Naujiena

Vėlinės

2020 10 30

Nedaugelis žino, kad Vėlinės būdavo švenčiamos spalio 28 dieną ir turėjo kitą pavadinimą. Vadinosi Ilgėmis arba Vėlių paminklėlių diena. Tikima, kad, mirštant žmogui, nuo kūno atsiskiria vėlė, kad ji vėliau bendrauja su gyvaisiais ir nuolat juos lanko. Lietuvių liaudies dainose sakoma, kad miręs žmogus atsisėda į „vėlių suolelį“, kad motinos mylimas sūnus tampa „vėlių ženteliu“, o dukrelė – „vėlių martele“, kad jie išeina pro „vėlių vartelius“.

Žmonės tikėjo, jog vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias jų lankymosi metas – gūdus ruduo: mat vėlės mėgsta tamsą, šaltį ir liūdesį, kuris apninka, kai žmonės retai mato saulę, o lauke šalta ir drėgna. Senieji  žmonės pasakoja, kad anksčiau nebuvę papročio per Vėlines degti kapinėse žvakučių, kaip daroma šiais laikais.

Dabar Vėlinės neįsivaizduojamos be kapinėse  uždegamų žvakių, kurios naktį atrodo mistiškai, paslaptingai ir mus visus įkvepia galvoti apie gyvenimą anapus. Kiek sielų gyvena kitame pasaulyje? Jų tikrai daugiau nei mūsų, gyvųjų. Galbūt tas pasaulis yra tikresnis nei mūsų  tikrovė ir kasdienybė? Senovėje buvo tikima, kad per Vėlines pavojinga vykti į tolimą kelionę, draudžiama ginti gyvulius ir palikti juos lauke per naktį. Bijota, kad klaidžiojančios vėlės gali pakenkti. Manyta, jog jos gali gyvulius pavogti ar užkalbėti, kad šie pieno neduotų, kad jų protas pasimaišytų. Vakare susirinkusios prie stalų šeimos melsdavosi, valgydavo tylėdamos, mintyse apmąstydamos savo gyvenimą, prisimindamos visus mirusiuosius. Mirusiųjų prašydavo globos ir apsaugos, mat tikėjo, kad jie visada šalia ir niekada nepalieka savo gimtų namų bei artimųjų. Netyčia nukritęs maistas būdavo paliekamas toms vėlėms, kurių nebuvo kam pakviesti, už kurių ramybę galbūt pamiršta pasimelsti.

Vakarų kultūroje taip įprasta ir puikiai žinoma Helovino šventė, pasirodo, ne tokia jau ir „naujoviška“: mūsų senoliai panašiai švęsdavo Vėlines. Tuo metu, kai dar niekas nė negirdėjo apie Heloviną, tarp mūsų senolių jau buvo paplitęs paprotys susėdus už stalo pasakoti šiurpias istorijas apie vėles ir gąsdinti kaimynus. Žinoma, po tokių istorijų išeiti į lauką būdavo dar baisiau. Vis dėlto Vėlinių naktį į namus užklydę nepažįstami žmonės būdavo gražiai sutinkami, nes tikėta, kad tai – vėlių pasiuntiniai. Šiais laikais įprasta Vėlines švęsti lankant, tvarkant, puošiant kapines.

Būtinas Visų Mirusiųjų šventės atributas – uždegtos žvakės, skleidžiančios žinią, kad čia pagerbti visi mirusieji. Gražia tradicija tampa  apleistų, neprižiūrimų kapų tvarkymas.  Būtų gražu, jei nepamirštume nė vieno mirusiojo kapo.


Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20 2020-11-03 11:10
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime