Naujiena

Šiemet minime šių laikų knygnešio – profesoriaus, apdovanoto ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Genučio Martyno Procutos 90-ies metų jubiliejų. Jis įvairioms Lietuvos įstaigoms yra padovanojęs apie 12 tūkst. tomų knygų. Iš jų daugiau nei 300 – Žemaičių dailės muziejui. G. M. Procuta viename iš savo laiškų paaiškino leidinių siuntimo priežastį – „norime, kad mūsų tėvai ir mes „visiems laikams“ liktume kaip Plungės dalis“.

Profesoriaus muziejui padovanotos knygos išsiskiria tituliniame ar net kituose lapuose paliktais jo ranka įrašytais palinkėjimais, kai kuriose – pastabomis apie knygos turinį, gavimo ar įsigijimo aplinkybėmis.

Pateikiame paties G. M. Procutos atsiųstą ranka surašytą biografiją, kuri saugoma Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje.

„Mano biografija...“

Mano krikšto pilnas vardas Ginutis Martynas, per Sutvirtinimą dar gavau Aleksandro vardą, nuo dešimties metų mane ėmė vadinti Genium. Dar turėjau slapyvardį Rimas Tautrimas (paimtas iš Kazio Sajos ankstyvos pjesės) kurio sovietiniais laikais paskelbiau eilę rimtesnių mokslinių kritinių rašinių „Metmenyse“ ir „Lituanus“.  Taipogi „Laiškai lietuviams“ redakcija man dar buvo davusi Mindaugo Banėno slapyvardį, kurio pasirodydavo mėnesinės kronikos apie gyvenimą Lietuvoje religijos tikinčiųjų, jaunimo reikalais 1963–68 jėzuitų žurnale Čikagoje. Dar kažkokiu slapyvardžiu 1973–75 per „Voice of America“ buvo siunčiami mano komentarai apie kultūrinį gyvenimą ir jo supolitinimą Lietuvoje. R. Tautrimo vardu paskelbta mokslinė medžiaga įtraukta į Lietuvių enciklopedijos (Boston) ir kitas bibliografijas, išleistas JAV ir Kanadoje.

Gimiau 1933 m. lapkričio 11 d. Vilkaviškyje, ten gimė ir mano vyresnis brolis Vacys ar Vaclovas Viktoras 1929 m. spalio mėnesio gale, gėda prisipažinti, bet tikslią dieną pamiršau. Brolis per Sutvirtinimą gavo Antano vardą. Tai yra mūsų tėvo vardas, o mano trečiasis vardas Aleksandras – tai mano mamos – Aleksandra.

Pradžios mokyklą baigiau Vilniuje, nuo antro skyriaus jau sovietiniais paskui aišku vokiečių okupacijos metais. Birželio pradžioje 1944 m. išlaikiau egzaminus į gimnazijos pirmą klasę, bet už dviejų savaičių jau turėjome bėgti iš Vilniaus nuo sovietų. Brolis pradžios mokyklą baigė Tauragėje, o progimnaziją Vilniuje. Po karo Vokietijoje baigiau 1949 m. keturias klases Lietuvių gimnazijoje Miunchene, o brolis ten pat visą gimnaziją.

1949 m. vasaros gale per Italiją mama, aš ir brolis išvykome į Naująją Zelandiją. Ten būdamas 16 metų pradėjau dirbti įvairiausius darbus, nuo baldų gamybos ir parduotuvės pasiuntinio iki didžiulės parduotuvės langų dekoratoriaus Dunedin mieste. Tuo pat metu vakarais trejus metus lankiau Karaliaus Edvardo techninę kolegiją.

1953 m. mūsų šeima persikėlė gyventi į didžiausią N. Zelandijos miestą Auckland. Ten brolis Vacys pradėjo universitete studijuoti universitete architektūrą, mama dirbo siuvykloje, o aš pradėjau dirbti braižytoju Darbų ministerijoje (Ministry of works). Po poros metų ėmiau vakarais lankyti universitetą, o kai brolis baigė architektūrą, mečiau darbą ir ėmiau pilnu laiku studijuoti filosofiją, politinius mokslus ir pedagogiką.

Nors N. Zelandijoje buvo tik apie 300 lietuvių, mes buvome gerai susiorganizavę. Veikė N. Zelandijos lietuvių bendruomenė, leido mėnesinį biuletenį – „N. Zelandijos lietuvį“, Auckland buvo šeštadieninė lietuviška mokyklėlė (aš ir brolis joje mokėme), turėjome tautinių šokių grupę, lituanistinę bibliotekėlę, aš platinau Europoje ir JAV leidžiamas lietuviškas knygas, minėjome tautines šventes, o su latviais ir estais drauge birželio 1941 metų trėmimus, šelpėme Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, rinkome pinigus Vyriausiam Lietuvos Išsivadavimo Komitetui (VLIK-ui). (...) N. Zelandijoje pradėjau rašyti į lietuvių spaudą, pirmiausia į Australijoje, Sidnėjuje lietuvių leidžiamą „Mūsų pastogę“ apie 1957 m. ir po to į „Dirvą“, „Draugą“, „Lietuvių dienas „ (JAV), „Nepriklausomą Lietuvą“, „Tėviškės žiburius“ Kanadoje ir „Europos lietuvį“ Anglijoje, taip pat angliškai daugiausia laiškus į N. Zelandijos, Australijos ir JAV dienraščių redakcijas Lietuvos pavergimo ir vadavimo reikalais, tokių laiškų buvo išspausdinta apie 50. Ketverius – penkerius metus buvau „Akiračių“ ir angliškai leidžiamo ‚Lituanus“ redakcijų narys, Čikagoje.

Vasario 16-tą 1963 m. Aucklande susituokiau su Vilniuje gimusia Dalia Pečiulaityte (iš namų Domeikaite) ir mėnesiu vėliau išvykome į JAV, Čikagą, kur metais anksčiau išvyko mūsų mama. 1963 m. gruodžio 5 d. gimė mūsų dukra Eglė Daiva (dabar žurnalistė, dviejų sūnelių – Antano ir Juliuko, gimusių Toronte, mama). Brolis Vacys dar prieš motiną, 1961 m. persikėlė į JAV, Viskonsino valstijoje Madison miestą, vertėsi architektūra.

1963 m. rudenį įstojau į Čikagos universitetą magistratūros programą. Studijavau filosofiją, palyginamąją pedagogiką, sociologiją ir politologiją specializuodamasis sovietinėse studijose. 1965 m. gegužės mėnesį gavau magistro laipsnį: M. A. (Master of Arts). Programą baigiau „cum laude“ įvertinimu, magistro tezė 145 psl. vadinosi „Education as means of sovietization in Lithuania: some methods of indoctrination“ (Švietimas – auklėjimas kaip sovietizacijos priemonė Lietuvoje: kai kurie indoktrinacijos metodai“). Tezė susilaukė labai aukšto įvertinimo ir pagyrimo dviejose katedrose: Edukacijos-švietimo ir Politinių mokslų. Buvau pakviestas į aspirantūrą ir doktorantūros programą, tapau tyrimų asistentas apie sovietinius indoktrinacijos metodus ir jų pasekmes Lietuvai, pradėjau gauti įvairiausias vardines prestižines stipendijas kaip Ford international studines ir buvau paskirtas kaip „fellow“ – narys Comparative education centre.  Po penkių metų baigiau doktorantūros programą, išlaikiau baigiamuosius egzaminus, tačiau daktarinės disertacijos neparašiau. Paskutinius du metus būdamas Čikagoje dėsčiau palyginamąją pedagogiką – švietimą Čikagos valstybiniame universitete (The State university of Chicago).

1971 m. visa mūsų šeima persikėlė į Kanados sostinę Otavą. Buvau pakviestas į Otavos dvikalbį universitetą (The university of Ottawa) į Edukacijos-švietimo fakultetą aspirantūros programą ir kaip dėstytojas-profesorius. 1975 m. vadovavau ir suorganizavau tarptautinio ir palyginamojo švietimo sistemų seminarą ir vasaros programą Kaselyje, Vakarų Vokietijoje; jos gale visus dalyvius nuvežiau kelioms dienoms į Berlyną (dar padalintą), lankėmės vakarinėje ir rytinėje dalyje.

Otavoje įsijungėme į lietuvišką gyvenimą: porą metų mokiau lietuvių kalbą ir literatūrą Otavos dr. Vinco Kudirkos šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje, buvau vietinės lietuvių bendruomenės pirmininkas, dalyvavome kone kasmetinėse lietuvių ir bendrose pabaltijiečių demonstracijose prie Sovietų atstovybės. 1988 m. su žmona persikėlėme gyventi į Torontą, penkerius metus turėjome knygų antikvariatą „Baldwin books“.

Esu buvęs šių organizacijų narys ir kai kurių dar tebesu: skautų, Santaros-šviesos, Lietuvių bendruomenės N. Zelandijoj, JAV ir Kanadoje, Lietuvių Romos katalikų mokslo akademijos, Association for advancment of baltic studines, Comparative and international education society, New Zraland Baltic club, New Zealand opera society, Čikagos satyrinė grupė „Antras kaimas“, Toronto lietuvių mėgėjų teatras „Aitvaras“. University of Ottawa profesors association. Nuo 1969 m. Lietuvos bibliotekoms – Kauno, Vilniaus, Klaipėdos universitetams, Utenos, Plungės, Tauragės miestų, Čiurlionio menų gimnazijos ir Lietuvių kalbos ir tautosakos institutui esu dovanojęs apie 12 tūkst. tomų knygų. Dar esu dovanojęs ir išplatinęs apie 5 tūkst. tomų lituanistinių knygų N. Zelandijos, JAV ir Kanados miestų ir universitetų bibliotekoms. Suorganizavau penkias lietuvių meno parodas naujojoje Zelandijoje ir Kanadoje. Esu skaitęs mokslinius pranešimus 40 konferencijų bei seminaruose, išspausdinęs apie 400 straipsnių, rašinių, studijų lietuvių ir anglų kalbomis.

Genius Procuta

Toronto, 2001-4-25

 Nuotraukos:

G. Procuta Tauragėje vaikystėje, 1938 ar 1938 m. Asm. archyvo nuotr.

G. Procuta su vyresniuoju anūku Antanu.

Dukra Eglė, profesorius, anūkas Juliukas, žmona Dalia ir buvęs varniškis Teofilis Vasiliauskas.

Dukros Eglės šeima: iš kairės – Juliukas, Antanas, žentas Dominykas ir Eglė.

G. Procutos Žemaičių dailės muziejui dovanotos knygos su įrašais :

Fotografas K. Vaitkus