Naujiena

LEONAS KUMŠLYTIS (1900-1940) – savanoris kūrėjas, Plungės valsčiaus viršaitis, entuziastas kolekcininkas, kraštotyrininkas. Kaips savanoris buvo gavęs žemės Gandingoje, turėjo ūkį. Rinko senienas, aprašinėjo Plungės valsčiaus piliakalnius. Apie 1934 m. Valsčiaus administracijos pastate (Birutės g.) buvo įsikūręs Plungės krašto senienų muziejų. Buvo Plungės muziejaus fondų saugotojas. Rašė straipsnius apie Plungės archeologijos paminklus, skelbė juos „Šiaulių metraštyje“ ir leidinyje „Gimtasis kraštas“.

Leonui Kumšlyčiui mirus Pranas Genys pervežė eksponatus į Telšių muziejų “Alka“. Palaidotas Plungės Senosiose kapinėse.

JUOZAS MICKEVIČIUS - Lietuvos pedagogas, kraštotyrininkas, muziejininkas, Kretingos muziejaus direktorius, Kretingos rajono Garbės pilietis.
Gimė 1900 m. rugpjūčio 27 d. bajoro Petro Povilo Mickevičiaus ir Onos Každailaitės šeimoje, Platelių valsčiaus Mačiūkių kaimo Pamedžių vienkiemyje.
Dar vaikystėje susidomėjo gimtinės senove. Besimokydamas Plungės gimnazijoje pradėjo rašyti kraštotyros rašinius, rinkti duomenis apie Platelių apylinkių kultūros paminklus. Dalį surinktos medžiagos išsiuntė archeologui, populiarių knygų apie Lietuvos praeitį autoriui Petrui Tarasenkai, kuris, skatindamas jį toliau tęsti pradėtus darbus, dovanojo savo knygą „Gimtoji senovė“ su autografu. Keletą jo rašinių apie Platelių pilį, Mikytų alkakalnį ir Kruopių Pūkštos kalną 1926–1927 m. išspausdino Šaulių sąjungos leidinys „Trimitas“. Taip pat jis rinko tautosaką. Petro Rusecko knygoje „Baudžiava“ buvo paskelbtos J. Mickevičiaus užrašytos dainos apie baudžiavos laikus.
Baigęs gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kuriame studijavo istoriją, toliau rinko tautosaką. Rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius jį paragino 1933 m. žurnale „Mūsų tautosaka“ (Nr. 7) paskelbti pirmąjį mokslinį straipsnį apie žemaičių vestuves.
Po studijų universitete mokytojavo Šilalės ir Laukuvos gimnazijose, skatino moksleivius rinkti archeologines senienas, pagal jo parengtą anketą (klausimų lapą) aprašinėti gimtinės kultūros paminklus.
Karo metais dėstė Telšių kunigų seminarijoje. 1945 m. įsidarbino Telšių muziejuje, tačiau netrukus buvo suimtas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs iš tremties, brandžiausius ir kūrybingiausius savo gyvenimo metus paskyrė Kretingos muziejui. Nuo 1956 m. šio muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis.
Nuo 1957 m. pradėjo rengti nuolatines muziejaus išvykas ir ekspedicijas naujų eksponatų rinkimui, kurių metu pagrindinį dėmesį skyrė kultūros paminklų paieškai ir tyrinėjimui.
1960–1975 m. dirbo Kretingos muziejaus direktoriumi. Baigęs karjerą apsigyveno Šarnelėje netoli Žemaičių Kalvarijos. Čia toliau rinko kraštotyrinę ir etnografinę medžiagą. Svajojo įkurti Arklio muziejų, tačiau nebespėjo to padaryti.
J. Mickevičius sudarė istorijos, archeologijos ir dalies architektūros paminklų pasus, aprašė mažosios liaudies architektūros ir dailės paminklus, užrašė pasakojimus, padavimus ir legendas apie piliakalnius, kapinynus, kapinaites, mitologinius akmenis. Pagal jo surinktą medžiagą buvo sudaryti Kretingos rajono, dalies Plungės, Skuodo rajonų ir Palangos miesto kultūros paminklų sąrašai.
Be prieškario ir karo metais paskelbtų publikacijų, J. Mickevičiaus sukaupta vertinga medžiaga Žemaičių krašto istorijai ir etnografijai pažinti sovietmečiu tik maža dalimi buvo publikuota kraštotyros draugijos leidinyje „Kraštotyra“ ir kultūros ministerijos leidinyje „Muziejai ir paminklai“. Nemažai straipsnių paskelbė Kretingos, Plungės, Skuodo ir buvusio Salantų rajonų laikraščiai. Išlikusį rankraštinį jo palikimą saugo Lietuvos istorijos institutas, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos kraštotyros draugija, Šiaulių „Aušros“, Telšių Žemaičių „Alkos“ ir Kretingos muziejų rankraštynai.
Juozas Mickevičius šį pasaulį paliko 1984 m. lapkričio 10 d. Šarnelėje, Plungės raj. Palaidotas Beržoro kapinėse šeimos kapavietėje.

PRANAS GENYS - Lietuvos muziejininkas, poetas, visuomenininkas, žemaitiškos kultūros gaivintojas, „Alkos“ muziejaus įkūrėjas ir vadovas. Turtingo, įdomaus ir tragiško likimo žmogus, nuveikęs didžiulius darbus. Apie jį amžininkai yra sakę: „ įstengė dangų nukelti ant žemės, horizontą priartinti prie savęs“.

Gimė 1902 m. kovo 1 d. Kalnėnuose, Telšių valsčiuje. Jį ugdė žemaičių bajorų šeimos tradicijos, o Telšių gimnazijoje tokios asmenybės kaip Vydūnas, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana. Studijas universitete turėjo nutraukti dėl jam diagnozuotos progresuojančios raumenų atrofijos. Tačiau skaudžios apmąstymų valandos tėviškėje truko neilgai. Tėvui nupirkus dviratį vežimėlį, kurį pats vadino „bėda“ ir su kuriuo jis nebesiskyrė, kibo į darbus. Matydamas Telšius kaip svarbiausią Žemaitijos kultūros centrą, ėmė burti Telšių ir visos Žemaitijos šviesuomenę, išsikėlė tikslą Telšiuose įsteigti visos Žemaitijos muziejų.

1929 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę, 1931 m. kartu su bendraminčiais įkūrė Senovės Mėgėjų draugiją „Alka“, o 1932 m. vasario 16 d. – ir „Alkos“ muziejų. Išrinktas muziejaus direktoriumi, 1936-1938 m. rūpinosi muziejaus pastato statyba, 1940 m. gelbėjo sovietų nacionalizuotas dvarų vertybes.

Be daugelio kitų veiklų P. Genys redagavo Žemaitijos šaulių laikraštį „Šatrija“, „Žemaičių balsas“; bendradarbiavo kuriant almanachą „Žemaičiai“; rašė į Lietuvos ir JAV lietuvių periodinę spaudą; rengė žemaičių rašytojų literatūros vakarus. Išleido eilėraščių rinkinius „Džiūgo varpai", „Atnašavimai", „Rūpintojėliai".

1945 m., neįtikęs okupantų valdžiai, buvo atleistas iš „Alkos“ muziejaus direktoriaus pareigų ir turėjo per 48 val. palikti Telšius. Tada P. Genys atvyko į Plungę, kur pasistatė namuką ant Babrungo kranto ir svajodamas įkurti muziejų rinko eksponatus. Čia gyvendamas taip pat vertėsi fotografija, rašė poeziją. 1951 m. okupacinės valdžios apkaltintas antisovietine veikla areštuotas ir nuteistas 25 metų kalėjimui. 1952 m. mirė Macikų lageryje Šilutės rajone. Palaidotas Macikų stovyklos bendrose aukų kapinėse. Telšių muziejininkų rūpesčiu P.Genio atminimui šiose kapinėse buvo pastatytas koplytstulpis. Plungėje yra muziejininko vadu pavadinta gatvė, o prie namo, kuriame jis gyveno pritvirtinta memorialinė lenta.

KONSTANTINAS BRUŽAS - muziejininkas, kraštotyrininkas, pirmasis Žemaičių akademijos narys, „Žaliosios trobelės“ muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir vadovas.

Gimė 1912 m. rugpjūčio 30 dieną Šarnelės kaime, Žemaičių Kalvarijos parapijoje, Alsėdžių valsč.

Mokėsi Gegrėnų dvaro, vėliau Gegrėnų pradžios mokykloje. Lankė ir Žemaičių Kalvarijos, Sedos miestelio mokyklas, Telšių gimnaziją.

Nuo 1935 metų tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo liktinis puskarininkis, 1941 m. birželio mėnesį represuotas - 15 metų teko praleisti Norilske: 8 bausmės metai ir papildomi 7 dirbo pagal sutartį metai.

Nuo 1967 metų gyveno Žemaičių Kalvarijoje, buvo aktyvus visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas, Žemaičių akademijos garbės narys, „Žaliosios trobelės“ muziejaus Žemaičių Kalvarijoje įkūrėjas ir šeimininkas, kultūros ir gamtos paveldo saugotojas ir puoselėtojas.

K. Bružo darbai saugomi MA Istorijos institute etnologijos skyriuje, Lietuvių kalbos institute, Vilniaus universitete, Telšių muziejuje ,,Alka“ (Konstantino Bružo fondas). Be rankraščių, Telšių ,,Alkos“ muziejui perduotos knygos, dokumentai, fotografijos, kita ikonografinė medžiaga. Rūpinosi Žemaičių Kalvarijos krašto žymių asmenybių atminimo išsaugojimu. Rinko įvairią medžiagą apie poetą V. Mačernį, P. Jurkų, A. Miką ir kitus. Jo iniciatyva poetas V. Mačernis ir jo kūryba įamžinti vadinamosiomis akmeninėmis vizijomis.

2004 sausio 13 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus kraštotyrininką Konstantiną Bružą apdovanojo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Konstantinas Bružas šį pasaulį paliko 2005 m. spalio 16 dieną. Palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse.

ELEONORA RAVICKIENĖ
„Meilė Tėvynei, kurią įskiepijo mano mokytojai, pagrindinis stimulas, įprasminęs visą mano gyvenimą ir veiklą“.
Lietuvos kraštotyrininkė, Plungės miesto garbės pilietė, nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė.
Gimė 1916 m. sausio 24 d., Rokiškio apskrityje, Obelių valsčiuje, Junkūnuose. 1935 m. baigė Rokiškio gimnaziją, studijavo vokiečių kalbą Klaipėdos pedagoginiame institute. Baigusi studijas mokytojavo Klaipėdos krašte, vėliau Kuršėnuose. Gelbėdamasi nuo karo, persikėlė mokytojauti į Kantaučius, Plungę. Dirbo vakarinėje bei Plungės 3-ojoje vidurinėje mokykloje. Vėliau dėstė vokiečių ir prancūzų kalbas Statybos technikume. Aktyviai dirbo visuomeninį darbą. Septynerius metus buvo Plungės Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkė, įkūrė medicinos seserų kursus.

Kraštotyros veiklą pradėjo pokario metu, gyvendama Plungėje. Dirbdama Statybos technikume, įsikūrusiame Plungės dvare, pradėjo rinkti dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejų. Parašė dvi knygas: „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“, straipsnių Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos spaudoje. Visą savo turtingą darbų ir asmeninį archyvą padovanojo Žemaičių dailės muziejui. Jos dėka ne tik Plungei, bet ir Rietavui, Plateliams, Gegrėnams, Šateikiams ir daugeliui kitų vietovių buvo atverti didžiuliai, neįkainojami istorijos klodai. Daug laiko skyrė akmenų, alkakalnių, piliakalnių aprašymams.

Apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio medaliu, Lenkijos Respublikos medaliu „Už nuopelnus lenkų kultūrai“.
Eleonora Ravickienė šį pasaulį paliko 2004 m. sausio 6 d., palaidota Plungės kapinėse, Telšių gatvėje.

JAKOVAS BUNKA - tautodailininkas, Plungės žydų bendruomenės vadovas, Plungės žydų istorijos muziejaus įkūrėjas.

Gimė 1923 m. liepos 13 d. Plungėje. Šešiolikos metų būdamas mokėsi staliaus amato pas plungiškį meistrą Juozą Šoblinską.

Nuo 1945 m. atsidavė Holokauste nužudytų žydų atminimo įamžinimui Plungės krašte. Savo namuose buvo įsteigęs Plungės žydų istorijos muziejų ir savo darbų ekspoziciją. Bendradarbiavo su Žemaičių dailės muziejumi rengiant žydų istorijos parodas.

1976 m. J.Bunka sukūrė beveik 4 metrų aukščio skulptūrą – memorialą, pastatytą žydų kapavietėse Šateikiuose.
1986 - 1989 m. kartu su kitais menininkais sukūrė memorialą Holokausto aukoms atminti, kuris pastatytas Kaušėnuose.

Jakovas Bunka šį pasaulį paliko 2014 m. liepos 30 d., palaidotas Plungės kapinėse, Telšių gatvėje.

VITAS VALATKA - Lietuvos archeologas, muziejininkas, Žemaičių muziejaus "Alka" direktorius, visuomenės veikėjas.

Gimė 1927 m. sausio 26 d. Keturakių kaime, mažažemių valstiečių šeimoje. Baigęs pradinę mokyklą 1941-1945 m. mokėsi Plungės, vėliau - Telšių gimnazijoje. Kurį laiką mokėsi Telšių kunigų seminarijoje, tačiau mokslų nebaigė. Palikęs seminariją V.Valatka dirbo kaimo mokytoju, vėliau įsidarbino Telšių bibliotekoje. Tuometinio Telšių muziejaus direktoriaus Broniaus Švėgždavičiaus pakviestas dirbo muziejaus fondų saugotoju, vėliau vyresniu moksliniu bendradarbiu.
1969-1971 metais dirbo Telšių kraštotyros muziejaus direktoriumi. Buvo vienas iš Žemaičių krašto buities muziejaus kūrėjų. Nuo 1975 m. muziejaus Dailės salėje sekmadieniai organizavo kamerinės muzikos koncertus, kurie tapo tradicija ir tęsėsi 10 metų.
Per dvidešimt metų V. Valatka iš viso surengė 17 archeologinių ekspedicijų įvairiose Žemaitijos vietose. Surinkus nemažai vertingos medžiagos 1968 m. buvo užbaigta ir įrengta muziejinė ekspozicija, skirta pirmykštės bendruomenės ir ankstyvojo feodalizmo laikotarpiui. Archeologinių tyrinėjimų medžiaga leido sukaupti muziejuje turtingą mokslinį archyvą. Per trisdešimt darbo metų sukaupė muziejaus rankraštinį archyvą, kurio fonde daugiau nei 1000 darbų įvairiomis temomis.
Vitas Valatka šį pasaulį paliko 1977 m. rugpjūčio 23 d. Telšiuose. Palaidotas Telšių Senosiose kapinėse.

BIRUTĖ KULNYTĖ - Lietuvos muziejininkė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė, kultūros istorikė.
Gimė 1949 m. liepos 4 d. Šateikiuose. 1967–1973 m. Vilniaus universitete studijavo istoriją. 1973 m. pradėjo bendradarbiavimą su Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejumi (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus). 1992–1995 m. jos iniciatyva suformuotas Lietuvos nacionalinis muziejus, parengta Lietuvos nacionalinio muziejaus leidybinė programa, ekspozicijos ir parodos. Muziejui vadovavo nuo 1992 iki 2019 metų. Ilgus metus priklausė Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) Lietuvos skyriui, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijai.
Sudarė leidinį „Lietuvos istorijos paminklai Istorijos ir etnografijos muziejuje“, tęstinius leidinius „Muziejus“, „Etnografija“, „Lituanistika užsienio šalių saugyklose“.