Naujiena

Antano Virginijaus Krištopaičio tapybos paroda – spalvų ir gyvybės pliūpsnis

V. Krištopaitis gimė 1948 m. spalio 15 d. Klaipėdos rajono Triušelių kaime. Klaipėdoje, kur nuolat apsuptas jūros bei pušynų peizažų, gyvena iki šiol. Nenuostabu, jog gamta ir yra nuolatinis kūrybos šaltinis. Studijavo Klaipėdos politechnikume. Studijų kryptis buvo anaiptol ne meniškos prigimties, tačiau būtent tuomet ir gimė impulsas kurti. Tapyti pradėjo nuo 1962 m., būdamas šešiolikos metų. Nors ir sulaukė kritikos iš šeimynykščių, giminaičiams keistoka atrodė abstrakti tapyba, bet dialogas su tapomais objektais buvo stipresnis.

Nuo 1968 iki 1974 m. gyveno ir dirbo Latvijoje, lankė Dailės akademijos (dabar Rygos) piešimo, tapybos ir kompozicijos kursus, tam skirdamas savaitgalius ir laisvadienius, savarankiškai studijavo menus. Taigi sustiprėjęs kūryboje, nuo 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose ir nesustoja iki šių dienų.
Į Klaipėdą sugrįžo 1974 m. ir aktyviai užsiėmė menine veikla. A. V. Krištopaitis surengė per 50 asmeninių tapybos parodų Klaipėdoje, Palangoje, Kaune, Šilutėje, Plungėje, Kretingoje, Vilniuje, dalyvavo parodose užsienyje – darbai eksponuoti Rusijoje, Japonijoje. Tapytojas dalyvavo pleneruose Druskininkuose, Ignalinoje, Nidoje. Nuo 2002 m. – Žemaitijos dailininkų sąjungos narys. Nuolatinis Plungėje vykstančių Pasaulio žemaičių dailės parodų dalyvis. 2009 m. jam suteiktas meno kūrėjo vardas.

Tapytojo A. V. Krištopaičio darbai prabyla kaip dialogas tarp kūrybinės versmės ir ją perteikiančio menininko. Kaip pabrėžia pats dailininkas, jam nereikia įmantrių peizažų, egzotiškų vietovių. Dailininkas atvira sąmone, leidžiančia iš aplinkos sutikti visus ateinančius impulsus, priima ateinantį pojūtį, prisiminimą, simbolį. Jis kaip puikus klausytojas ir pašnekovas atėjusią „žinutę” išguldo į drobę. Visuose paveiksluose vyksta magiškas dialogas – kuria linkme pakryps kalba, lieka už užsklandos iki paskutinio potėpio. Dailininkas atvirauja: pradėdamas tapyti, niekada nežino, koks bus galutinis rezultatas, ką išvysime drobėje. Ranka, paklusdama minčiai ir vidinei nuojautai, pati vedžioja teptuką. Svarbiausia, kad kūrinys būtų išbaigtas ir harmoningas. Spalvų kontrastai, potėpių intensyvumas veikia lyg pamario vėjo gūsiai, nukeliantys žiūrovą į vidinius pasaulius.

Parodos autoriaus  tapyba – ekspresyvi, nenuspėjama, nevienalytė. A. V. Krištopaičio tapybos pagrindas – vibruojanti spalvinė raiška. Kitų kūrėjų kontekste tapytojas neturi, o ir nemėgina įgyti specifinio braižo – tai ir yra jo braižas, pastovus sąlyčio taškų ieškojimas. A. V. Krištopaitis akcentuoja: „Man neįdomu būti atpažįstamam kiekviename paveiksle, neįdomu turėti susiformavusį braižą. Priešingai – ieškau naujų raiškos formų, naujų spalvų. Žmogus turi keistis, ieškoti...“

Šiuo metu Žemaičių dailės muziejuje eksponuojami 37 dailininko tapybos darbai. Paveikslų tematika labai įvairi: peizažai, portretai, natiurmortai, abstrakčios kompozicijos, teminiai paveikslai.

V. Krištopaičio kūryba – tai kvietimas prisisodrinti gyvybinių spalvų ir energijos prieš ateinantį pastelinių tonų sezoną.

Paroda veiks iki lapkričio 30 d.

POKALBIS SU DAILININKU