Naujiena

Trečiasis šansas

Šansas, kaip teigia Valstybinė lietuvių kalbos komisija ( vlkk.lt), reiškia sėkmės tikimybę; galimybę ką nors įsigyti, laimėti (senovėje prancūziškai  „chance“  – kaulelių žaidimo pavadinimas). O „lietuviuzodynas.lt“ dar nurodo ir vartojimo pavyzdį: „Man buvo suteiktas antras šansas pasitaisyti dėl klaidos...“, kurį mes sau leidžiame pakeisti į „Mums suteikiamas trečias šansas susitikti su Maestro Stefanu Wierzbickiu jo karikatūrų parodoje“  Žemaičių dailės muziejuje š.m. birželio mėn  3 d. 13 val.

Pirmas šansas – tai  2011 metų rugpjūčio mėnesį Stefano parodos eksponavimas Žemaičių dailės muziejuje Plungėje,  prieš tai supažindinus su paroda prof. Igno Končiaus gimtinėje Purvaičiuose bei Žlibinų kultūros centre. Po to ši paroda nukeliavo į  A.Mončio namą-muziejų Palangoje ir net į kitą pusę Lietuvos, į muziejus  Biržuose ir Pasvalyje.  Dar tos pirmosios parodos Plungės Žemaičių dailės muziejuje metu  direktoriui Alvidui Bakanauskui kilo mintis pakviesti Maestro atvykti su didele paroda  į 10-ąjį Mykolo Oginskio festivalį. Mūsų mielas skulptorius juokavo, kad direktorius be parodos pakvietimo dar turi duoti garantiją, kad  skulptorius bus sveikas ir tvirtas dar tuos keturis metus iki numatyto jubiliejinio termino. A. Bakanauskas garantiją patvirtino ir nesuklydo, nes kiekvienais einamaisiais metais Stefanas  sukurdavo po didelį įdomų darbą, o 2015m. rugpjūčio mėnesy, 10 –ojo Mykolo Oginskio festivalio metu, Žemaičių dailės muziejus pakvietė į didelės Maestro Stefano Wierzbickio skulptūrų parodos atidarymą. Tai buvo antras  šansas susipažinti su skulptoriumi ir jo  darbais iš granito, marmuro, bronzos.

Stefanas Wierzbickis – daug dirbantis menininkas ir didelis Lietuvos bičiulis, iš tiesų  – mūsų Lietuvos žmogus, įsimylėjęs į Žemaitiją.  Kalbant apie Lietuvą, skulptorius mandagiai ir su didžiausiu užsidegimu įsijungia į pokalbį, parodydamas gerai žinąs Lietuvos literatūrą, meną, istoriją.

Jo kalbą papildydavo ir gausūs jaunystės Lietuvoje prisiminimai: „Atvažiuodamas iš Varšuvos į Lietuvą su malonumu įpuldavau į „Neringą“ Vilniuje. Buvo tai viena iš pirmų kavinių ir tais laikais labai graži. Todėl suprantama, kad nuo pradžios susitikdavo ten Lietuvos kultūros šviesuoliai – Dvarionas, Bogdanas, Krasauskas, Marcinkevičius. Turėjau garbės dalyvauti tokiuose susitikimuose prie kavos.“  

Skulptorius gimė Vilniuje, baigęs Kauno Stepo Žuko aukštesniąją meno mokyklą, įstojo į Vilniaus dailės institutą, iš kurio perbėgo į daug laisvesnę Varšuvos dailės akademiją. Ir jau  Varšuvoje gyvena daugiau kaip penkiasdešimt metų. Įdomu, kad Stefanas aktyviai dalyvauja diskusijose dėl lietuvių kalbos grynumo, rūpinasi jos ateitimi.

„Esu laisvos profesijos belaisvis“ sako menininkas,  skulptūrai atidavęs visą savo gyvenimą, nuo pat pradžių uždirbantis sau duoną iš parduodamų savų kūrinių galerijoms ir privatiems asmenims.

Nors seniai gyvena Varšuvoje, tačiau Lietuva, Vilnius jam yra labai svarbūs. Jis seka gyvenimą Lietuvoje, bendrauja su Lietuvos menininkais, remia ir populiarina jų kūrybą Varšuvoje. Jam be galo rūpi abiejų tautų ateitis, jų santykiai. Apie tai byloja ir skulptūra „Karališkasis ąžuolas“, kur iš vieno kamieno išauga dvi tolygios šakos – viena turi Lenkijos simbolį Erelį, o antroji – mūsų Vytį. Šis „Karališkasis ąžuolas –  tai serija autorinių liejinių, kurie teikiami tiems Lietuvos ir Lenkijos žmonėms, kurie pasižymi gerindami Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Šiame nelengvame ieškojimų, atradimų ir nusivylimų kelyje S. Wierzbickis keliavo nuo vieno kūrinio prie kito, įdėdamas į juos savo mintis, patirtis, ilgesį, svajones ir muziką.  „Pagrindinis mano kūrybos siužetas tai muzika, kuri žavi mane savo laisvu kaip paukščio skrydžiu ir tąja paslaptinga erdve, kurioje karaliauja.“ Taip pats skulptorius apibrėžė muzikos vietą jo kūryboje.

Kūrybinis kelias prasidėjęs Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje ir toliau tęstas Vilniaus  bei Varšuvos dailės akademijose yra apvainikuotas pergalingu ąžuolų vainiku: jo kūriniai eksponuojami pasaulinėse parodose ir galerijose Italijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis surengė virš dešimt personalinių skulptūrų parodų. Malonu, kad keletas jų vyko ir Lietuvoje.

„Jau 1975 metais  Bolonijos mieste (Italija) Palazzo Re Enzo   rūmuose buvo surengta Stefano  Wierbickio  skulptūrų paroda. Primindamas tą įvykį  meno istorijos  profesorius Andrzej  Ryszkiewicz    aiškiai nubrėžė meninį  skulptoriaus kelią: „Iškart išėjo į pagrindinį meno vieškelį ir ten pasiliko“, – pažymi menotyrininkė  Maria Lewańska.

Menininkas sukūrė apie 400 skulptūrų, neskaitant smulkių formų, piešinių, iliustracijų ir keramikų. Stefano kūriniai puošia Varšuvos, Vilniaus, Vroclavo filharmonijas, Fryderycho Chopino asociacijos būstinę, kitas kultūros įstaigas ir salonus. Du nuostabūs kūriniai „Andante“ (marmuras) ir „Interliudium“ (bronza), kuriuos skulptorius padovanojo M. K. Čiurlionio namui-muziejui Vilniuje ir Vilniaus filharmonijai yra skirti Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui  – jo kūryba, vieta meno pasaulyje  yra giliai įsišaknijusi S. Wierzbickio kūriniuose. Šis Lietuvos genijus kaip dailininkas ir kaip kompozitorius nuo pat skulptoriaus jaunystės yra jam ypač artimas. Čiurlionis, Kaunas, Vilnius, kur skulptorius mokėsi ir brendo,  jo ryšiai su Čiurlionio šeima išliko visam gyvenimui. Čiurlionio kūryba tapo skulptoriaus dvasiniu svertu. Stefanas Wierzbickis pabrėžia Čiurlionio svarbą jam: „Čiurlionis man artimas ne tik todėl, kad mokydamasis Kauno Stepo Žuko aukštesniojoje meno mokykloje  turėjau garbę bendrauti su jo šeima, bet ir todėl, kad jo švelni, kaip voratinklis, tapyba skamba galingais muzikos garsais ir kad ilgo laiko bėgyje leido man save suprasti. Rašau tai kaip menininkas-skulptorius, kurio skulptūros yra muzika spalvintos. Neslepiu, kad „lietuviškas genijus“  įtakojo mano kūrybą“.

 Čiurlionio muzika ir muzika aplamai yra  pagrindiniai  skulptoriaus Stefano Wierzbickio įkvėpėjai. Įkvėptas muzikos, ja pripildo ir savąsias skulptūras, kurios spindi grožiu ir harmonija. Aptakios, švelnios formos, „minkštos“ linijos atskleidžia akmens grožį ir suskamba kaip muzika. Bet greta muzikos skulptoriaus  kūriniuose esama ir kitų  įkvėpėjų – tai  gimtinės peizažas, gimtojo miesto dvasia, išsaugoti vaikystės  įspūdžiai bei prisiminimai ir... Vilnelė, vaikystės Vilnelė, kurios jis taip ilgisi  ir ieško. Ežiukas, sraigė, paukščiai, gėlės, pasakų slibinas kartu su vaikystės nuotrupomis atkeliauja į skulptoriaus kūrinius ir gyvena greta didžiųjų menininkų portretų, tokių kaip  Fryderykas  Chopinas, Metju Best, Konstanty Kulka, Luciano Pavaroti, Witold Lutosowski.

Stefanas Wierzbickis yra ne tik puikus skulptorius, bet ir žymus karikatūristas.  Jo karikatūros yra šmaikščios, socialiai aktualios ir pasižymi savitu braižu.  Kartą matęs jo karikatūras iš karto jas atpažinsi. Dažnai karikatūras lydi įdomus, šmaikštus tekstas. Jis mato  ir aprašo viską: ir žvirblių kautynes po langu, ir senučių kasdienybę, ir politikos aktualijas bei tai, kaip jos pasireškia kasdieniniame žmogaus gyvenime. Yra išleista keletas jo karikatūrų knygų. Jo karikatūras spausdino ir žurnalas „Šluota“

Sakoma – trečias kartas nemeluoja, tad turime šį „trečią“ šansą susitikti su  Maestro Stefanu  Wierzbickiu jo smagių, aštrių karikatūrų parodoje ir šiais sudėtingais laikais. Sunkių laikų lenkiamus pečius atitiesti gali gero humoro sukelta  šypsena ir juokas.

Virginija ir Gintaras  Končiai