Naujiena

Nėra kitos tokios spalvos, kuri apimtų tiek daug skirtingų reikšmių ir simbolių, kaip raudona. Nesuklysime pasakę, jog raudonos spalvos misija – pašalinti viską, kas svetima, ir atverti kelią gyvybinei energijai, jos apsaugai.

Raudona – gyvybė, ugnis ir kraujas. Vadinasi, jos istorija ilga kaip ir pačios žmonijos, koncentruota į esminius jos simbolius. Todėl ši spalva ilgai buvo vadinama por excellence – stipriausia ir labiausiai įkraunanti. Jau priešistoriniais laikais žmogus žinojo raudonas molio rūdis (oksidą) ir naudojo jas ledynmečio olų mene. Neandertaliečiai žmogaus laidojimo ritualuose šiuo raudonai dažančiu pigmentu apibarstydavo mirusįjį, kad jam „grąžintų“ gyvastį.

Raudonos spalvos traukai savo kūryboje neatsispiria ir dailininkai. Ji pasitelkiama, kai kūrinio vaizdą, temą norima perteikti su didžiule emocine ekspresija, padedančia ir žiūrovui pajausti stimuliuojantį jos poveikį. Jos prasmių, pasitelkiant atpažįstamus simbolius, pilnas romėnų, graikų menas. Dominuojanti raudonos spalvos gija vedama ir per religinę simboliką.

Raudona spalva kaip dominantė pasirinkta ir šioje parodoje, kuri apjungia aštuoniolikos skirtingų meno sričių dailininkų kūrybą. Tai išeivijos dailininkų Juozo Bagdono, Kazio Varnelio, Adomo Vingio, Lietuvoje kūrusių ar kuriančių autorių Dano Andriulionio, Rūtos Kučinskaitės, Egidijos Brinkytės, Dalios Kirkutienės, Loretos Zdanavičienės, Vilmos Kundrotienės, Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės, Antano Garjonio, Gražinos Švažienės, Daniaus Drulio, Konstancijos Dzimidavičienės, Alvydo Urbiečio, Aldonos Visockienės, Virginijos Degenienės ir vokiečių keramikės Ullos Brockfeld, draugijos „Mendenas–Plungė“ narės, kūrybos darbai.

Pagrindas, nuo kurio atsispiriama ir kuris išplėtoja visą parodos pasakojimą, yra Kazio Varnelio ritmiškai „suaustas“ paveikslas „Sador“. Tai tarsi tradicinės gobtinės žemaitiškos skaros fragmentas, atspindintis archaišką žemaitiško audinio ornamentiką. Joje dominuoja sodri raudona spalva, būdinga Žemaitijos regiono tautiniams rūbams. Tačiau tai tik autoriaus pasąmoninis mąstymas – visa kita – tai modernios pasaulėjautos dalis, išreikšta per geometrinį ženklą. Parodoje liaudies meno motyvas lengvai „nušoka“ ant tekstilininkės Virginijos Degenienės stilizuotos kompozicijos „Žemaičių skaros“. Į dar senesnius praeities klodus, kuriuose raudona spalva įkūnija kraują, ugnį, žūtbūtinę kovą, mus nukelia Daniaus Drulio „Senovė“, Alvydo Urbiečio „Praeities labirintai“, Filomenos Linčiūtės-Vaitiekūnienės „Saulės mūšio žiežirbos“, Loretos Zdanavičienės „Ženklas“. Kaip kontrastas šiai temai, įvairiais raudonos spalvos akcentais sužiba Dalios Kirkutienės „Moteris ir miestas“ bei Gražinos Švažienės kompozicija „Miestas“. Tai autorių kūrybiškas gebėjimas modeliuoti ir atidžiau pažvelgti į (ne)savo santykį su supančia aplinka – dabarties miestu, kuriame tarpsta meilė, harmonija. Lengvai, tarsi atsitiktiniu raudonos spalvos prisilietimu, „perbėgta“ per Ullos Brockfeld „Žydrąjį pasveikinimą“, Rūtos Kučinskaitės „Geriantį augalą“, Vilmos Kundrotienės „Seseris“, Antano Garjono „Dviese“, Dano Andriulionio „Spalvotus

stikliukus“ ir Gražinos Visockienės „Žuvis“. Tai kvietimas kartu su matomu vaizdu pasinerti į gerų, stiprių jausmų magiją. Raudonos spalvos potėpių ieškome ir gilia filosofija dvelkiančioje Egidijos Brinkytės drobėje „Žmonija“. Deja, raudonų linijų miražas baigiasi... Prasideda būties, amžinybės ir laikinumo, žmogaus sielos trapumo klausimai, kaip ir Adomo Vingio paveiksle „Abstrakcija“.

Žemaičių dailės muziejus