Naujiena

2022 m. gegužės 6 d. 16.00 val. Žemaičių dailės muziejuje pristatyta dailininkės I. Žvinakienės gaiviai pavasarinė tapybos darbų paroda. Į jaukų paveikslų ekspozicijos pristatymą susirinko margas  artimųjų, bičiulių ir gerbėjų būrys, tame tarpe ir dailininkės auklėtiniai iš Panevėžio Žemkalnio gimnazijos ir muziejuje tą dieną viešėjęs kolega dailininkas Antanas Šeronas.

Šis parodos eksponavimas yra viena iš projekto "Žemaičių dailės pristatymai" renginių ciklo dalis, kurią parengė Žemaičių dailės muziejaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė. Projekto rėmėjas – Plungės rajono savivaldybė.

Paroda veiks nuo 2022-04-29 iki 2022-07-30

Kam reikalinga tapyba? Kodėl daugelį šimtmečių gyvavusi, išgyvenusi krizes ir keisdamasi, ji išliko iki šių dienų? Viena iš priežasčių tikriausiai yra menininko sugebėjimas kurti pasaulius, būti Kūrėju. Ir tik nuo menininko priklauso, koks tas pasaulis bus, kokiu prasmingu turiniu jis užpildys naują savo paveikslo visatą. Tapyba jungia du pasaulius: vaizdų pasaulį - idėjos ir objektyvios realybės pasaulį. O žiūrovas šioje visatoje tampa keliautoju, išgyvenančiu autoriaus emocijas, prisipildydamas menininko kuriamų vaizdų.

Ilonos Žvinakienės kūryba tai  tarsi kelionė į laimės visatą. Žvelgdami į paveikslus, jaučiame įkvepiantį pavasario lengvumą, begalinį žydinčių laukų svajingumą ir ramybę, vasaros gėlių aistrą ir ryškumą, saldų bučinio švelnumą, meditatyvų vėsaus miško paslaptingumą, marių vandens gaivą, šiltos saulės auksą.

Kiekvienai emocijai išreikšti ji parenka savo siužetą, motyvą ir juos įkūnija naudodama įvairias išraiškos priemones:  beribį ekspresyvumą, kuris atveda žiūrovą nuo visiško atitrūkimo nuo tikrovės iki išskirtinio kaligrafinio-linijinio vaizdavimo, priartinančio jį prie apčiuopiamo daiktiškumo. Dažų potėpiai ant drobės dedami taip meistriškai, kad žiūrėdamas į juos,  patiri didžiulį malonumą grožėdamas sukurtu realaus pasaulio atvaizdu.

Tapybos technikų įvairovė netrukdo žiūrovui pajausti iš paveikslų transliuojamą pozityvių emocijų sklaidą, kartu demonstruoja aukštą tapytojos Ilonos Žvinakienės profesionalumą ir talentą, retai  šiuolaikinėje tapyboje pasitaikančią  turinio ir formos harmoniją. Turėdama Dievo dovaną pamatyti grožį, ji tuo naudojasi, tapydama savo gimtojo krašto gamtos motyvus  ir perteikdama būties džiaugsmą begalinėje jos įvairovėje.

Marina Čekmariova
Filosofijos daktarė, „Amres Art“ harmoningos asmenybės instituto partneris
Menotyrininkė, meno kritikė, meno istorikė, Sankt Peterburgo „Ermitažas“

Ilona gimė 1961 m. Plungėje. Baigusi Šiaulių universiteto dailės fakultetą, studijavo Vilniaus Dailės akademijoje meno terapijos metodų taikymą. LDS narė nuo 1999 m. Surengė virš 30 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Suomijoje. Sėkmingai su savo tapybos darbais dalyvavo įvairiuose meno projektuose, grupinėse parodose ir pleneruose Indijoje, Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, Nyderlanduose, Latvijoje, Bulgarijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje.

Jos kūrinių įsigijo privatūs meno kolekcionieriai Kanadoje, Izraelyje, Australijoje, JAV, Vokietijoje, Suomijoje, Norvegijoje ir kt. šalyse. 2018 m. įkūrė Panevėžio saviugdos klubą „Auk“. Kūrybinį, projektinį darbą derina su pedagoginiu - Panevėžio Vytauto Žemkalnio humanistinėje gimnazijoje dėsto dailę, savo įspūdžiais, patirtimi visada mielai dalinasi su mokiniais, kolegomis.

Ilona yra iš tų retų žmonių, kuriems Dievas dovanojo tiek gabumus, tiek aštrų protą, tiek išorinį ir vidinį grožį. Ir svarbiausia, kad tuos savo gabumus ji sugeba atskleisti ir tapyboje, ir poezijoje, ir pedagoginėje veikloje.

Ilonos paveikslai labai vientisi, svarūs, išmąstyti, filosofiški ir jautrūs – atrodo, kad vėjo dvelksmas su Aukščiausiojo pagalba vedžioja teptuką!

Aš jai labai dėkingas, nes ji paskatino mane imtis aliejines tapybos, o ir dabar labai vertinu jos profesionalius ir dalykiškus patarimus mene.

Prof. Jonas Butkevičius. Vilnius, 2019 12 17

Menininkės tapybos darbuose impresionizmo apraiškos persipina su realizmu, tiek ir su simbolizmu. Ilonos nutapytuose paveiksluose tam tikri siužetai pirmame plane iškyla tartum būdami realistiški, tačiau akylesni žiūrovai juose pastebės ir jautriai paslėptų siužetų. Menininkės tapyboje retai realus vaizdas išlieka toks – paveiksluose peizažas, portretas ar natiurmortas neretai atskleidžia savas paslaptis.

Akyliau įsižiūrėjus tapybos darbuose medžiai tampa žmonių figūromis, jų šakos – žmonių rankomis, kalvos ir kalnai slepia žmogaus veidus, o gėlės, nutviekstos saulės šviesos, pasiverčia į abstrakčius, preciziškai išreikštus spalvų miražus.

Visa tai žiūrovui leidžia pasinerti į Ilonos tapybos darbus ir ieškoti juose paslapčių, kurias menininkė išreiškia jautriais teptuko prisilietimais. Būtent toks daugiaplanis ir originalus autorės tapybos siužetų pobūdis verčia ją išskirti iš šiuolaikinio Lietuvos tapytojų rato.

Menotyrininkas Evaldas Vilkončius