Naujiena

Dailėtyrininkas Viktoras Liutkus: savo vaizduotę paleiskite per pirštų galiukus

Plungės Žemaičių dailės muziejus skelbia, kad birželio 22 d. bus atidaroma viena didžiausių šių metų parodų Lietuvoje – IX Pasaulio žemaičių dailės paroda. Į Plungę vežami paskutiniai meno kūriniai, istoriniai kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmai, Žirgynas, Oficinos, Laikrodinė tampa viena didele meno galerija. Paroda – išskirtinis reiškinys Lietuvos mene, nes dalyviais čia gali tapti tik iš šio regiono kilę ar jame gyvenantys, jaučiantys prigimtinį ryšį su Žemaitija menininkai. Kalbamės su vienu iš parodos organizatorių, dailėtyrininku, parodų kuratoriumi dr. Viktoru Liutkumi. Jis ir menotyrininkė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė parodoje rengia skulptoriui Rimantui Dauginčiui atminti skirtą ekspoziciją. V. Liutkus buvo ir pirmosios Pasaulio žemaičių dailės parodos vienas iš organizatorių, tad kalbamės apie patirtis, pokyčius ir šių metų parodą.
Pirmąją parodą organizavote su dailininku Algimantu Švažu, tada daug prisidėjo ir skulptorius Rimantas Daugintis. Turbūt geriausiai matote, kiek pasikeitė parodos idėja, turinys, formatas...
Pirmąją parodą su dailininku A. Švažu rengėme nuo nulio: ieškojome menininkų, rinkome jų adresus. Svarbiausia buvo surinkti visus žemaičius į vieną krūvą. Kai organizavome antrąją parodą, buvo lengviau. Tada jau dirbau Kultūros ministerijoje, turėjau daugiau galimybių skleisti žinią. 1995 m. pasiūliau idėją, kad pusę parodos, skirtos taikomajam menui, rodyti Telšių parodos salėje. Džiaugiuosi, tuometis sprendimas pasiteisino – dalyvavo daug keramikų, tekstilininkų, juvelyrų... 1999 m. buvome sugalvoję paskleisti virusą visoje Žemaitijoje. Įtraukėme Rietavą, Mažeikius, Kretingą, Palangą.... Tada Kretingoje pirmą kartą padarėme ir pomirtinę Rimanto Dauginčio kūrybos ekspoziciją. Atsiverčiau senuosius katalogus – buvo įdomu prisiminti. Šiemet minėtume skulptoriaus 80-metį, todėl skirsime jam daugiau dėmesio.
Kaip Pasaulio žemaičių dailės parodų tradiciją vertinate iš retrospektyvos?
Šiandien suprantu, kad kartu su nepriklausomybę atkūrusia Lietuva praėjome visus išsilaisvinimo etapus. Atsimenu, kaip po 1999 m. pradėjau abejoti, ar tokios parodos reikalingos: atsidarė Europos sienos, visi menininkai pradėjo važinėti į užsienį, ten kurti, ieškoti įkvėpimo. Galvojau, visi daromės globalūs, nebeliko jokių čia mažos šalies išskirtinumų... Tačiau praėjo dar dvidešimt metų ir dabar, kai viskas nusėdo, „susikratė“, suprantu, kad yra atvirkščiai – privalome remti, pavyzdžiui, žemaičių menininkų kūrybą, ir kaip tik pasauliui parodyti tai, kuo esame originalūs.
Manau, kad dar po kelerių metų Pasaulio žemaičių dailės parodoje (parodos rengiamos kas ketverius metus) tarp dalyvių atsiras ir afrikiečių, ir arabų žemaičių. Tai normalu. Paroda skirta ne išsaugoti uždarą žemaičių bendruomenę, nesame uždaras „gardelis“ ar paskutiniai pagonys – niekada tokio tikslo ir nebuvo. Žemaitiškų šaknų turintys kūrėjai keičiasi be mūsų norų. Pasaulis keičiasi, ir tai veikia ir mus.
Tai kaip atrodys IX Pasaulio žemaičių dailės paroda? Aktyviai dalyvaujate parodai organizuoti surinktoje komandoje, kitaip dar Jūsų vadinamame kuratoriume.
Su Žemaičių dailės muziejaus vadovais ir kuratorėmis Goda Giedraityte, Neringa Poškute-Jukumiene, kitais kuratoriumo nariais nemažai diskutavome, kaip šįkart padaryti meno „kokteilį“, kad kiekviena parodos dalis, turėtų savo spalvą, įspūdį. Jaunieji menininkai, kviestiniai autoriai, konkurso tvarka atrinkti kūrėjai, lauko ekspozicijos... Siekėme, kad parodoje dalyvautų nuo pradedančių talentų iki klasikų, bet svarbiausiu atrankos kriterijumi tapo parodos vientisumo idėja. Sumestinių parodų jau esame pakankamai prisižiūrėję, Lietuvoje kasmet rengiamos bent kelios meno mugės – visi supratome didžiausią pavojų tapti „balaganu“ ir ieškojome kitokio pateikimo, ekspozicijų išdėstymo. Tikiu, kad bus įdomu išvysti jaunųjų darbus ir jau žinomų menininkų kūrinius, o jų dermė atskleis naujų kontekstų. Dar mums buvo labai svarbi parodą lydinčių kultūrinių renginių programa. Lankytojų laukia filmų peržiūros, kūrybos vakarai, tarptautinė mokslinė konferencija, edukaciniai užsiėmimai...
Plungė yra dėkinga vieta imtis tokio grandiozinio sumanymo, nes labai patogi miesto lokacija – tai vieta, į kurią patogu užsukti pakeliui važiuojant prie jūros ar iš Klaipėdos pajudėjus į sostinę... Per pusdienį žmonės čia tikrai daug pamatys, o nedidelis lankstas bus vertas sugaišto laiko: išskirtinė, didžiulė paroda, vienas gražiausių Lietuvos dvarų su rūmais, parku, pro šalį tekančiu Babrungu ir kita.
Minėjote, kad viena iš parodų dalių In memoriam bus skirta skulptoriui Rimantui Dauginčiui. Šiemet kūrėjas būtų šventęs 80-metį. Vyresnioji karta jį puikiai atsimena, o jaunesnieji?
Absoliučiai nežino. Čia turbūt ir yra sprendimą lėmęs edukacinis momentas, kai apsisprendėme pagerbti vieną iš pirmosios parodos organizatorių, skulptorių Rimantą Daugintį. Antras dalykas – dar yra labai daug gyvų R. Dauginčio kartos kūrėjų, kuriuos visi puikiai pažįstame, žinome. Štai jie prisimena ir žino Rimanto nuopelnus. Man pasisekė, kad teko pas jį mokytis Vakarinėje dailės mokykloje. Ji tuo metu veikė pastate, kur dabar stovi Vyriausybės rūmai. Ten R. Daugintis dėstė skulptūrą. Visada su berete, pypke dantyse, būdavo pirštu parodo – ten molis, kabink ir pradėk lipdyti. Skulptorius tarsi nesikišdavo į kūrybinį procesą, tik prieidavo, pakomentuodavo, bet iš jo užsiėmimų išeidavai turėdamas bendrąjį suvokimą, kas yra skulptūra, mokeisi meninę idėją sutelkti į pirštų galiukus. Man visada buvo įdomus jo braižas – per skulptūrinę plastiką perteikti siužetinę mintį. Norėdamas perteikti idėją jis hiperbolizuodavo kūno formas. Labiausiai įstrigusi jo mažoji plastika, bet didelių gabaritų darbų taip pat yra išlikę, kaip „Naktigonė“ ar „Barnabas išeina į jūrą“ Klaipėdos skulptūrų parke. Buvo tikrai talentingas.
Kaip atrodys R. Dauginčio kūrybos pristatymas?
Pirmiausia su S. Smilingyte-Žeimiene peržiūrėjome jo palikimą: dalis darbų saugoma šeimoje, kiti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Mums buvo svarbu parodoje atkurti jo inidividualybę. Pergrūsti negali, per mažai parodysi – neatskleisi. Dar vienas svarbus dėmuo – R. Daugintis eksponuojamas bendrame kontekste, tad mums buvo svarbu, kad jam skirtos salės būtų lyg visos parodos tąsa, taptų dar vienu parodos dalyviu.
Parodos architektas Antanas Gerlikas surado skulptoriaus dirbtuvių nuotraukų, kurios, jas išdidinus, tapo parodos dalimi. Žmonės išvys ant palangės sėdintį menininką, susipažins su jo studija, kurioje sukūrė gražiausius savo darbus. Taip pat atrinkome keletą įdomiausių R. Dauginčio eskizų. Dar vienu galvosūkiu tapo paieškos, kaip eksponuoti skulptūrą – nesinorėjo kūrinių statyti ant vadinamųjų sovietinių „tumbų“ (pjedestalo). Buvo įdomu dirbti su architektu – sukūrėme novatorišką, bet ir R. Dauginčio epochai artimą ekspoziciją.
Aš pats nekantriai laukiu, kaip atrodys bendras parodos vaizdas, kaip derės ekspozicinės rūmų salės. Tad aš ne mažiau nei kiti laukiu parodos atidarymo birželio 22 d.. Pavyzdžiui, gretimame pastate, Žirgyne, veiks Žilvino Kempino kūrybos paviljonas – kinetinės skulptūros, kurias sunku priskirti kuriai nors vienai meno sričiai. Norėtųsi, kad visuma lankytoją inspiruotų palyginti, mąstyti, suteiktų tam kontekstą. Juk pažiūrėkite, praėjo vos 20 metų, atrodo, tiek nedaug, o kokie pokyčiai per tą laiką nutiko mene! Pasikeitė menininkų požiūris, supratimas, kas yra menas. Tie kontrastai vienoje parodoje man jau dabar atrodo labai įdomūs, smalsu pamatyti.
Ar galvojote, kaip išvengti klišės, kad yra intelektualų sostinė, o paroda – provincijoje? Turbūt Jūs galite geriausiai įvertinti Pasaulio žemaičių dailės parodų kelią ir šiandieninę vietą Lietuvoje, pasaulyje.
Reikia džiaugtis, kad mes nebekeliam klausimo, ar čia žemaičių menas, ar ne žemaičių. Nėra tokio. Menas yra universalus ir čia negali sukurti izoliuotos erdvės, vadinamos Žemaitija. Viskas yra bendra, pasaulis – didelis, bet tame universalume ieškome dalykų, kurie sužadina mintis, skatina pačiam mąstyti, lyginti – kuo daugiau tokių impulsų, tuo geriau. Gyvename globaliame pasaulyje, tačiau mene – individualybių laikai. Žvelgiant į jaunuosius talentus labai pasigendu R. Dauginčio – jaunųjų darbuose man trūksta lipdymo patirties. Kai meno kūrinys kuriamas pirštais, ne fotošopais. Mokėjimas savo vaizduotę paleisti per pirštų galiukus ir tais galiukais nulipdyti kūrinį, kuris dar ir žiūrovui sužadintų vaizdinius, – čia ir yra talentas.
Žemaičių dailės muziejus šia paroda teigia pranoksiąs daugelį panašių Lietuvos didžiuosiuose miestuose. Kaip Jūs vertinate būsimą parodą?
Vilniuje buvo ir bus didesnis intelektualių žmonių sambūris, tačiau epochines parodas galima surengti ir Plungėje, Mažeikiuose ar Palangoje. Tik reikia turėti idėją. Daugelis visuomet sakydavo, kad M. K. Čiurlionį reikia vežti į Japoniją, Europą, jog jį pamatytų. Bet po kelių tokių parodų pats pripažino: „Čiurlionis yra tokio lygio, kad europiečiai turi jo žiūrėti važiuoti į Kauną.“ Mes turbūt ne kartą esame vykę į užsienį, kad pamatytume vieną ar kitą parodą. Čia bus lygiai tas pats – važiuok į Plungę ir nelauk, kad tau žemaičiai atvežtų ir ant padėklo prie durų padėtų. Kaip tik, meno judėjimas po mažesnes lokalizacijas išjudina ir žiūrovą, pačio meno slinktį. Ir užbaigdamas noriu priminti, kad nereikia galvoti, jog intelektualusis elitas yra tik Vilniuje – protingų žmonių yra visur. Gal regionuose tokių žmonių nėra tiek daug, bet jie lygiai taip pat daro didžius dalykus. Tikiuosi, kad pasikalbėsime apie tuos dalykus parodoje, kultūrinėje programoje.
 
 
Plungės Žemaičių dailės muziejaus parengtas interviu

Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime