemeru). Vėliau 14 metų (iki 1977) dirbau Plungės 3-iosios vidurinės (dabar „Saulės“ gimnazijos) direktoriumi.
Darbo rajono administracijoje laikotarpiu vykdomojo komiteto pirmininkas buvo Vincas Dovidaitis, tiems laikams gana netipiškas „nomenklatūrininkas“. Partinis bilietas, karo veterano statusas, sumanumas ir ryžtingumas laidavo jam sėkmingą „gaspadoriaus“ karjerą.
Tuo metu ant Oginskio rūmų griuvėsių sienų augo jau storoki berželiai. Širdį skaudėjo ne tik seniesiems plungiškiams, bet ir mums „imigrantams“ (V. Dovidaitis buvo biržietis ar pasvalietis). Tais laikais prikelti iš griuvėsių feodalų rūmus atrodė utopinė svajonė. Vis dėlto mūsų galvose pamažu brendo ganėtinai avantiūristiškas planas.
N. Chruščiovo laikais labai sunku buvo pramušti naujų mokyklų statybą, bet kažkodėl gana lengvai buvo galima gauti finansavimą priestatų prie senųjų mokyklų lipdymui, kaip tada sakydavo: švarko prie sagos prisiuvimui. Vieną iš tokių architektūrinių „šedevrų“, dabartinę „Saulės“ gimnaziją, bedirektoriaujant ir man teko sukurti.
Tais laikais Plungės miesto mokyklos tiesiog duso dėl patalpų stokos. Jei neklystu, 1960 m. (tuo metu buvau švietimo skyriaus vedėjas) kartu su V. Dovidaičiu sukūrėme „Trojos arklio“ planą. Anuomet buvo madinga prieš mokslo metų pradžią surengti rajono mokytojų konferencijas. Sumanėme į konferenciją pasikviesti švietimo ministrą Mečislovą Gedvilą, nusivesti jį prie Oginskio rūmų griuvėsių ir įpiršti idėją, prisidengiant priestatų programa, atstatyti rūmus, pritaikant juos mokyklos reikmėms. Ir ministras užkibo. Trumpiausiai M. Gedvilo asmenybę (teko neblogai pažinti) būtų galima apibūdinti taip: bolševikas-nacionalistas plius užkietėjęs žemaitis. Todėl ir užkibo.
Visi trys tada supratome, jog normalios mokyklos iš didikų rūmų nesukursi, bet tai buvo vienintelis šansas jiems išgelbėti. Rūmų pritaikymas mokyklos reikmėms privertė iš dalies atsisakyti autentiškos interjero restauracijos, dėl ko šiandien be galo apmaudu. Bet fasadą, atrodo, pavyko pilnai atkurti.
Būta ir kuriozų. Įkurdinti rūmuose mokyklą dar buvo šiaip taip įmanoma, bet kaip pateisinti vertingiausią jų puošmeną – devyniolika skulptūrų. O jos kainavo nemažus pinigus. Reikėjo apsispręsti: užkelsi skulptūras- skandalo neišvengsi, o atsisakymas reikštų puoselėtos idėjos neišbaigtumą. Ryžomės eiti iki galo. Po kiek laiko (buvau jau vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, betarpiškai atsakingas už rūmų restauraciją) susitikęs M. Gedvilas klausia: „Iš Ministrų Tarybos papeikimą gavai?“ Sakau „gavau“. Jis paplojo man per petį ir paguodė: „Nenusimink, ir aš gavau. Priimkime kaip padėką už gerą darbą Lietuvai“. Toks jau jis buvo: komunistas- nacionalistas.
Būtina deramai įvertinti ir ketvirtojo rūmų renesanso dalyvio ‒ jauno talentingo rajono architekto Rimo Dičiaus indėlį. Jam konkrečiai teko spręsti techniškas restauracijos problemas. Kiek žinau, jis ir kiti projektuotojai sėkmingai pasinaudojo išlikusia archyvine medžiaga, bet geriausiai galėtų jis pats papasakoti. Vėliau R. Dičius grįžo į gimtąjį Kauną, kur dirbo (gal ir tebedirba) pagal savo profesiją.
Toliau viskas vyko pagal sumanytą scenarijų. Vidurinė mokykla iš senųjų patalpų nuo Babrungo kranto persikėlė į restauruotus Oginskio rūmus ir greitai „užspringo“. Tokiam pastatui mokinių skaičius buvo aiškiai per didelis. Tada jau kiti rajono vadovai ėmė mindyti Vilniaus slenksčius, siekdami naujos mokyklos statybos. Jiems pavyko dar ir todėl, kad miestas ėmė sparčiai plėstis. Vidurinė mokykla iš Oginskio rūmų persikėlė į naują pastatą naujame rajone, o rūmuose buvo įkurdintas statybos technikumas. Žinoma, Oginskio paveldas jam taip pat netiko.
Tai, kuo šiandien tapęs rūmų kompleksas bei parkas, ir buvo mūsų svajonė. Sunku net pačiam patikėti, jog ji su kaupu išsipildė. Šlovė žemaičiams!

                                                                          
Kuo taps Oginskių rūmai?
Danguolė Ažaneckienė (1993 m.)


A. Verkio nuotr.

Kovo 26-ąją į Plungę buvo atvykusi grupė garbių svečių: Lietuvos kultūros ir švietimo ministras Dainius Trinkūnas, ministro pavaduotojas Vincas Dienys, Kultūros paveldo departamento direktorius Arūnas Bėkšta, Muziejų skyriaus pirmininkas Romanas Senapėdis, ministro patarėjas regionams Vytautas Balčiūnas, Aukštesniųjų studijų skyriaus viršininkas Antanas Levickas, Paminklotvarkos departamento direktorius Vytautas Zubovas. Svečiai atvyko pakviesti rajono Tarybos pirmininko Gintaro Morkio padėti plungiškiams galutinai išspręsti problemą: kuo ateityje turi tapti Oginskių dvaro rūmai, nes ateinančiais metais čia įsikūrusią Statybininkų mokyklą baigia paskutinioji absolventų laida. Jau ir dabar apie 70 proc. patalpų nenaudojama. Dėl to žiemą ir nešildytos. Ne visai užimti ir centriniai rūmai. Paskutiniuosius savo mokslo metus dėstytojai ir moksleiviai tilptų dirbti ir mokyklos bendrabučio patalpose, nes rūmai dabar niekieno nebefinansuojami. (...) Praėjo treji metai, bet dar galutinai nenuspręsta, kas įsikurs vietoj čia daugel metų gyvenusios, tuos rūmus remontavusios, saugojusios Statybininkų mokyklos. Kam čia labiausiai dera įsikurti: humanitarinės krypties Žemaitijos krašto gimnazijai, etnokultūros mokyklai, muziejui? O iš tikrųjų tarsi Damoklo kardas pakibo grėsmė rūmams pavirsti griuvėsiais... jeigu jie liks be šeimininko, jeigu jiems restauruoti stigs lėšų.
Svečiai iš kultūros ir švietimo ministerijos drauge su rajono Tarybos pirmininku G. Morkiu, kultūros ir švietimo nuolatinės komisijos pirmininku A. Lapuku, kultūros skyriaus vedėja D. Malakauskiene, buvusiu valdytoju R. Ščupoku, einančiu valdytojo pareigas V. Senkevičiumi, Statybininkų mokyklos direktoriumi A. Grisaičiu apžiūrėjo architektūros ansamblio pastatus, parką. Po to Statybininkų mokyklos direktoriaus kabinete vyko posėdis, kuriame buvo išklausyta plungiškių, atsakingų už kultūros dalykus rajone, nuostata. Pastaruoju metu ji buvo vieninga: steigti Žemaitijos krašto muziejų ir etnokultūros ar dailiųjų amatų mokyklą. Svečius domino, ar jau išsiaiškinta, kiek iš Oginskių rūmų vertybių yra patekę į Telšių „Alkos“ muziejų, ar sudaryti sąrašai vertybių, saugomų kituose muziejuose, privačiose kolekcijose? Ar skaičiuota, kiek reikės lėšų paveikslų galerijai įsteigti, kiek per metus tikimasi lankytojų? Ar aptarta, kokių ir kiek dėstytojų reikėtų tokio tipo mokyklai, kiek atsirastų moksleivių? Ar numatyti lėšų šaltiniai muziejui kurti?
Tokių konkrečių projektų plungiškiai neturėjo. Tai rodo, kad tokiam sutikimui nesiruošta. Iš dalies dėl to, kad nebuvo žinomas ministerijos specialistų sprendimas. Todėl pasikeista nuomonėmis, koks turėtų būti muziejus – meno ar Plungės istorijos.(...) V. Balčiūno nuomone, idėja turi būti drąsiai plėtojama. Meno muziejaus steigimu Oginskių rūmuose mūsų sąlygomis turėtų atgyti buvusios dvaro kultūrinės tradicijos su muzikavimu, susitikimais. Visas architektūros ansamblis su parku gali tapti kultūros centru. Dėl etnokultūros mokyklos steigimo ir sėkmingos jos veiklos ministras D. Trinkūnas suabejojo, paklausdamas, ar Plungėje yra profesūra, kuri galėtų paruošti etnokultūros specialistų. (...) Tarpininkaujant Kultūros ir švietimo ministerijai, jau ateinantiems metams būtina siekti gauti valstybės dotacijų. Reikia ir patiems ieškoti pinigų. Naudos galėtų duoti greta rūmų esantys fligeliai, juose rengiami apmokami suaugusių žmonių perkvalifikavimo tarptautiniai kursai, užsienio kalbų, kompiuterinio mokymo kursai. Nesibijoti terminuotos nuomos (pavyzdžiui, nuomoti sporto, aktų sales), įsileisti užsienio kapitalo. (...) Pereinamuoju laiku turi formuotis ir būsimasis muziejus. Todėl jau šį pavasarį dalį rūmų patalpų reikėtų atiduoti muziejui. Būtina tuojau pradėti tartis su kitais muziejais dėl eksponatų perdavimo ar teisės naudotis depozito sąlygomis. Ir svarbiausia – rasti perspektyvių specialistų entuziastų, kurie sugebėtų tokias gražias idėjas įgyvendinti.
                                                       Žemaitis. – 1993 m. balandžio 3 d., p. 2.

Nuo idėjos iki muziejaus įkūrimo
Gintaras Morkis

1991 metų pavasarį su žinomu JAV lietuvių dailininku Kazimieru Leonardu Žoromskiu vaikštinėjome po Plungės parką. Kalbėjomės apie meną, politiką, istoriją, rūmus, kuriuose tuo metu buvo įsikūręs Statybos technikumas, veikęs nuo 1965 metų. Nors pastato išorė atrodė dar visai neblogai, bet vidus, išdegęs Antrojo pasaulinio karo metais, nebepriminė rūmų didybės – buvo įrengtos klasės ir koridoriai, išdažyti žaliais aliejiniais dažais. O juk šis garsią praeitį menantis architektūros paminklas kadaise priklausė didžiam menų gerbėjui, kolekcininkui, muzikos talentų puoselėtojui, mecenatui, išlaikiusiam dvaro orkestrą, kunigaikščiui Mykolui Oginskiui. Čia mokėsi ir lietuvių tautos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Tad mąsčiau: „Būtų puiku, jeigu vėl šioje aplinkoje skambėtų muzika, būtų rengiamos parodos, svarbiausi miesto renginiai. Dvaras vėl taptų patrauklus ir lankomas vietinių žmonių bei turistų“.
Taigi po pasivaikščiojimo su dailininku K. Žoromskiu užsidegiau muziejaus įkūrimo idėja. Tuo metu buvau Plungės rajono savivaldybės tarybos pirmininkas, todėl galėjau ne tik svajoti, bet imtis konkrečių veiksmų įgyvendinant šią viziją. Reikėjo įgyti pritarimą visuomenėje ir politinį palaikymą rajono taryboje, išspręsti daugybę teisinių klausimų dėl rūmų paskirties keitimo, pedagogų įdarbinimo, suremontuoti pastatą, darbus derinant su paminklosaugininkais. Tačiau svarbiausia buvo rasti lėšų tiems darbams finansuoti bei užsitikrinti galimybę ir ateityje išlaikyti muziejų. Tai buvo permainų metas – ką tik atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tad šalį kamavo ekonominiai sunkumai, trūko pinigų net pagrindinėms socialinėms reikmėms finansuoti. Pradėjau tartis su rajono tarybos bei valdybos nariais, idėją palaikančiais plungiškiais, Kultūros ir švietimo ministerija.
Šie treji metai iki muziejaus įkūrimo nebuvo lengvi: Plungės rajono savivaldybės taryboje kovojau su opozicija, taip pat šiai idėjai prieštaravo ir nemažai kultūrininkų bei dėl suprantamų priežasčių Statybos technikumo pedagogai. Ši įstaiga priklausė Lietuvos kultūros ir švietimo ministerijai, todėl pasiūliau Rajono valdytojui Rimui Ščupokui nuvažiuoti pas ministrą Darių Kuolį pasikalbėti dėl rūmų pritaikymo muziejui. Laimei, ministras buvo palankus, nes mažėjo technikumo moksleivių ir vis sunkiau buvo jį išlaikyti. Jau buvo sprendžiama, ką reikėtų daryti su šia mokymo įstaiga ir mes pasiūlėme priimtiną variantą...
Žinodamas, jog vis tik dauguma rajono tarybos narių man pritaria, parengiau sprendimo projektą ir pasiūliau tarybai nieko nelaukiant balsuoti. Tad 1991 m. kovo 14 d. Plungės rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl buvusių M. Oginskio rūmų restauravimo ir jų panaudojimo“. Kreipėmės į Vyriausybę bei Kultūros ir švietimo ministeriją dėl rūmų paskirties pakeitimo, muziejaus steigimo, restauravimo ir parko sutvarkymo. Ministerija šiam sprendimui pritarė ir netrukus nustatė Statybos technikumo gyvavimo terminą – iki 1995-ųjų sausio 1 d.
Tokia buvo nelengva pradžia. Tam, kad būtų pakeista rūmų paskirtis ir juose įsikurtų muziejus, reikėjo dar nueiti ilgą kelią. Dalyvavau daugybėje susitikimų su kultūros ir švietimo darbuotojais, visuomeninėmis organizacijomis, diskutavau ir aiškinau, jog būtų prasmingiausia, jeigu rūmuose įsikurtų muziejus, kuriame vyktų turiningas kultūrinis gyvenimas. Ilgainiui dauguma žmonių tuo patikėjo, aistros nurimo, Statybininkų technikumo moksleivių ir klasių mažėjo, pedagogams buvo pasiūlyti darbai kitose švietimo įstaigose. Prasidėjo juridinių dalykų derinimas su Kultūros ir švietimo ministerija, kurioje po neeilinių Seimo rinkimų, laimei, požiūris į Plungės dvaro perspektyvas nepasikeitė. Deja, noro kurti muziejų ir tam skirti lėšų taip pat nebuvo. Pagaliau pavyko susitarti, kad muziejų steigsime kartu – Plungės rajono savivaldybė bei Kultūros ir švietimo ministerija.
1994 m. kovo 31 d. rajono taryboje, dalyvaujant Kultūros ir švietimo ministerijos sekretoriui Vytautui Balčiūnui bei ministerijos delegacijai, priėmėme sprendimą M. Oginskio rūmuose įkurti Žemaičių dailės muziejų. Aš, įpareigotas Tarybos, su ministerija pasirašiau muziejaus steigimo sutartį.


V. Balčiūnas su G. Morkiu pasirašo muziejaus steigimo sutartį. V. Gaudiešiaus nuotr.

Dabar reikėjo pradėti ruoštis muziejaus bei antrosios Pasaulio žemaičių dailės parodos atidarymui, be to, norėjosi, kad reikšmingiausi, iškilmingiausi renginiai Plungėje vyktų būtent rūmuose, būtų tęsiamos kadaise gyvavusios muzikinės tradicijos. Ir čia pirmiausia organizavome kai kuriuos renginius bei sutarčių su Viljandžio, Tukumo savivaldybėmis pasirašymo ceremonijas, vieną kitą koncertą.
Bet prieš tai atlikome bent minimalų rūmų pritaikymo muziejui remontą, teko išsiversti su Savivaldybės biudžeto pinigais. Su pagarba prisimenu tuometį rajono valdytoją Vincą Sinkevičių, kuris mane palaikė ir organizavo kultūros įstaigos įrengimo darbus. Iki vasaros vidurio pavyko sudėti lentines grindis, perdažyti sienas, pakeisti duris, įvesti paprastą apsaugos signalizaciją.
1994 m. liepos 16 d. užbaigėme trejus su puse metų trukusią muziejaus įkūrimo kelionę. Kartu su Kultūros ministerijos ir švietimo sekretoriumi V. Balčiūnu (ministras Dainius Trinkūnas negalėjo dalyvauti dėl režisieriaus Juozo Miltinio mirties) gražioje ir iškilmingoje aplinkoje – rūmų terasoje grojant orkestrui, pasirašėme Žemaičių dailės muziejaus steigimo sutartį. Taip pat perkirpome simbolinę juostą ir atidarėme antrąją Pasaulio žemaičių dailės parodą. Kunigas Petras Našlėnas pašventino naująją įstaigą. Šimtai žmonių aplankė sales, kuriose buvo eksponuojami daugiau kaip šimto iš mūsų krašto kilusių geriausių menininkų tapybos ir skulptūros darbai. Pagaliau į M.Oginskio rūmus sugrįžo dailė ir muzika.
Praėjo 25 metai. Per šį laiką padarytas didžiulis darbas – pasinaudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, restauruoti rūmai. Ypač per pastarąjį dešimtmetį muziejaus vadovo Alvido Bakanausko, rajono vadovybės bei visuomenininkų pastangų dėka pastebimi akivaizdūs teigiami pokyčiai. Muziejuje rengiamas parodas, koncertus bei kitus renginius aplanko tūkstančiai vietinių gyventojų ir miesto svečių, vyksta iškilmingiausi miesto renginiai, pasirašomos tarptautinės bendradarbiavimo sutartys, pagerbiami labiausiai Plungei nusipelnę žmonės, atvyksta žmonės įsiamžinti svarbiausiomis jų gyvenime akimirkomis. Kasmet rugsėjo mėnesį dvaro žirgyne vyksta Plungiškių draugijos organizuojamas vienas įstabiausių Žemaitijos kultūrinių renginių – Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis.
Žinoma, dar nutekės nemažai laiko, kol visas dvaro architektūrinis ansamblis nušvis savo grožiu – turi būti restauruotas žirgynas, oficinos ir kiti pastatai. Tačiau visa tai yra procesas, kuris gal niekada ir nesibaigs, bus prikelta ir tai, kas iki šiol neatrasta, namo sugrįš Oginskiams priklausę meno kūriniai, atsiras kitų puikių idėjų, kaip pavyzdžiui, praėjusiais metais Plungiškių draugijos iniciatyva parke pastatytas paminklas M. K. Čiurlioniui.
Džiaugiuosi, jog kažkada pavyko padėti pamatus atsivėrusiai dabarties perspektyvai, kad darbas, prasidėjęs dar 1991 metais, turi tąsą ir niekam nekyla abejonių, jog galėjo būti kitaip.

Mano atsiminimai apie veiklą Žemaičių dailės muziejuje ir gelbstint M.Oginskio dvarą
Irena Vitkauskienė

Žemaičių dailės muziejuje (ŽDM) pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoja 1997 metais. Muziejus nelengvai gyveno pirmuosius savo gyvavimo metus. Jau buvo įvykusios dvi Pasaulio žemaičių dailės parodos (pirmoji – Plungės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Danutės Malakauskienės rūpesčiu – 1989 m., kai ŽDM dar nebuvo įsteigtas), ruošėmės trečiajai.
Muziejaus direktore tuo metu dirbo Vida Turskytė. Jos vadovavimo stilius buvo labai demokratiškas, darbuotojai diskutuodavo, ginčydavosi, kaip geriau sustyguoti muziejaus veiklą, padaryti ją įdomesne ir patrauklesne lankytojams. Sykiu buvo stengiamasi dirbti ir pašalinio žmogaus akiai nematomą darbą – ieškoti ir kaupti eksponatus, bendradarbiauti su kitais muziejais, bendrauti su žemaičiais menininkais visame pasaulyje, kurie ir buvo didžiausi šios įstaigos rėmėjai, palaikytojai ir mecenatai. Naujų eksponatų paieška labiausiai rūpinosi fondų saugotoja Stanislava Beržonskaitė, o tiesioginiu bendravimu su po pasaulį išsisklaidžiusiais žemaičiais dailininkais – direktorė Vida Turskytė. Direktorės subtilumo, delikatumo ir takto, jos nuoširdžių laiškų kiekvienam muziejui prijaučiančiam menininkui dėka, muziejaus rėmėjų ratas sparčiai plėtėsi.
Muziejaus veiklai labai trūko lėšų, Savivaldybės skiriamas biudžetas buvo menkas. Neturėjome net tinkamo automobilio paveikslams parsivežti, o skolintis buvo brangu. Muziejuje tuo metu dirbo pasišventęs istorikas, žemaičių šviesuolis Povilas Grigola. Jis buvo tikras muziejaus patriotas ne tik savo darbu, bet ir netiesiogiai – sunkiai sirgdamas dažnai turėdavo nedarbingumo lapelį, už kurį jam mokėdavo „Sodra“, o jo atlyginimo pinigai susitaupė muziejaus kasoje. Pagal tuometinį įstatymą sutaupytus mokos fondo pinigus buvo galima panaudoti įstaigos materialinei bazei turtinti. Mes pagaliau nusipirkom autobusiuką! Ir visi graudžiai juokaudami dėkojome už tai mūsų mielam bendradarbiui Povilui. Ir šiandien a.a. Povilą dažnai prisimenu, bet ne dėl to autobusiuko, o kad buvo labai šviesios sielos žmogus.


Povilas Grigola (1956–2006) – pedagogas, ŽDM darbuotojas, kraštotyrininkas, bibliofilas. J. Petrulytės nuotr.


Atėjusi dirbti pavaduotoja, ėmiausi dviejų „neartų dirvonų“ – muziejaus veiklos raiškesnio pristatymo visuomenei ir parko reikalų. Įstaigos veiklą nušviesti buvo lengva – būdama žurnalistė, rašydavau į respublikinius dienraščius ir į Plungės bei Rietavo krašto laikraštį „Žemaitis“ išsamius straipsnius, publikuodavau įdomius pokalbius su žemaičiais dailininkais, rengusiais parodas mūsų muziejuje. Malonu prisiminti, kad lankytojų muziejuje netrūko, Plungės šviesuomenė mus pamėgo.
Sunkiau man buvo su dvaro parku. Jis buvo apleistas, prie rūmų pastatų – nė vienos gėlelės, daug kur palangėse žybsojo dilgėlės... Itin didelį liūdesį man kėlė apleista laikrodinė, kurios garbingą istoriją įspūdingai buvo aprašiusi garsioji Plungės kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė. Ėjo kalbos, kad šį pastatą su žemės sklypu aplink jį norėtų susiprichvatizuoti vienas garsus vietinis verslininkas. Tokias užmačias laikiau dideliu pavojumi, todėl įvairiuose susitikimuose su Vilniaus kultūros veikėjais, Kultūros vertybių departamento atstovais vis bandydavau „įkišti savo trigrašį“ siūlydama, klausinėdama, primindama, kad laikrodinės likimas turi būti išspręstas tokiu būdu, kad ji tarnautų kultūros reikmėms, pavyzdžiui, joje galėtų įsikurti biblioteka, apie kurios modernizavimą ir naujojo pastato statybą jau buvo pradėta kalbėti Kultūros ministerijos lygiu. Tokiai idėjai sulaukiau itin karšto pritarimo iš Plungės šviesuolės Kristinos Paulauskaitės.
Suprantama, niekas taip sparčiai nevyko, kaip norėjosi. 1998-ųjų pavasarį pradėjau organizuoti parko gražinimo darbus. Medžio meistras Juozas Milašius už simbolinį atlygį pagamino naujus įrenginius vaikų žaidimo aikštelėje palei Babrungą, parko prieigose (pievoje tuoj už tiltelio) – liaudiško stiliaus sūpynes, suolelius. Mamos su vaikais labai džiaugėsi.
Nors buvo nepritariančių mano tvirtam pasiryžimui apsodinti rūmus gėlynais rožynais, bet rankų nenuleidau. Plungėje neradusi, kas padėtų ir patartų, kaip atkurti rūmų kiemo darželius, susiieškojau specialistų Kaune. Jie atvyko, atvežė net keletą kelmelių gėlių, apvaikščiojo, apžiūrėjo, davė gerų patarimų, o svarbiausia – padrąsino tiesiog daryti, ir viskas bus gerai. Man šiuo klausimu padėjo ir šviesaus atminimo miškininkas Liudas Kniukšta, dirbęs muziejuje puse etato. Jis ne tik pritarė, jog gėlių dvaro aplinkoj tikrai reikia, bet ir supažindino mane su vietine gėlininke Ona Damile Indrikiene. Ji pristatė mums gėlių sodinukų ir ilgam tapo ištikima talkininke puoselėjant dvaro gėlynus.
Dirbdama muziejuje laikiausi idėjos, kad rūmai turi tarnauti ne vien profesionalios dailės pristatymui, bet ir kitiems įdomiems renginiams – turėtų tapti traukos židiniu plačiajai visuomenei. Todėl stengiausi inicijuoti po muziejaus stogu ir visuomeninių organizacijų renginius. Vienas iš labiausiai man pačiai įsiminusių buvo Lietuvos dvynukų suvažiavimas.
Stengiausi į dvaro gyvenimą pritraukti jaunimą, moksleivius – pavasarį darydavome parko valymo talkas, iš surinktų šiukšlių mokiniai sukurdavo įspūdingas kompozicijas, vykdavo smagūs performansai.
Mano veikla labai nepatiko Plungės liberalams. Kadangi turėjau iš praeities besidriekiantį drąsios ir godišiams nesukalbamos sąjūdininkės šleifą, jie labai teisingai numatė, kad mano buvimas muziejuje trukdys jų toli siekiantiems planams užvaldyti dvaro ansamblį. Todėl vos ne kiekvienas mano žingsnis buvo išjuokiamas jų laikraštyje. Net ir mano iniciatyva dvaro kiemus apsodinti gėlėmis buvo sukritikuota kaip neva pinigų švaistymas, juk ateis chuliganai ir viską nuraus, kam mėtyti „brangius mokesčių mokėtojų pinigus“? Tačiau laikas parodė, kad sukūrus žmogui malonią aplinką, tas žmogus ne tik jos nebeniokoja, bet ir pats prisideda prie puoselėjimo. Šiandien dvaro aplinka rūpestingų muziejininkų dėka žydėte žydi ir jau turbūt niekas nebeprisimena, kaip už pirmąsias gėles rūmų daržely buvo koneveikta I. Vitkauskienė...
1999 m. pavasarį dėl ligos atsistatydinus direktorei Vidai Turskytei, vyko konkursas šioms pareigoms užimti. Nusprendžiau jame dalyvauti, nes turėjau daug idėjų ir entuziazmo muziejaus ir viso dvaro ansamblio veiklai plėtoti. Parengiau išsamią veiklos programą. Vertinimo komisija, kurios nariai buvo ne tik Savivaldybės, bet ir Kultūros ministerijos bei Telšių apskrities atstovai, ją pripažino geriausia – konkursą laimėjau. Tačiau kitą dieną liberalų statytinis meras Aleksandras Lukas pareiškė, jog mano kandidatūros ŽDM direktoriaus pareigoms užimti netvirtins. Jis nepateikė jokių argumentų ir paaiškinimų. Kreipiausi su skundu į Plungėje išrinktą Seimo narį Liudviką Sabutį (konservatorių) dėl tokios neteisybės. Jis tik pasirangė, nudelbė akis ir paaiškino: „Suprantu jus ir jūsų nuopelnus tiek Sąjūdžio veikloj, tiek dabar muziejuje, bet supraskite – man, Seimo nariui, yra svarbiau palaikyti gerus santykius su meru“. Kreipiausi į kitus konservatorius – buvusius Sąjūdžio laikų bendražygius, jie irgi bejėgiškai ir begėdiškai tylėjo arba pašnibždom aiškino, kad nenori pyktis su meru...
Labai įskaudinta, 1999 m. vasarą atsisakiau darbo muziejuje. Naujasis liberalų pasistatytas direktorius pirmu žingsniu padarė štai ką: Klaipėdoj pas kažką viešėdamas pragėrė „žirgelį ir kamanėles“, t.y. mums taip brangiai kainavusį „Poviliuko autobusą“ – jį su visais Nidos plenero dailininkų paveikslais kažkur nusivarė vagis.
Akivaizdu, jog toks direktorius sąmoningai buvo parinktas, kad sunaikintų muziejų. Ši hipotezė netrukus pasitvirtino – dar po kelerių metų drąsios savivaldybės darbuotojos Alinos Milašienės dėka mes, muziejaus bičiuliai, sužinojome, kad parkas paslapčia jau padalintas atskirais sklypais ir ruošiamasi juos privatizuoti (prichvatizuoti). Mus tokia žinia šokiravo. Ėmėme organizuotis. Oficialiai juridiškai įregistravome M. Oginskio dvaro bičiulių klubą, kuriam vadovauti išrinkome Danutę Baltutienę.
Ėjo 2002-ieji. Už dvejų metų – nauji Seimo rinkimai. Kartą man paskambino ir paprašė susitikti Plungės žemės ūkio mokyklos direktorius Vitas Klimas. Susitikome. Jis pasisakė ketinąs balotiruotis į Seimo narius ir be užuolankų paklausė, ar aš galėčiau jam padėti rinkimų kampanijos metu, o jei taip, tai kokiomis sąlygomis? V. Klimą pažinojau kaip labai gabų organizatorių. Jo komunistinė praeitis jau buvo išpirkta gerais darbais besirūpinant Plungės rajono vargstančiaisiais, dosniai teikiant jiems labdarą su jo draugo vokiečio Horsto Laubnerio pagalba. O visų svarbiausia – supratau, kad tai yra puikus šansas užkirsti kelią grobuonių užmačioms dėl Plungės dvaro. Todėl jam iškėliau vienintelę, bet labai griežtą sąlygą – padėsiu, talkinsiu, jei padėsite išgelbėti Plungės dvarą. V. Klimas ryžtingai ėmėsi šio darbo kaip pirmojo ir paties svarbiausiojo. Visi grobuonių kėslai buvo netrukus paviešinti, visuomenė pasipiktinusi ėmė bruzdėti. O mes, Plungės dvaro bičiulių klubo nariai, drauge su V. Klimu bent kartą per savaitę pradėjom „šlifuoti“ valdžios Vilniuje koridorius, tempti įvairias komisijas į Plungę. Įtvirtinome vyriausybiniuose dokumentuose idėją, kad nebus statomas naujas bibliotekos pastatas A. Jucio mikrorajone, kad ji įsikurs restauruotoje ir bibliotekos reikmėms pritaikytoje laikrodinėje.
Taigi laimėjome didelę kovą ir įrodėme, kad susitelkusi bendruomenė daug ką gali nuveikti ir apginti viešąjį interesą. Tokio susitelkimo labiausiai linkiu ir šiandien Žemaičių dailės muziejaus darbuotojams ir plačiajai Plungės visuomenei.


I. Vitkauskienė ir muziejaus rėmėjas dailininkas J. Bagdonas. V. Gaudiešiaus nuotr.





<< 2 >>