Naujiena

8-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos laureatai iš arti

2020 11 24

Antanas Olbutas: „Iš prigimties esu krapštukas“

 „Manau, tai yra svarbus kultūrinis reiškinys ne tik Žemaitijai, bet visai Lietuvai. Menininkų darbuose atsispindi Žemaitijos istorija, kultūra, žemaitiška mąstysena, prigimtis“, – apie 8-ąją Pasaulio žemaičių dailės parodą neskubėdamas mintimis dalijosi vienas iš laureatų – dailėtyrininkas, dailininkas, grafikas, medalių kūrėjas Antanas Olbutas.

Džiaugiasi gautuoju medaliu

Ką Jums reiškia tai, kad 8-osios Pasaulio žemaičių dailės parodos komisija Jūsų keturis iš vario sukurtus medalius: „Skaistė Žilienė“ (2019), „Vilniaus vizija“ (2018) bei du skirtus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (2018), įvertino tarp geriausiųjų „Už minties gelmę per lakonišką formą“? A. Olbutas atsakė, jog jam tai daug reiškia. „Džiaugiuosi, juo labiau, kad gavau ne popierinį apdovanojimą, o medalį, turintį estetinę vertę, ilgam išliekantį,.. Aš pats esu medalininkas, tad gauti medalį už dalyvavimą parodoje labai retai pasitaiko“.

Teigė esantis dėkingas šios parodos organizatoriui – Žemaičių dailės muziejui, kuris pasirūpino ir tuo, kad galėtų atvykti į parodos atidarymą rugpjūčio 22-ąją. Prisipažino, jog net ir kvietimą jau buvo pametęs... Taip pat vos nepražiopsojo ir darbų pristatymo termino, nes tuo metu, pavasarį, kūrė menininkų stovykloje Telšiuose. Laimei, Petras Gintalas vežė savo darbus ir jo paėmė.

Paklaustas, kuo svarbi Žemaitijos regionui ši tradicinė Pasaulio žemaičių dailės paroda, atsakė, jog tai yra svarbus kultūrinis reiškinys ne tik Žemaitijai, bet visai Lietuvai. „Nėra rengiama daug tokių parodų, kuriose dalyvauja daugybė autorių. Tai unikalus reiškinys pačiai Žemaitijai, šiuo būdu įprasmina šį regioną. Menininkų darbuose atsispindi Žemaitijos istorija, kultūra, žemaitiška mąstysena, prigimtis“, – mano medalininkas.

Menininkas prisiminė, jog prasidėjus Lietuvos atgimimui – 1989-aisiais, kartu su bendraminčiais  – Algimantu Švažu, Aloyzu Stasiulevičiumi, Rimantu Dauginčiu, Viktoru Liutkumi organizavo pirmąją pasaulio žemaičių dailės parodą. Jo teigimu, nori nenori kiekviena paroda skiriasi, nes kinta ir pačių kūrėjų mąstymas, darbų stilistika. Pavyzdžiui, kinta plastikos, skulptūros darbai: anksčiau vyravo realistiniai kūriniai, dabar atsiranda naujos formos – simboliniai kūriniai, todėl reikia pastovėti prie to darbo, įsigilinti, kad suvoktum, ką autorius norėjo išreikšti. Pasak A. Olbuto, pasikeitusios ir tapytojų spalvos – nuo anksčiau buvusios populiarios prigesintos spalvos pereinama prie ryškesnių, tai ne tik žemaičių, bet pasaulinė tendencija. „Auga nauja karta, kuri kitaip žvelgia į pasaulį. Šie darbai yra padiktuoti laikmečio ir žmonių sąmonės. Smagu, kad buvo pastebėtas, apdovanotas ir jaunimas, labai svarbu juos įvertinti“.

Tarp pirmųjų menotyrininkų

Užsiminus apie kūrybos pradžią, A. Olbutas šypsodamasis atsakė, jog menus pasirinko studijuoti įsiklausęs į savo prigimtį. Juo labiau, kad ir šeimoje menininkų nebuvo – pamena, jog tėvas sugebėdavęs iš medžio nusidrožti tik muštuką ar pypkę...

Medalininkas baigė Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, tada įstojo studijuoti į šios srities technikumą Telšiuose, o paskui iš Žemaitijos persikėlė į Kauną, nes ten gyveno jį užauginęs brolis. „Galima sakyti, kaip menininkas pradėjau kurti Telšiuose – teko ir piešti, ir lipdyti, o paskui įstojau į Vilniaus dailės institutą. Kartu su dviem draugais nuvykome stoti į skulptūrą, bet dvi dienas pavėlavome, todėl pasiūlė studijuoti menotyrą. Ir Telšiuose, ir Kaune studijuodamas dar ir rašinėdavau, tad surizikavau ir įstojau. Paskui man dar siūlė pereiti į grafiką... Mes buvome pirmoji menotyrininkų laida“, – pasakojo A. Olbutas. Iki šiol prisimena vieną iš pirmųjų savo straipsnių –žurnalui „Dailė“ apie medalių parodą Vilniuje. Šiuo būdu artimiau susipažino su medalininkais ir pats pradėjo kurti. Darbai buvo sėkmingi, tad apie 1984-uosius pristatė pirmąją medalių parodą. Šie pirmieji kūriniai, berods, irgi buvo susiję su Žemaitija. Šioje parodoje, kaip ir Plungėje, pateko tarp laureatų. Taip ir kuria iki šiol medalius... Dalyvauja parodose ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Jis yra Lietuvos dailininkų sąjungos Medalininkų sekcijos pirmininkas, taip pat Tarptautinės medalininkų federacijos (FIDEM) atstovas Lietuvoje. Tiesa, prasitarė, jog šias pareigas nuo kitų metų ketina perleisti jaunesniems...

Idėjos – prigimtyje

Pasiteiravus apie reikšmingiausius darbus, A. Olbutas nedvejodamas įvardijo, kad tai istorinės tematikos kūryba. Labiau į atmintį įsirėžė medaliai, skirti įsimintinoms datoms pažymėti. Pavyzdžiui, sausio 13-ajai skirtas medalis; siekdamas įamžinti Baltijos valstybių – Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę, sukūrė medalį, kurio viduryje pavaizdavo visas šalis apimantį žemėlapį, o aplink jį – apglėbusias simbolines moterų figūrėles. 2011 m. Palangoje organizavo simpoziumą, skirtą Kristijono Donelaičio jubiliejui pažymėti, ten padarytame medalyje įamžino keturis metų laikus. „Neretai pasitaiko estetinių-plastinių ieškojimų, įdomu surasti darbui tinkamiausią plastiką, liniją, reljefą“, – atskleidė menininkas.

Kur semiatės įkvėpimo, idėjų savo kūrybai? „Idėjų tokiems darbams, kuriuose gali pažaisti su forma, reikia ieškoti savo prigimtyje, savo smegenyse. Bet kai dalyvauju konkurse, tada jau ieškau apie tam tikrą asmenį ar datą prieinamos medžiagos – tekstų, nuotraukų. Čia jau neprifilosofuosi... Jeigu portretas, stengiesi, kad būtų panašumas“, – paaiškino pašnekovas. O prieš kurdamas pasidaro abstraktų eskizą – užmeta ant popieriaus kompoziciją. „Kaip paskui laikaisi to eskizo, jau kitas klausimas. Kartais kurdamas, priklausomai nuo situacijos ir nuo temos, pakeiti ir kompoziciją, ir plastiką, Su medžiagomis pas mus, Lietuvoje, problema, tad yra plastilinas ar gipsas, o kai reikia atlieti iš tvirtesnės medžiagos, taikau galvanoplastiką iš vario. Anksčiau, kai dar Telšiuose veikė technikumas, liedavo ir iš aliuminio, Žemaičių muziejus „Alka“ turi tokių darbų kolekciją. Dabar jau nėra meistrų, kurie galėtų iš šios medžiagos tiksliai atlieti. Sovietmečiu, kai veikė kombinatai, liedavo taip pat iš bronzos. Esu ir aš parodai Italijoje „Dantę“ nuliejęs. Kai kombinatai buvo uždaryti, mažatiražiniai medaliai gaminami naujai susikūrusiose firmose“, – pasakojo A. Olbutas.

Paklaustas apie kūrybinius atradimus, prisiminė kitokia technika padarytą portretą. Reikėjo kurti apie Kristijono Donelaičio amžininkų literatūros veikėjus, tad sukūrė keletą darbų. Prisipažino ir dabar prieš akis matantis tą medalį. „Skaičiau apie tuos veikėjus ir pajutau būtinybę pakeisti pačią lipdybą. Ten pakeičiau truputį techniką ir sukūriau aukštesnio reljefo, stilizuotą, simbolinį portretą, nors dažniausiai juos kuriu plokščius. Ir ekslibrisus kuriu panašiu principu – lygi plokštuma“, – paaiškino autorius.

 

Planuose – Japonija

Užsiminus apie ateities planus, neslėpė kitąmet planuojantis dalyvauti Japonijoje vyksiančioje tarptautinėje medalininkų parodoje, kuriai pavasarį, dar prieš karantiną, nusiuntęs darbus. Jo teigimu, labai svarbu pamatyti kitų šalių menininkų darbus gyvai, ne išleistame kataloge. Taip pat šiemet sukanka 500 metų Lenkijos ir Lietuvos medaliui, planuojama išleisti bendrą katalogą. Kitas laukiantis darbas – Palangoje vyks 10 dienų simpoziumas, kuriame dalyvaus 11 žmonių, ten bus kuriami dailininkams skirti medaliai.

Kokią regit medalininkų ateitį? „Telšiuose, kur vykdavo menininkų stovyklos, rengėjams visada sakydavau: „Bus ar nebus pinigų, vis tiek atvažiuosime, galite man padėti nors prie ežero lovą, kad būtų kur pernakvoti ir kambarėlį kokį skirkit, kad būtų kur dirbti“. Įpratau visą gyvenimą ir krapštau, nebežiūriu, ar finansiškai naudinga..., – kalbėjo A. Olbutas. – Prieš tris dešimtmečius buvo daugiau medalininkų, jaunimas dabar ja vangiai užsiima – muziejai kuo toliau, tuo mažiau įsigyja medalių. Yra tokie bangavimai – tai padaugėja jaunųjų medalininkų, tai vėl sumažėja. Pasaulyje taip pat nepastebiu medalininkų proveržio, dauguma autorių – vyresnės kartos, o jaunimo daugiau tik monetų kalyklose ir studijuojančių dailę. Be to, tai yra specifinis žanras, ne kiekvienas turi kantrybės sėdėti, kartais ir ne po vieną mėnesį, pavyzdžiui, kuriant portretą. Aš iš prigimties esu krapštukas...“.

 Olbuto kūrybos bruožai

  • Nuo 1984 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Rusijoje, Italijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Australijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Suomijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Danijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Olandijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Estijoje, Turkijoje, Kanadoje).
  • Kuria smulkiųjų formų skulptūras: Baltijos Nikė (1990), Moteris (2003), Modelis (2007), Gulinčioji (2009), Moteris su vaiku (2011), Nojaus valtis (2012), Moteris‑paukštėDviese (abi 2018).
  • Sukūrė apie 300 medalių.
  • Nutapė paveikslų (Pora 1975, Vakaras jūroje 1976, Vasaros moteris 2007, Einantys 2009).
  • Kūriniai minimalistinės raiškos, lakoniški, poetiški, būdinga formos ir išskirtinės plastikos estetika; medaliai tradicinės formos, modernizmo stilistikos.
  • Parašė straipsnių apie vaizduojamąją ir taikomąją dailę, medalininkystę.

Olbutas menus pasirinko įsiklausęs į savo prigimtį.|

Menininko sukurtas medalis, skirtas kolegei Skaistei Žilienei.

Straipsnį parengė mokslinės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Dalia Šimkutė


Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20 2020-12-02 10:19
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime