Naujiena

Meda Norbutaitė: „Kūryba – tai apsinuoginimas“

Trečiąjį kartą Pasaulio žemaičių dailės parodoje dalyvaujanti tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė Meda Norbutaitė džiaugiasi, kad iš 90 autorių „Oginskių dvaro bičiulių“ klubas pastebėjo ir įvertino būtent jos darbus. „Jautiesi sukūręs ar nuveikęs kažką reikalingo“, – pokalbio metu sakė tapytoja.

Pakvietė asmeniškai

 „Oginskių dvaro bičiulių“ klubas tradiciškai apdovanoja vieną iš 8-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos dalyvių, šįkart jie pasirinko Jus. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?

 Žemaičiai labai myli savo kraštą, didžiuojasi savo kalba, žmonėmis, kraštovaizdžiu, kultūriniu palikimu. Paroda – vienas iš įrodymų, kad žemaičiams visa tai rūpi. Čia dalyvauja nemažai – apie 90 dailininkų, tarp jų yra tikrai profesionalių, pripažintų menininkų darbų, todėl smagu, kad tokiame kontekste mano kūriniai buvo pastebėti. Manau, bet koks įvertinimas yra reikšmingas – jautiesi sukūręs ar nuveikęs kažką reikalingo. Parodos atidaryme sutikau savo buvusius dėstytojus, kurie džiaugėsi mano apdovanojimu, nes tai ir jų indėlis.

 Šios tradicinės parodos labai gerai vertinamos tiek žiūrovų, tiek dailininkų. Nesu naujokė –dalyvavau 2007 ir 2012 metais. Pirmąjį kartą čia pristatyti savo darbus paskatino kolegos iš Šiaulių universiteto Menų fakulteto. 2012-aisiais sulaukiau Lietuvos dailininkų sąjungos kvietimo. Šį kartą buvau pakviesta asmeniškai, todėl nusprendžiau vėl prisijungti.

Eksponavimui buvau numačiusi paveikslą, kuriame nutapyti Kuršių kapo radiniai, nes tai atskleidė temą „Žemaitiją prisimenant“. Deja, šis darbas buvo nutapytas anksčiau, nei sąlygose nurodyti metai. Todėl pristačiau paveikslus, kuriuose atsispindi biblijinė, politinė-istorinė temos: „Aukso veršis“ (2016), „Archyvas. Ant stalo“ (2018), „Raudona gelda“ (2018).

 Galbūt savo talentą paveldėjote iš šeimos, kuri ir skatino kurti?

Aktyviai dalyvauti parodose pradėjau 1998 m., baigusi Šiaulių universiteto menų fakultete tapybos magistrantūrą, vadovaujamą V. Gečo, kuris padarė man didelę įtaką, be to, labai palaikė ir įskiepijo meilę tapybai. Pirmoji paroda buvo surengta dailininko profesoriaus Vaidoto Janulio iniciatyva Klaipėdoje, „Baroti galerijoje“. Abu šiuos menininkus laikau savo kūrybinio kelio vedliais.

Pirmieji savarankiški kūrybiniai darbai buvo piešiniai ant kongrevu transformuoto popieriaus bei koliažai, kuriami studijų laikais. Iki jų buvo daug eksperimentų įvairiomis technikomis. Atradusi reljefinio paviršiaus galimybes išraiškai piešiniuose, vėliau tai perkėliau ir į tapybą.

 Kūryba – ir gyvenimo būdas

Ką Jums reiškia kūryba?

Kūryba – tai gyvenimas. Bendrąja prasme kūryba lydi kiekvieną visur. Visi nuolat kuriame, tik ne visada tai vadinama menine kūryba (šypsosi).

Man kūryba – tai išsisakymas, apsinuoginimas, joje atsispindi savastis ir pasaulio matymas. Šis atvirumas turi daugiau ar mažiau apčiuopiamus ar provokuojančius ženklus, bet jis būtinas. Tai gyvenimo būdas, nes nuolat stebi aplinką, išgyveni įvykius, santykius su pasauliu, analizuoji kultūros reiškinius, vėliau  nešioji užsimezgusias mintis, kuri jų perteikimo idėjas. O kai „išnešioji“ – „gimdai“ kūrinį. Kūrybiniuose darbuose  atsispindi visa, ką patiri, ką įžvelgi ir kaip tai supranti.

Kai kurie darbai yra svarbesni mano išgyvento turinio atžvilgiu. Pavyzdžiui, „Aistrų vonia“ (2007) nutapyta, kai išgyvenau stiprų meilės jausmą; paveiksle „Viešumoje“ (2019) perteikiau vaikystės sapnų išgyvenimus – nejaukumą viešai apsinuoginus; darbe „Kaliošai“ atspaudžiau prieš dešimtmetį anapilin išėjusio tėčio šlepečių padus. Kai kuriuos nutapau taip, jog atrodo, jau niekada nieko panašaus nebepakartosiu.

–        Jūs tapydama galvojate apie perteikiamą žinią. Pagal tai netgi vertinate savo darbą. O koks Jums yra gerai perteiktas darbas?

–        Pavyzdžiui, vienas iš paskutiniųjų paveikslų „Trys mylimos“ (2020) – jame pavaizduotos trijų arklių galvos ir trys įvairaus amžiaus moterys. Arklių spalvos, pozos ir kompozicija paimta iš vaikystėje, pas močiutę kaime kambaryje nuolat stebėto ir į atmintį įstrigusio vaizdo – ant sienos kabėjusio kilimėlio pagal Viktoro Vasnecovo paveikslą „Didvyriai“ („Bogatyri“). O moterys, kaip ir pats paveikslo pavadinimas, iš Žemaitės apsakymo. Ši jungtis padėjo nusakyti moters vidinį pasaulį – nuo mano pačios išgyvenimų, požiūrio į vyrą vaikystėje, tęsiant mintis apie kūno kitimą ir vidinio pasaulio brandą, meilės besąlygiškumą. Kūnų spalvų, skirtingų žirgų charakterių simbolinės prasmės veda į kontempliaciją apie tai... 

–        Kur semiatės įkvėpimo?

–        Gyvenimas: aplinka, žmonės, jų santykių stebėjimas. Mintys nuolat sukasi apie asmeninius žmonių išgyvenimus, elgsenos analizę. Kūryboje man labai svarbu perteikti savo patirtis, įžvalgas, reflektuoti tai, kas susiurbta tiek sąmoningai, tiek intuityviai – visa tai, kas yra tikra. Menas įgalina perteikti esmę, kuri tvyro santykyje tarp paveikslo turinio, formos, išraiškos priemonių, kuriančiojo ir to, kas nežinoma. Šios paslapties išgyvenimo kūrybiniame procese poreikis labiausiai ir įkvepia. Kaip jau minėjau, ženklus, koduotas prasmes naudoju esmei perteikti. Tiesioginė kalba nėra tokia paveiki, kaip pojūčių, minčių srauto provokacija. Tai gali sukurti simboliai ir jų jungtys. Todėl ypatingą dėmesį skiriu paveikslų pavadinimams.

–        Kokie kūrybiniai ateities planai?

–        Šią vasarą Vilniuje eksponuotoje parodoje „Kitimas“ analizavau vidinį ir išorinį žmogaus kitimą laike. Dėmesį skyriau žmogaus elgesiui, pojūčiams ir kūno transformacijoms. Dabar sukasi mintys apie asmeninio gyvenimo patirtis, taip pat jaudina bendresnės temos, tokios kaip vartotojiškumas pasaulyje. Dar neturiu konkrečių idėjų, bet apie tai gimsta užuominos eskizuose. 

M. Norbutaitės kūrybos bruožai

• Nuo 1997 m. surengė per 20 autorinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų (per 170).
• Dirbo prie projektų Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Estijoje, Moldovoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Norvegijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir kt.).
• Dominuojančios temos – žmonių santykiai bei jų provokuojamos būsenos ar elgsenos, pradedant nuo buities teritorijos iki istorijos, religijos ar politikos aspektų.
• Kūriniuose daug metaforų, dažnai naudojamas groteskas, pagrįstas kontrastu tarp grožio ir bjaurasties, tarp realių objektų ir netipinių jų būvių, kontekstų.

Nuotraukos iš asmeninio M. Norbutaitės archyvo.

„Kūryboje man labai svarbu perteikti savo patirtis, įžvalgas“, – sako menininkė.

Žemaičių dailės muziejuje eksponuojami dailininkės darbai: „Raudona gelda“, Aukso veršis“, „Archyvas. Ant stalo“.