LT EN

2_puslapis

Titulinis   »   ZURNALAS   »   2_puslapis

Konkursą laimėjęs vadovas – apie lėšų trūkumą ir ateitį
Dalia Šimkutė

Nuo 1994-ųjų gruodžio 19-osios pirmuoju, konkurso būdu išrinktas, Žemaičių dailės muziejaus vadovu buvo dailininkas Remigijus Meškauskas. Jis iki šiol džiaugiasi, kad per vienerius direktoriavimo metus pavyko nemažai nuveikti besikuriančios įstaigos labui, rasti lėšų įvairioms muziejaus reikmėms.

Veikė iš idėjos

„Tuo metu gyvenau pas uošvius Kuliuose. Esu dailininkas, tad man nesvetima ir dailė, ir menai, be to, itin mėgau istoriją, kolekcionuoti daiktus, tad pamaniau, kodėl nepabandžius?“, – atsakė R. Meškauskas, paklaustas, kaip nusprendė dalyvauti konkurse Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pareigoms užimti. Pasak jo, tuomet besikuriančiame muziejuje buvusios sudėtingos darbo sąlygos, nepritekliai jo negąsdino, nes veikė iš idėjos, ne dėl materialinių dalykų. „Tuo metu situacija nebuvo lengva, tad reikėjo savo jėgomis kuo daugiau padaryti. Laimei, buvo geranoriškas kolektyvas“, – patikino pašnekovas. Jo teigimu, prieš tai veikusio Statybos technikumo patalpos, paliktos muziejui, buvo avarinės būklės. Muziejaus atidarymui buvo atnaujintos kelios salės kairiojoje rūmų dalyje, o vėliau per tuos metus muziejininkai aptvarkė ir dešiniąją dalį, ir padalinį – Bukantės dvarelį.
R. Meškauskas iki šiol didžiuojasi, jog sugebėjo ir remontams, ir parodų organizavimui, ir kitoms muziejaus reikmėms gauti lėšų iš Kultūros ministerijos bei kitų šaltinių. Plungės rajono savivaldybė tuo metu skyrė pinigų tik muziejaus darbuotojų etatams.
Prisiminė ir ne mažiau svarbų kartu su Žemaičių „Alkos“ bei Kretingos muziejų vadovais pradėtą projektą – informacijos apie muziejus ruošimą turistams. Dailininkas svarstė, galbūt ir dabar trūksta Žemaičių dailės muziejui reklamos, nes kartą pažįstama gidė teiravosi, ką čia galima pamatyti.

Siekė prestižo

Beje, praėjus vos keletui mėnesių po R. Meškausko išrinkimo Žemaičių dailės muziejaus direktoriumi, vietinio laikraščio žurnalistė kalbėjosi su juo apie darbus. Pateikiame šio pokalbio metu išryškėjusius rūpesčius, ateities planus, paminėtus asmenis, savo dovanomis gausinusius muziejaus fondus.
„Muziejaus struktūra jau suformuota. Jį sudaro dailės, istorijos ir informacijos skyriai. Kartu su filialų – Rietavo, Kulių, Bukantėje Žemaitės ir Žemaičių Kalvarijoje Vytauto Mačernio muziejais su jų kūrybiniais ir aptarnaujančiais darbuotojais esame 28 žmonės... Pagal muziejaus darbo apimtį – mažokai. Žemaičių dailės muziejus – tai pirmasis stambesnis regiono muziejus Lietuvoje, pagal ekspozicinį plotą – vienas didžiausių. Norisi, kad jis būtų prestižinis. Bet kol kas dėl lėšų trūkumo nėra sąlygų didinti etatų, tenka visaip taupyti. Pavyzdžiui, elektrikui, santechnikui, kurie taip pat labai reikalingi, teskiriame tik 0,25 ir 0,5 etato. Kultūros ministerija nieko gero nežada. Mūsų savivaldybė neskyrė net 50 procentų šiems poreikiams reikalingų lėšų. Labai brangiai kainuoja muziejaus apšildymas, gaunamas iš akcinės bendrovės „Litoda“. Ekonomiškiau būtų atkurti buvusią vietinę katilinę. Kol kas negalime sau leisti samdyti statybininkų brigados. Todėl savo jėgomis remontuojame vieną naują salę ekspozicijai, rengiame techninę biblioteką. Nėra lėšų įsigyti reikalingoms medžiagoms, eksponatams.(...) Toliau bus nuomojama sporto salė, vienas pastatas tautodailininkams. Jie ten vėl įrengs savo darbų parodą-parduotuvę. Laikrodinė planuojama panaudoti istorinei ekspozicijai. Joje bus skirtos salės M. K. Čiurlioniui, kunigaikščiams Oginskiams, Plungės krašto istorijai. (...) Daug jau padovanojo mokytoja kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė, Mokytoja Julija Račkauskienė. Plungiškis savanoris Pranas Skersis padovanojo išsaugotus indus iš Oginskių rūmų. Yra ir daugiau dovanomis gautų eksponatų. Praktiškai muziejaus filialuose sukaupti darbai padovanoti Žemaičių dailės muziejui. (...)“.
R. Meškauskas, kuris po metų paliko savo vadovaujamas pareigas muziejuje, atskleidė, jog tai padaryti jį paskatino darbui trukdę kai kurie vietiniai politikai, tad nebematė perspektyvos čia likti.
Šiuo metu Kaune gyvenantis buvęs direktorius, paklaustas, kaip vertina 25 metus švenčiantį muziejų, atsakė, jog domisi jo veikla. „Viskas gerai“, – patikino menininkas. Tik apgailestavo, kad nebuvo įsteigtas Kraštotyros skyrius, nes tai labai svarbi ir įdomi muziejaus sritis. Jo manymu, dailės kūriniai nepritraukia tiek lankytojų, kiek su gimtuoju kraštu susiję eksponatai.


Pirmasis konkurse išrinktas direktorius R. Meškauskas siekė, kad Žemaičių dailės muziejus taptų prestižiniu. V. Gaudiešiaus nuotr.

            D. Ažaneckienė. Kol kas vien problemos. Žemaitis. – 1995 m. kovo 4 d., p. 1.

Stanislava Kajutienė: „Muziejaus dėka atsivėrė kitas pasaulis“
Dalia Šimkutė

„Saulės“ gimnazijos istorijos mokytoja Stanislava Kajutienė su nostalgija pasakojo apie keturiolika Žemaičių dailės muziejuje praleistų metų, iš kurių pusmetį laikinai teko užimti direktorės pareigas. Atlaikė ir nelengvus pirmuosius ir įvairiausių darbų kupinus vėlesnius įstaigos gyvavimo metus. Muziejaus 25 metų jubiliejaus išvakarėse pasidžiaugė, jog šis tapo Žemaitijos kultūrine traukos vieta.

Paroda – dviejose salėse

Žemaičių dailės muziejus pradėjo kurtis 1993-aisiais, kai Mykolo Oginskio rūmuose tebeveikė Statybos technikumas. Tuo metu dviejose nedidelėse salėse buvo galima apžiūrėti išeivijos dailininko Juozo Bagdono paveikslus. Šias sales prižiūrėjusi buvusi muziejaus Istorijos skyriaus vedėja, vėliau – vyriausioji rinkinių prižiūrėtoja S. Kajutienė pamena, jog net sulaukdavo tebedirbusių dėstytojų pašaipų, kritikos dėl eksponuojamų abstrakcijų. „Turbūt jie išsiliedavo jausdami nusivylimą, kad technikumas bus uždarytas“, – svarstė moteris. Vėliau, kai atsilaisvino daugiau erdvių, jose buvo eksponuojami lietuvių tapytojo, grafiko Adomo Galdiko dovanoti paveikslai. Daug lankytojų, pasak buvusios muziejininkės, pritraukdavo ir Plungės garbės pilietės, kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės paruošta ekspozicija apie Oginskius, dvaro praeitį. Beje, ekskursijoms po dvaro parką ji taip pat žinių sėmėsi iš šios kraštotyrininkės pasakojimų.

Rinko eksponatus

S. Kajutienės teigimu, pirmieji muziejaus veiklos metai buvo labai sunkūs. „Turėjome nedaug eksponatų – iš Kraštotyros muziejaus, buvusio bažnyčios varpinėje, paveldėjome liaudies meno rinkinį bei nusipirkome senųjų spaudinių rinkinį“, – prisiminė istorikė. Dailės rinkinių fondas pirmiausia pasipildė J. Bagdono dovanotais paveikslais.
Anot S. Kajutienės, po Pasaulio žemaičių dailės parodos muziejus gavo nemažai dalyvavusiųjų autorių darbų, be to, užmezgus ryšius su užsienio kūrėjais, sulaukė meno vertybių ir iš jų. Tad dauguma fonduose saugomų profesionaliosios dailės kūrinių yra dovanoti. Tiesa, muziejus ir už savo lėšas įsigijo vertingų istorinių eksponatų, tarp kurių yra keletas ir priklausiusių Oginskiams. Ir patys muziejininkai juos rinko. S. Kajutienė kartu su šviesios atminties kolega Povilu Grigola eidavo pas gyventojus, prašydami dovanoti istorinius daiktus, liaudies meno kūrinius. „Ypač emociškai sunku būdavo bendrauti su tremtiniais, nes jie, prisiminę skaudžią praeitį, pradėdavo verkti, jausdavome jų skausmą. Be to, buvo neseniai atkurta nepriklausomybė, tad kai kurie žmonės vis dar bijojo atsiverti. Vėliau, kai apie mus pradėjo rašyti rajono spauda, įgijome pasitikėjimą ir kai kurie patys atnešdavo eksponatų“, – atskleidė istorikė.
Nelengva buvo ir tai, kad muziejuje dirbo tik apie 20 žmonių, o darbų buvo daug. Reikėjo ne tik Plungėje, bet ir Bukantėje, Žemaitės memorialiniame muziejuje, organizuoti parodas ir kitus renginius. Siekdami tobulėti, plungiškiai pasisemti žinių vyko pas vertingos patirties turinčius kolegas muziejininkus.
Istorikė priminė, jog prie muziejaus kūrimo ištakų prisidėjo ir Plungės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Danutė Malakauskienė bei Kultūros ministerijos viceministras Vytautas Balčiūnas, Lietuvos dailės muziejaus buvęs direktorius Romualdas Budrys. „Pastarasis mus ragino kurti projektus, kurių dėka įstaiga taptų gyva, patraukli lankytojams“, – sakė moteris. Plungiškius palaikė ir muziejininkė, žurnalistė Danutė Mukienė, kuri suteikė galimybę apie mūsų dvaro praeitį skelbti publikacijas jos redaguotame žurnale „Žemaičių žemė“.

Išsipildė lūkesčiai

S. Kajutienė prisiminė, jog pirmaisiais metais muziejaus veiklai vis trukdė Savivaldybėje besikeičiančios politinės jėgos. Ypač nepalankiai, pasak jos, įstaigą vertino liberalai, iš kurių sulaukdavo nepelnytos kritikos. „Šie politikai netgi norėjo parką dalimis išpardavinėti, kad galėtų investuoti privatus verslas, motyvuodami, esą tada jis taptų labiau lankomas. Vienas verslininkas norėjo ir laikrodinę nupirkti. Bet mes, Plungės rajono kultūrininkai, apie tai sužinoję, kovojome – rinkome žmonių parašus, kuriuos įteikėme Kultūros ministerijai“, – atskleidė moteris.
Vis tik, anot istorikės, per šiuos 14 metų darbe patyrė daugiau gražių, įsimintinų momentų, nei tamsių. „Prisimenu labai daug gražių akimirkų, ypač kai prasidėjo Pasaulio žemaičių dailės parodos. Tada atsivėrė kitas pasaulis: susipažinau su daug išskirtinių asmenybių. Tai buvo ir iki šiol manau, tebėra labai įdomus, intensyvus darbas“, – patikino istorikė. Ji neslėpė, jog buvusią darbovietę paliko tik dėl didesnio mokykloje gaunamo atlygio.
S. Kajutienės manymu, muziejus yra tapęs Žemaitijos Versaliu, tad išsipildė jį įkuriant puoselėti lūkesčiai. „Kiek teko man, kaip pedagogei, vykti į kitus miestus, kai prisistatau esanti iš Plungės, visi žino mūsų dvarą, – džiaugiasi moteris. – Gi ir į mūsų miestą atvykę garbingi svečiai politikų visada čia atvedami. Muziejus yra tapęs traukos centru. Dvaro populiarinimui įtakos turėjo ir Plungiškių draugijos organizuojami tradiciniai Tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai“.

S. Kajutienė džiaugiasi, kad ŽDM tapo traukos centru. 

A. Bumblytės kone du dešimtmečiai – meno sklaidai
Dalia Šimkutė

„Patiko bendrauti su menininkais, kurie savo dvasia, pasaulėžiūra buvo man artimi žmonės“, – pokalbio metu sakė kone du dešimtmečius Žemaičių dailės muziejui atidavusi Ada Bumblytė – pirmoji muziejaus direktorė, vėliau vadovavusi Dailės skyriui.
Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje įvairių skyrių meno fonduose dirbusi A. Bumblytė norėjo sugrįžti į gimtąją Žemaitiją, tad apie tai sužinojusi tuometinė Plungės rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Danutė Malakauskienė ją pakvietė į besikuriantį Žemaičių dailės muziejų. Ir netikėtai A. Bumblytė tapo pirmąja (tiesa, laikinąja) muziejaus vadove. „Plungės rajono valdytojas Vincas Senkevičius paprašė manęs užimti direktorės pareigas. Aš, įvertinusi, koks tai sunkus, atsakingas darbas, kuriam neturiu patirties, sutikau tik laikinai“, – prisiminė moteris.
Pasak jos, besikuriančio muziejaus pirmosiose dviejose salėse pirmiausia buvo eksponuojami iš Plungės rajono kilusio išeivijos dailininko Juozo Bagdono paveikslai. Ne tik šis iš Amerikos į gimtąją Plungę sugrįžęs, bet ir kiti iš Žemaitijos kilę dailininkai entuziastingai pritarė idėjai kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose įkurti dailės muziejų, tad noriai pristatinėjo savo darbų parodas, dovanojo darbus. „Visi džiaugėsi, jog bus antrasis Versalis, – tvirtina A. Bumblytė. – Čia naują erdvę savo paveikslams pristatyti atrado tokie grandai kaip tapytojas Aloyzas Stasiulevičius, Algimantas ir Gražina Švažai ir kiti“.
Tais pačiais metais, kai pradėjo vadovauti muziejui, jai teko prisidėti prie antrosios Pasaulio žemaičių dailės parodos organizavimo. „Neturėjau patirties, bet laimei, padėjo ir kolegos, ir dailininkai, ir kiti žmonės. Tarp jų – dailėtyrininkas Viktoras Liutkus, turėjęs ryšių Kultūros ministerijoje. Jis pradėjo kviesti iš Žemaitijos kilusius išeivijos dailininkus, atsiliepė ir gyvenantieji Lietuvoje. Sunkiai triūsėme, kol parengėme sales, bet ne veltui – sulaukėme iš lankytojų labai gerų atsiliepimų“, – pasakoja muziejininkė. Šioje parodoje dalyvavę menininkai nusprendė bent po vieną darbą palikti muziejui. Tai tapo iki šiol besitęsiančia tradicija, kas ketverius metus muziejaus meno fondus papildančia vertingais kūriniais.
Paklausta, kokie džiaugsmingiausi darbo momentai, atsakė, jog labiausiai džiaugdavosi dailininkų parodų atidarymais. „Man patiko bendrauti su menininkais, kurie savo dvasia, pasaulėžiūra buvo artimi žmonės, – atskleidžia A. Bumblytė. – Ir aš, ir kolegė Algė Dargienė turėjome pažinčių su Kauno, Vilniaus menininkais, tad stengdavomės, kad plungiškiai pamatytų įdomių tekstilės, keramikos ir kitų kūrinių parodų. O buvęs muziejaus dailininkas Algimantas Veselis juos kūrybingai eksponuodavo“. Beje, būtent jos parašytos parodų anotacijos suteikdavo lankytojams vertingų žinių.
A.Bumblytės profesionali patirtis, įgyta Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, labai padėjo ir pradėjus tvarkyti besikaupiančius muziejaus fondus. „Aš pirmoji pradėjau aprašyti, sisteminti, išskirstyti darbus. Jau turėjome tapybos, grafikos, skulptūros darbų – grynieji menai; taip pat reikėjo išskirti ir taikomuosius menus, ir liaudies dailę – daug skyrių. Po to jau kiti ėmėsi kūrinius aprašinėti“, – teigia buvusi Dailės skyriaus vadovė. Ji atliko ir kitus įstaigoje reikalingus darbus: ne tik organizuodavo, bet ir pristatydavo parodas, vesdavo ekskursijas.
Ko palinkėtų muziejui jubiliejaus proga? „Žemaičių dailės muziejus buvo įkurtas tam, kad po vienu stogu suburtų žemaičių dailininkus ir per plenerus, parodas, renginius, menininkų susibūrimus propaguotų žemaičių meną. Tad ir linkėčiau, kad šiame muziejuje ir toliau gyvuotų žemaičių dailė. Noriu, kad muziejaus įkūrimo pradžioje iškeltas tikslas puoselėti, propaguoti žemaičių meną, neišblėstų“.

Adelė Bumblytė pirmoji muziejaus direktorė, vėliau vadovavusi Dailės skyriui. J. Petrulytės nuotr.



<< 2 >>