Naujiena

Maloniai kviečiame į parodos
„Žemaitijos artefaktai Antano Krištopaičio akvarelėse“
atidarymą, kuris vyks Žemaičių dailės muziejuje.
Pristatymas 2021 m. gegužės 22 d. 17.00 val.  

Paroda skirta dailininko 100-osioms
gimimo metinėms paminėti.

Žemaitijos artefaktai Antano Krištopaičio akvarelėse

Antanas Krištopaitis – dailininkas, scenografas, akvarelininkas, visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, etnografas – gimė 1921 metų gegužės 21 dieną Valdomų kaime, Šiaulių rajone. Mokėsi Valdomų pradinėje mokykloje. „[...] būtent čia jis „sukūrė“ ir pirmąjį savo kūrinį – ant visos tvarto sienos nuo ganyklų pusės kreida, anglimi ir dar kažkokiomis priemonėmis nupiešė paveikslą. Tėvas jį vis tiek pamatė, autorių išpėrė ir liepė nutepliotą sieną nuvalyti. Vis dėlto bausmė nenulėmė pasirinkimo“, – rašė menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus knygoje „Dailininkas Antanas Krištopaitis“. Būsimasis dailininkas mokslus tęsė Šiaulių berniukų gimnazijoje. A. Krištopaitis buvo abiturientas, kai 1940 metais, prasidėjus lietuvių trėmimams į Sibirą, jis buvo areštuotas, o 1942 metais suimtas ir nuteistas už akių 10 metų kalėti. Dar 7 metus praleido tremtyje, Buriatijos krašte. Kalėjimuose ir lageriuose Urale ir Sibire jis praleido 17 jaunystės metų. Tremtyje A. Krištopaitis dirbo lagerio dailininku, vėliau dailininku Ulan Udės operos ir baleto teatre. Čia jis sukūrė 14 operų ir baletų scenografiją. Grįžo į Lietuvą 1958 m. Apsigyveno Šiauliuose ir iki 1982 m. buvo Šiaulių dramos teatro vyresnysis dailininkas dekoratorius, dekoracijų cecho vedėjas, dekoravo daugiau nei 120 spektaklių. Visą gyvenimą A. Krištopaitis piešė, tapė, liejo akvareles. Kalėjimuose, tremtyje A. Krištopaitis piešė likimo draugų portretus, Sibiro peizažus, todėl, anot jo paties, dailės mokykla buvo pats gyvenimas, iš kurio sėmėsi piešimo įgūdžių, patirties ir temų. Grįžęs į Lietuvą, ypač daug jėgų dailininkas atidavė liaudies architektūros paveldui fiksuoti – važinėdamas po Lietuvą jis liejo akvareles ir nupiešė per 700 bažnyčių, daugiau nei 200 malūnų, daug istorijos ir gamtos paminklų. A. Krištopaičio dailės darbų kolekcijoje daugiausia užfiksuota Šiaurės Lietuvos architektūra, nemažai yra iš Šiaulių apylinkių – Šakynos, Meškuičių, Niūraičių, Degučių, Raudėnų, Mekių, Dengtiliškio, Gruzdžių ir kitų vietų. Tai neįkainojamas meno, ikonografijos turtas, kurio reikšmė nuolat didėja, nes jau dabar dalies pieštų objektų nebėra, kiti pakeisti, pakitusi jų aplinka. A. Krištopaičio atmintyje nuo pat vaikystės buvo įstrigęs malūno vaizdas, kurį jis kiekvieną dieną matydavo eidamas į mokyklą, todėl vėliau, gyvendamas Šiauliuose, nusprendė juos piešti, kad Lietuvos peizažuose pamažu nykstantys malūnai būtų išsaugoti nors piešiniuose. „[...] po daugelio metų, jau naujais keliais eidamas, nemačiau kaimų, ir niekas nei pasitiko, nei palydėjo. Ir kažkur toli, palaukėj, pamačiau – kažką bauginantį, kam ir pavadinimo nėra, – stovėjo vienišas, aplinkęs, skylėtais šonais, be sparnų… malūnas. Pagailo man to be gyvybės ir didybės griūvančio galiūno – padariau pirmą piešinį; ėjo 1973 metai“, – cituoja dailininką menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus jau minėtoje knygoje. A. Krištopaitis pradėjo keliauti po Lietuvą, pasirinkdamas kelionės maršrutą ten, kur nuo senų laikų dar stovėjo vėjo arba vandens malūnai. Ir taip nuo 1973 metų pradėjo tapyti malūnus akvarelės technika, juos tapė daugiau kaip du dešimtmečius. A. Krištopaičio paveiksluose nutapyti objektai kartu ir meniški, ir dokumentiški – užfiksuoti su konkrečiomis detalėmis, išlaikytos proporcijos. Jis stengdavosi kuo tiksliau pavaizduoti kiekvieno malūno išorę, jo pastatymo vietą, ryšį su gamta ir gyvenamąja aplinka. Vaizduodavo ir malūno vidaus konstrukcijas, atskiras jos dalis ar detales. Prie kiekvieno paveikslo A. Krištopaitis parašydavo, ką žinodavo apie malūno statytojus, statybos istoriją. 2007 metais buvo išleistas A. Krištopaičio malūnų paveikslų reprodukcijų albumas „Lietuvos malūnai Antano Krištopaičio akvarelėse“.

A. Krištopaitis yra sukūręs rezistencijų dalyvių portretų seriją. Taip pat – didžiulę autoportretų seriją (priskaičiuojama apie 60 autoportretų), kuri, kaip unikali ekspozicija, 1996 metais įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. 

„Plati A. Krištopaičio veikla ir įvairiausi interesai. Jaunystėje jis pasirodė ir kaip aktorius, suvaidino ne vieną net pagrindinį vaidmenį. Jis yra didelis meno gerbėjas, žinovas ir kolekcionierius. Ypač domisi renesanso ir XX amžiaus daile, turi dailės kūrinių atvirukų kolekciją, pasaulio paminklų vaizdų rinkinį, Baltijos šalių, Rusijos, Lenkijos ir kitų valstybių uniformuotų karių fotografijų.“ (V. Rimkus)                                                                                                 

2003 metais už aktyvų dalyvavimą Šiaulių miesto kultūros gyvenime, istorinio, architektūrinio paveldo fiksavimą A. Krištopaičiui buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas. 2007 metais jis buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi. Taip pat apdovanotas Lietuvos kraštotyros draugijos Šiaulių skyriaus įsteigtu Mikelio prizu.

Dailininkas A. Krištopaitis mirė 2011 metų gegužės 6 dieną. Palaidotas Gruzdžių kapinėse.

A.Krištopaičio kūriniai yra saugomi keliuose Lietuvos muziejuose, tačiau daugiausia –
678 paveikslai – Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 

Žemaičių dailės muziejus yra įsigijęs aštuonias dailininko akvareles. Dažų ir vandens sustabdytose akimirkose – Žemaitijos artefaktai, refleksija objektų, kurie istoriškai svarbūs ir turintys išliekamąją vertę ateinančioms kartoms. Akvarelėse – išskirtiniai Plungės rajono objektai: Oginskių rūmai, muzikos mokyklos vietą menantis stogastulpis, Rietavo bažnyčia su kunigaikščių koplyčia-mauzoliejumi, senoji Plungės klebonija, kurioje 1909 m. vasarojo Sofija ir Mikalojus Konstantinas Čiurlioniai. Tai mūsų krašto paveldas, kuris reprezentuoja Žemaitijos savitumą ir nusako dailininko gebėjimą meistriškai jį perteikti. 

Dailininkas, minėdamas savo 80-mečio jubiliejų, lakoniška fraze išsakė viso gyvenimo kredo: „Jubiliejai – tik tarp kitko, ateina ir nueina. Lieka tai, ką per gyvenimą padarei“.

Paroda parengta pagal Žemaičių dailės muziejaus vykdomą projektą „Žemaičių dailės DNR“ (vadovė Irena Jonauskienė). Projektas finansuotas Plungės rajono savivaldybės Kultūros rėmimo programos lėšomis.

Paroda veiks nuo 2021.05.22 – 2021.07.01

Organizatoriai Žemaičių dailės muziejus   

Parodos partneris Šiaulių „Aušros“ muziejus.