Naujiena

„Esu gamtos, esu kaimo vaikas: peizažas man turi būti peizažas, niekada nenorėjau jame jokio modernizmo“, –  yra sakęs iškilusis žemaičių dailininkas tapytojas, muziejininkas Donatas Valatka.

Menininkas gimė 1932 metų kovo 1 dieną Žemaitijoje – Kontaučių kaime, Plungės rajone. 1950–1955 metais mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau studijavo Rygoje, Taline. Sankt Peterburge (tuomet Leningrade) mokėsi V. S. Muchinos pramoninės ir taikomosios dailės institute. 1963 metais baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą, tapybą.

Po studijų jaunasis menininkas pasirinko mokytojo darbą Kretingoje, vėliau dėstė Stepo Žuko taikomosios dailės technikume Kaune. Tačiau ilgam savais namais tapo  Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kuriame dirbo skyriaus vedėju, direktoriaus pavaduotoju, skulptūros fondo saugotoju, buvo vienas pagrindinių M. Žilinsko galerijos formuotojų Kaune.

Kūrėjui Žemaitija – įkvėpimo šaltinis: dažnai keliaudavo po ją, mėgo pasakoti apie  vietas, kuriose tapė Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis, vietas, kurios nužymėtos dailininkų Telesforo Valiaus, Vytauto Igno, Albino Elskaus paliktais kūrybiniais pėdsakais. Tapytojo D. Valatkos drobėse Žemaitijos žemės charakterinė kraštovaizdžio pajauta išsilieja iš pirmo žvilgsnio santūriais klasikinio peizažo potėpiais.

Dažnai jo kūryba buvo eksponuojama Žemaitijoje, su dideliu įkvėpimu ruošdavosi ir dalyvaudavo Žemaičių dailės muziejaus rengiamose Pasaulio žemaičių dailės parodose.

Penktajai Pasaulio žemaičių dailės parodai (2007 m.) tapytojas ruošėsi itin kruopščiai ir su dideliu kūrybiniu užsidegimu: jo eksponuotas triptikas „Minija“ (2006 m.) traukte traukė lankytojus ilgiau stabtelėti ir gėrėtis kūrėjo teptuko suvaldyta Minijos upės tėkme, darniai apjuosta sodria pakrančių žaluma. Triptikas – tarsi paslėpta upės trilogija, dailininko sumaniai pasakojanti apie pamatinį žemaičių žemės gyvybingumą. Deja, Donatui Valatkai tai buvo paskutinė paroda:  pavargusi kūrėjo širdis, visada ir visur kartu nešiojusi gimtosios kalbos skambesį, neišmainomos žemės spalvų grožį, gyvasties neišlaikė – 2007 metų rugsėjo 25 dieną  nustojo plakusi...

Donato Valatkos jubiliejinė paroda suformuota iš Žemaičių dailės muziejaus ir Mažeikių muziejaus dailės rinkinių.

Parodos traukos centru tampa Žemaitijos bažnyčios. Tai, kas paveikaus žemaitiško kraštovaizdžio apsuptyje atrodo stabilu ir amžina, staiga tarsi išnyksta dangų remiančiose bažnyčių smailėse... Už jų pilkas dangus ir mintis klajoklė, neleidžianti užmiršti žmogaus būties trapumo! („Kontaučių bažnyčia“, 1983 m.; „Sedos bažnyčia“, 1988 m.; „Gegrėnų bažnyčia Žemaitijoje“, 1995 m.).

Drobėse užfiksuoti nykstančio Žemaitijos kaimo vaizdai prisodrinti tylios elegijos („Sodyba Stirbaičių kaime“, 1995 m.; „Pavargęs kaimas“, 2002 m.; „Režisieriaus J. Vaičkaus gimtinė“, 1999 m.).

Vaizduojant charakteringą Žemaitijos kraštovaizdį, dedami išraiškingi, platūs potėpiai, nesileidžiant į smulkias detales. Dėmesys sutelkiamas į plastinę ritmiką, padedančią atkartoti ramų gamtos ciklą, tarsi nukreipiant mintis pamąstymui, jog šioje darnoje, kurioje sukosi ir žmogaus gyvenimas,  formavosi santūri žemaitiška pasaulėjauta („Žemaitijos kalneliai“, 1991 m.; „Ventos vasara“,  1990 m.; „Ūkantų kaimo kapinės“, 1977 m.; „Obelis palaukėje“, 2003 m.).

Dailininko darbai saugomi Vilniaus, Kauno, Kretingos, Mažeikių muziejuose, privačiose kolekcijose Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, Kanadoje.

Žemaičių dailės muziejaus tapybos rinkinyje saugoma dešimt Donato Valatkos tapybos kūrinių, kurie ir eksponuojami šioje jubiliejinėje parodoje.

Dėkojame Mažeikių muziejaus darbuotojams, padėjusiems rengti parodą.

                                                                                             Danutė Einikienė

                                                                                             Žemaičių dailės muziejus