Naujiena
MENIŠKAS JUODAI BALTAS DIALOGAS
Paroda, kurioje lietuvių grafiką ir skulptūrą reprezentuoja Aurelija Kudirkienė,
Arūnas Gedminas, Adolfas Jankus, Virgilijus Mikuckis, Albinas Jukumas,
Edmundas Frėjus, Danius Drulys, Augustinas Virgilijus Burba, Edmundas Birgėla,
Algimantas Švažas, Eduardas Juchnevičius ir Jurgis Janavičius, parengta iš
Žemaičių dailės muziejaus rinkinių.
Ši paroda – tai galimybė iš arčiau susipažinti su kūrėjų meno įvairove,
tendencijomis, išskirtinai akcentuotomis į juodai baltų spalvų derinius.
Nieko nenustebintume, jeigu pasakytume, kad juodos spalvos nėra! Gamta
pašykštėjo visiškai juodos spalvos pigmento, tačiau menininkai, kad išgautų
juodą spalvą, sumaniai tam naudodavo suodžius, juodą anglį, vulkanines
uolienas, degintą dramblio kaulą (dėl etinių priežasčių dabar ši giliai intensyvi
spalva išgaunama sintezės pagalba).
Ne be reikalo dažnai keliamas ir klausimas, ar balta spalva yra spalva? Taip – tai
spalva, tik ji yra achromatinė – neturi tono, vienodai sugeria
elektromagnetinių bangų spinduliuotę. Gal dėl šių savybių balta spalva
simbolizuoja šviesą, sakralumą, paprastumą, tyrumą. Šią spalvą dėl energetinio
ir emocinio pralaidumo kūrėjai pasitelkia išreikšti labai skirtingoms meilės,
mirties ir gyvenimo temoms.
Juoda ir balta – šių spalvų priešybės sukuria menišką kontrastų žaismą.
Šioje parodoje meniškas juodai baltas kontrastas kuria šviesos ir tamsos
dialogą, žadina vaizduotę ir nukelia ten, kur sąmonė tarsi įžengia į nematomą
pasaulį.
Įdomiam juodai baltam pokalbiui sukurti pakviesti dvylika autorių, kurių
grafikos ir skulptūros objektai, jungiantys dvimatį vaizdą ir trimatę formą, tarsi
nuima ribą tarp tamsos ir šviesos. Nenuostabu, kad paroda nejučia įtraukia ir
žiūrovą išgyventi nekasdienę meninę patirtį, kur šalto metalo skleidžiamas
dramatizmas ir iš grafikos lakštų prasimušantis preparuojamas anapusinis ir
tikrasis pasauliai tarsi leidžia žaisti žaidimą „matomas-nematomas“.
Juoda spalva paslaugiai ateina į pagalbą tiems menininkams, kurie stengiasi
išryškinti neginčijamą herojų lyderystę (nebūtinai gerąja prasme) visuomenės
hierarchijoje. Kaip pavyzdys tokiam numanomam groteskiškam veikėjui – kirviui –
iliustruoti tiktų Edmundo Birgėlos linoraižinys „Laimingo rytojaus altorius“.
Visai kitoks – taiklus, minimalistinis, švelniai pašaipus – Virginijaus Mikuckio
juodo metalo „Oratorius“.
Aukštomis meistrystės natomis grojantis Edmundas Frėjus lengvai laužo
suvokimą apie sunkiai valdomą kietą medžiagą – metalą. Jo keistas abstraktus
tvarinys lankytojus glumina netikėtu vaizdu. Kalviškose rankose įkaitinto
metalo luitas tampa plastiškas, lengvai paklusnus, prijaukintas, leidžiantis meistrui
mėgautis greitu kūrybos procesu, o lankytojui džiaugtis pasiektu rezultatu.
Albino Jukumo „Lankstinys Nr. 2“ – didelių apimčių sulankstytas, sterilus plieno
lakštas, iš pirmo žvilgsnio primenantis lengvą popieriaus lapą, ant kurio taip ir
norėtum brūkštelti kokią citatą ar klasiko posmą, kaip tai padarė Algimantas
Švažas kūrinyje „Ten už upių plačių“. Bet tebūnie taip, kaip yra – jaunoji karta
dar turi laiko palikti nemarius ženklus ateities kartoms.
Arūno Gedmino įmantriai iš panaudotų metalinių detalių impulsyvios kūrybos
pagautas ir sukurtas „Paukštis“ turbūt sunkiai rastų bendrą kalbą su Edmundo
Birgėlos paukščiu. Jo grafikos lakštas „Žmogus, žolė ir paukštis“ pilnas
pavasarėjančios gamtos artumo, jaukumo, harmonijos.
Panašia tema kalbama ir Aurelijos Kudirkienės metalo skulptūroje
„Susiliejimas“ – natūralūs moters saitai su gamta, teikiančia jai atgaivą, šaltą
metalo spindesį paverčia lengva plastiška materija.
Parodoje grafiko Eduardo Juchnevičiaus linoraižinio „Lietuva ir Prūsija
flirtuojančios su kryžininku“ tema aiškiai apibrėžta istoriniu siužetu, kurio
dramatiška baigtis, deja, sustiprinama žvelgiant į juodą foną. Panaši tema
vystoma ir Augustino Virgilijaus Burbos grafikoje „Durbė I, II“. Į šį dialogą kaip
savas „priimamas“ ir Daniaus Drulio „Ginklas“.
Parodoje į juodai baltą dialogą įsijungia Australijoje kūrusio Adolfo Jankaus
„Skulptūra“ ir Australijos lietuvių poeto, rašytojo, dailininko Jurgio Janavičiaus
„Krantas“. Šiais metais jis būtų šventęs šimtmetį. Liko pasakyti žodiai: „Praeitis
platus kraštas. Mus visus jungia nugyventi metai. MES VISI BUVOME TENAI
VAKAR...“
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė
Parodos kuratorė Irena Jonauskienė
Vyr. dailininkė – dizainerė Laura Blaževičienė
Paskutinį kartą redaguota:
2019-12-20
2026-04-09 16:40