Naujiena

8-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos lauriatai iš arti

2020 11 20

Alfonsas Čepauskas: „ Kūryba –  malonus žaidimas“

„Buvau iš džiaugsmo priblokštas, tikrai nesitikėjau, kad tokioje garsioje – 8-ojoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje gausiu apdovanojimą, galvojau, kad čia tikrai koks nesusipratimas. Tačiau kai man paskambino Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė, pasveikino ir pasakė, kad atvežė medalį, tai jau patikėjau, nuėjau jo pasiimti“, – džiūgaudamas atviravo dailininkas, grafikas, keliautojas, žurnalistas Alfonsas Čepauskas.

Žemaitija – garsi šalis

A.Čepauskas,  8-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos komisijos įvertintas už „Klasikinę grafinę raišką ir ištikimybę žemaitiškai dvasiai“, prisipažino, jog už ekslibrisus, mažąją grafiką yra gavęs nemažai apdovanojimų, bet būti įvertintam už smulkius grafikos darbelius buvo didelė staigmena. Paklaustas, kaip vertina šią parodą, atsakė, jog  norint vertinti, reikia įsigilinti, o jis, atvykęs į Žemaičių dailės muziejų, tik praėjo per sales. „Įspūdis tikrai yra puikus, darbų yra gražių, įdomių ir originalių. Ši paroda nei kiek ne blogesnė, nei ankstesnės. Manau, dailininkams buvo sunkmetis, galbūt kažkas ir abejojo, galbūt mažiau menininkų išreiškė norą dalyvauti, bet lygis yra labai geras“, – patikino grafikas.

Kuo Jums reikšminga Žemaitija? „Esu iš Tauragės rajono, iš Skaudvilės, tad tikras žemaitis, bet ne iš Žemaitijos gilumos, ten jau pakraštys. Mes esam dūnininkai, labai gaila, bet žemaičių kalbą pamiršau, nes jaunas patekau į Tauragę ir kalbėjau literatūrine kalba. Tačiau mes ir nebuvom tokie šakniniai žemaičiai, kaip čia kalbate. Man labai gražu, kaip čia kalba. Kažkada parodoje manęs paklausė, kaip aš žiūriu į Žemaitiją, atsakiau, jog didžiuojuosi, kad esu žemaitis. Žemaitija yra garsi šalis, ypač, jeigu vertintume iš istorinės perspektyvos. Ta Žemaitija – daug mitų. Esu sukūręs istorines interpretacijas „Karšuvos mitas“. Apie tą Karštuvą mažai kas žino, o aš paėmiau ir padariau tokią interpretaciją – analogą Pilėnams. Neblogas ciklas – 12 lakštų“, – pasakojo A. Čepauskas.

Pasisukus pokalbiui apie kūrybą, smalsu buvo sužinoti, iš kur tos ištakos? Pašnekovas atsakė, jog mamos broliai buvo meistrai, siuvėjai, staliai, o mama buvo puiki audėja – ausdavo sudėtingus aštuonnyčius, kitokius audinius. Mamos tėvas buvo meistras – namus statydavo, spintas darydavo. Tad, anot grafiko, matyt tą geną paveldėjęs, nes polinkį kurti turėjo, nors apie dailę, meną nieko nežinojo. Pirmieji kūrybiniai bandymai prasidėjo Kavadonių pradžios mokykloje – mėgo sąsiuvinius puošti vinjetėmis, kuriomis žavėdavosi klasiokės. Vokiečių okupacijos metais paauglystėje kartu su dviem draugais gimtajame kaime Gedgaudiškėje, Skaudvilės valsčiuje leido sienlaikraštį. Jis buvo leidinio dailininkas, vaizduodavo visokius darbus, nuotykius. Taip pat labai mėgo drožinėti peiliuku, kurį kas kelias savaites ar po mėnesio pamesdavo, mama vėl nupirkdavo naują. „Kažkur pamačiau ir buvau išdrožęs kalvį su meška – vienam gale kalvis, kitame – meška, tarp jų priekalas ir du pagaliukai, kai juos traukai, tas kalvis su meška kala; paskui buvau išdrožės tokį žonglierių – dvi lazdelės, siūlas ir ant jų pakabintas žmogelis, kai tas lazdeles spaudai, žonglierius vartosi. Tų laikų mano svarbiausias kūrinys – antspaudas. Prisižiūrėjau, kokie buvo ir pasidariau tokį ovalų antspaudą – vidury – atversta knyga, viršuje – mano pavardė, o apačioje įrašiau savo kaimą Gedgaudiškes. Labai mėgau skaityti, turėjau nemažai knygų, kurias juo žymėdavau. Neseniai radau savo seną žurnalą su tuo antspaudu“, – atskleidė menininkas.

 

Vėliau kūrybiniai gebėjimai pravertė ir tarnaujant kariuomenėje Ukrainoje, Lucke, priešlėktuvinės artilerijos dalinyje. Neslėpė, jog iš pradžių ten buvo labai sunku, net ketino bėgti, tačiau kai vadovybė pastebėjo meninius gabumus ir tapo padalinio dailininku, tarnyba palengvėjo. Darydavo sienlaikraštį, stendus, vėliau net paišė pirmūnus. „Tik ne visada jie išeidavo į save panašūs“, – juokėsi pašnekovas.

Tarnaujant norėjosi turėti ryšį su gimtąja šalimi, tad, kaip ir kiti kareiviai, ieškojo pažinčių su panelėmis. Iš bičiulio gavęs vienos merginos adresą, pradėjo susirašinėti ir paaiškėjo, kad ji mokosi Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, šiuo būdu jis sužinojo apie meno studijas. Kadangi būsimasis dailininkas nebuvo baigęs vidurinės, tad atitarnavęs ir sugrįžęs į Kauną pasimokė ir sėkmingai įstojo į minėtą technikumą. Prisimena, jog buvo sudėtingi stojamieji egzaminai. Pasirinkęs Poligrafijos skyrių, studijavo penkerius metus, džiaugiasi, jog turėjo ne vieną garsų dėstytoją – Liudą Truikį, Jadvygą Mozūraitę-Klemkienę, Joną Švažą ir kitus. Po studijų gavo siuntimą dirbti žurnalo „Mokslo ir technika“ redakcijoje meniniu redaktoriumi, taip ir  prasidėjo žurnalinė kūryba – maketų, viršelių kūrimas.

Vėliau pradėjo kurti ekslibrisus. Tiesa, vieną pirmųjų sukūrė dar studijų metu – 1961-aisiais. Paragintas bičiulių, parodai „Vilnius ekslibrise“ sukūrė dešimt ar penkiolika nesudėtingų ekslibrisų. „Kaip ir šioje parodoje – Plungėje, tąkart taip pat buvau priblokštas  – žiūriu „Literatūroje ir mene“ publikuoti visi mano ekslibrisai, nueinu į parodą – visi eksponuojami, nuo to  ir prasidėjo... Paskui įsidrąsinau ir pradėjau dirbti su grafika, tai tęsiasi iki šiol“, – prisiminė menininkas.

Kita jo mėgstama meno rūšis – skulptūra. 1964 ar 1965-aisiais sukūrė pirmąją skulptūrą – sargybinį iš atraižų, kurių liko pastačius sode namelį. Kitą skulptūrą – dviejų metrų aukščio ąžuolinį Rūpintojėlį išdrožė tėvų kapams; paskui sukūrė ir Pietą, ir kitokių.

Kokie reikšmingiausi darbai? A. Čepausko teigimu, tai lakštinė grafika, kuri yra ciklinė (sudaryta iš 3 ar 32 lakštų): ankstyvosios kūrybos „Lietuvių mitologija“, „Gimtinės legendos“, vėlyvesnės – „Būties ženklai“, šio šimtmečio – „Karšuvos poringės“, „Trapėnų kronikos“, „Karšuvos mitas“ – tai istorinės tematikos kūriniai.

 

„radau savo vietą“

Paklaustas, kaip gimsta idėjos, atsakė, jog kartais ir pats nežinantis, iš kur  kokios mintys ateina. „Kažką galvoji, galvoji ir staiga dingteli – gal tai reikia padaryti?“. Istorinės interpretacijos kūriniai gimė skaitant istoriją. O paskutinieji darbai, anot grafiko, šiurpinantys – susieti su technika – grafikos ciklas „Penkios sekundės iki prabudimo“, „Invazija“ (yra ir karo elementų, ir gyvūnų bei virusų invazijos motyvų).

„Kūryba man yra įdomi – kai kuriu grafiką, tai ilsiuosi nuo skulptūros, nes grafika pasyvesnė, o kai dirbu skulptūrą – ilsiuosi nuo grafikos, nes tada reikia ir paprakaituoti, padirbėti su įrankiais, tad šie žanrai vienas kitam padeda. Pamėgau ir tokius lankstinius: išlankstai, padaužai, sukniediji ir suteiki minimalistinį žmogaus-objekto pavidalą. Toks gyvenimo būdas mane traukia, aš kitaip negaliu. Net jeigu negaluoju ir guliu lovoje, man galvoje jau pinasi vaizdai. Geriausias atsipalaidavimas – tai darbas, užmiršti visas negales, o jeigu turi laiko, pradeda į galvą plūsti pragaištingos mintys...“, – atviravo A. Čepauskas.

Nors prieš imdamasis darbo pirmiausia pasibraižo eskizą, yra bandęs kurti ir ekspromtu. Tarp tokių darbų – žemės meno instaliacijos „Žaidimai Neringos smėlynuose“. „Nuvyksti į pajūrį ir kažką darai – smėlį pilstai, pieši, įsmeigi radęs pagalį ar šaką – tai malonus, intuityvus žaidimas kaip vaikystėje. Vėliau, sulaukęs tinkamo saulės, šviesos ir šešėlių žaismo, nufotografuoji“, – aiškino menininkas.

Turbūt kiekvienas gimsta kūrybingas? „Daugelis save atranda išėję į pensiją, būtų buvę puikūs menininkai, muzikantai ar dainininkai. Tai, ką turėjo būdamas vaikas ar jaunystėje, paskui visa tai nueina į antrą planą. Aš irgi, kai grįžau iš kariuomenės, ruošiaus tęsti mokslus, kadangi vidurinę baigiau su pagyrimu, man nereikėjo stojant į technines mokyklas laikyt egzamino, todėl nunešiau dokumentus į Politechnikos institutą ir buvau priimtas. Bet man kažkas dūšioje kirbėjo, kad reikia pabandyti stoti į dailę, todėl laikiau į ją stojamuosius. Išlaikiau egzaminus ir tapau tuo, kuo esu, radau savo gyvenime vietą. Būčiau nuėjęs į techninę specialybę, berods, su elektra susietą, galbūt būčiau dirbęs nemėgstamą darbą. Dabar esu laimingas, nors netapau pasaulio garsenybe, nors man nededa ant galvos vainikų, bet esu ten, kur ir norėjau būti“, – dalijosi mintimis A. Čepauskas.

Užsiminus apie ateities planus, patikino, jog didelių planų nekuria, bet turi sumanymą su stiklu – paimti lakštą stiklo, jį sudaužyti ir paversti meno kūriniu. „Bet ar aš šito imsiuos? Jei dar gyvenimas laikys, tai pabandysiu... Tokio naujo rimto ciklo nesu užmatęs, turiu problemų su akim, smulkesniais dalykais užsiiminėsiu...“

 

A. Čepauskas
„Esu laimingas, nors netapau pasaulio garsenybe“, –
sakė menininkas.

Samog IV  SamogIII
8-ojoje Pasaulio žemaičių dailės parodoje eksponuojami A. Čepausko grafikos darbai.


Straipsnį parengė mokslinės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Dalia Šimkutė


Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime