Naujiena
„Ši akcija pakeitė mūsų istoriją“
1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją, praėjus pusei šimtmečio nuo Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo, trys Baltijos sesės – Lietuva, Latvija ir Estija nusprendė pareikšti protestą dėl šių Slaptųjų protokolų bei okupacijos susikibdamos rankomis gyvoje 650 kilometrų ilgio kelio grandinėje.
Plungiškiams buvo paskirta į šį Gyvybės žiedą prisijungti Panevėžys – Pasvalys kelio 353 – 355 kilometruose. Pasak tądien dalyvavusių gyventojų, iš mūsų miesto nuo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vyko pilni autobusai ir automobiliai, ekipažai pajudėjo ir iš kaimiškųjų vietovių.
Rezistencijos metraštininkas, fotografas Alfonsas Beresnevičius į Baltijos kelią autobusu vyko su šeima – žmona Janina bei dukromis Jolanta ir Diana. Pilna prisirinko entuziastingai nusiteikusių plungiškių į didelį autobusą. Pasak A. Beresnevičiaus, jie važiavo link Pasvalio su trukdžiais. Šiauliuose vairuotojas pasirinko neteisingą (vietinės reikšmės) kelią, tad nusuko į Pumpėnus Šiaulių rajone. „Sustojome, išlipome, ten buvo ir kitų vietovių žmonių. Visi giedojo, dainavo, buvo padėtos gėlės ant autostrados...“, – prisiminė pašnekovas. Jis nuėjo pasižvalgyti ir į Pumpėnų miestelį, kurio centre pamatė pastatytus tris didelius, it žmogui skirtus karstus su trijų Pabaltijo valstybių simbolika. „Turbūt tai vietiniai sugalvojo“, – spėjo fotografas. Vėliau jis prisijungė prie kitų, jau susikabinusių rankomis lietuvių. Pabuvę, išreiškę savo pritarimą, kartu su kitais Beresnevičių šeima sugrįžo į Plungę.
Buvęs sąjūdietis Pranas Juška laimingai iki paskirtos vietos nuvyko savuoju „Zaporožiečiu“. Ekipažą sudarė žmona Justina, dukra Ramutė ir plungiškė rusų kalbos mokytoja. „Išvažiavome anksti rytą, važiavome tiesiai, nieko nelenkėme ir suspėjome“, – džiaugėsi plungiškis. Toje vietoje jie dar laukė apie dvidešimt minučių, kol visi sustojo, susikabino rankomis. „Žmonių buvo daug, nereikėjo rankų ištiesti. Visų buvo labai pakili nuotaika, ypatingai dukra džiaugėsi, sakė: „Ir aš pamačiau Baltijos kelią...“. Grįžtant prie kelio pastebėjo stoviniuojančius, draugiškai bendraujančius žmones, kai kur matėsi pastatytos palapines. P. Juška patikino, jog tiek jam, tiek namiškiams tai buvo įdomus, prasmingas gyvenimo įvykis.
Plungės sąjūdietė, pedagogė Vida Turskytė buvo viena iš kelionės organizatorių – kartu su kitais sąjūdiečiais ieškojo autobuso. Pamena, jog vienas kitas gyventojas vairuodavo savo „Žiguliuką“, bet kiekviena įmonė turėjo savo autobusą. Pasak moters, žmonės buvo tokie vieningi, jog atėjusieji ir netilpusieji į autobusą buvo priimti nepažįstamųjų į savas mašinas, nė vienas norintis dalyvauti nebuvo paliktas.
„Prisimenu, kai 1988 metais mes, sąjūdiečiai, pradėjome dalyvauti mitinguose, protestuose, nebuvo daug plungiškių, kurie nebijotų važiuoti. Ir draugai, ir darbe paklausdavo: „Ar nebijote?“ Praėjo tik vieneri metai ir niekas nebebijojo, visi išdrąsėjo. Aš tada dirbau buvusioje penktojoje vidurinėje mokykloje lituaniste, mano auklėtiniai buvo šešiolikmečiai, kelios mergaitės iškart pasakė norinčios vykti į Baltijos kelią ir kitiems pranešė, – pasakojo V. Turskytė. – Dar buvo keletas mano klasės tėvų, kurie man pradėjus dalyvauti sąjūdžio veikloje, nerimaudami klausė, ar tai nepakenks ir jų vaikams, nes juos mokau... Ir vykstant į Baltijos kelią, žiūriu, atėjo viena iš mergaičių prie autobuso, o jos prieš metus dar besibaiminusi mama įdavė pilną maišą sumuštinių. Ir kai grįžus rudenį į mokyklą aptardavome su mokiniais, kas buvo vasarą įspūdingiausia, kiekvienas, dalyvavęs Baltijos kelyje, būtent tai išskirdavo...“
Pasak jos, rugpjūčio 23-ąją keliai buvo sausakimši, Šiauliuose jų autobusas net važiavo šaligatviais, nes gatvėje buvo pilna transporto priemonių, eismą reguliavo geranoriška milicija. Ir net tokiomis sąlygomis, ji neprisimena, jog tądien būtų užfiksuotas koks eismo įvykis – visi buvo sąmoningi, vieningi, vienas kitam padėjo. Važiuojantieji turėjo svarbią priemonę – tranzistorių, per kurį ir tėvai dar klausėsi draudžiamo „Amerikos balso“.
Jų autobusas nuvyko į netoli plungiškiams skirtą kelio ruožą, kuriame jau buvo pilna privažiavusių žmonių. „Per tranzistorių pranešinėjo: „Kur esate, ten ir stokite, susikibkite rankomis“, nes Lietuvoje atvykusiųjų pakako, kai kur sustojo net keliomis eilėmis. Virš mūsų skraidė malūnsparniai, barstė gėles. Mums apie kojas netgi kūdikis dar nemokantis vaikščioti šliaužiojo – stovėjo visa Lietuva – nuo mažiausio iki vyriausio...“, – graudindamasi atviravo pedagogė. O grįžtant matė pilnas pakelių pieveles žmonių – buvo pratęstas džiugus pasibuvimas.
„Tai, kas per tuos vienerius atgimimo metus pajudėjo, tas jau tapo nebegrįžtama – ir tos emocijos... begalinis džiaugsmas...“, – apibendrino V. Turskytė, iki šiol su jauduliu prisimenanti mūsų šalies atgimimo metus, o kartu ir Baltijos kelią.
Žemaičių Kalvarijos bendruomenės pirmininkas, pedagogas, gidas Bronius Kleinauskas prisiminė, jog iš jų miestelio gyventojai važiavo autobusais bei kas turėjo savais automobiliais. „Dalyvavo iš mūsų apie 30 žmonių, vieni vežėsi vaikus, kiti – anūkus. Kai kurie iš šių gyventojų jau iškeliavę, kiti – tebegyvena. Kai tik paskelbė, kad vyks tokia akcija, žmonės iškart pradėjo klausinėti, kaip nuvažiuoti, – pasakojo pedagogas. – Mes, mokytojai, vykome mašinomis. Likus pusantro kilometro iki sustojimo taško, sugedo mūsų mašina. Toje vietoje netoli kelio žmonės jau stoviniavo“. Pamatę vyrai suskubo padėti ir jų mašiną nešte nunešė į kiemą, iškvietė remontininkus. Kalvariškiai, palikę ją taisymui, nuėjo iki reikiamo kilometro pėsčiomis. Tuo metu, anot pašnekovo, žmonės buvo geranoriški, su šypsenomis, džiaugsmingi. „Visi susivieniję išreiškė protestą – norą atkurti nepriklausomą Lietuvą ir iš įvairių vietų susirinkę reikiamu metu susikibo rankomis, – pabrėžė B. Kleinauskas. – Ši protesto akcija pakeitė mūsų istoriją, pralaužė ledus. Tie nepriklausomybės daigeliai jau buvo praaugę ir Žemaičių Kalvarijoje – nuo 1986-ųjų buvome įkūrę Vytauto Mačernio broliją, kurios dalis narių dalyvavome Baltijos kelyje“.
Alsėdžiuose gyvenanti režisierė, mokytoja ir dramos terapijos dėstytoja Vida Lipskytė, paklausta apie Baltijos kelią, entuziastingai šypsodamasi pradėjo pasakoti, jog vykstant Lietuvos atgimimui ji draugavo su būsimu vyru Algirdu, tad pasimatymai vykdavo mitinguose, protestuose. „Jis man net žalvarinį vytį, įsegamą į paltą, vietoj sužadėtuvių žiedo padovanojo“, – juokėsi moteris.
Rugpjūčio 23-ąją ji automobiliu su draugais iš Vilniaus vyko ten, kur trūko žmonių – į laukus toli už sostinės. Neturintieji kuo vykti sustojo gyvajai grandinei mieste. Ta diena V. Lipskytei įstrigo į atmintį, tad patikino galinti apibūdinti ne tik aplinką, kurioje stovėjo, bet ir orą, ir drabužius kuriais vilkėjo. „Mes stovėjome kely, aplink kurį buvo plyni, negyvenami laukai. Buvo lietuviška vasara – ne itin karšta, danguje – reti debesėliai. Fantastika – visi buvo tokie vieningi, vienas kitam dėmesingi, susivieniję, tvyravo pakili nuotaika... Sustojome taip, kad visi tilptume ir galėtume susikibti. Pravažiavo mašina ir davė ženklą susikabinti rankomis. Praskrido lėktuvai, mėtė gėles, tai buvo šventiška, itin jaudinanti akimirka...“, – atviravo režisierė. Ilgėliau nei įprastai truko grįžimas į Vilnių, nes susidarė kamščiai, vis teko važiuojant stabčioti. Prieš baigdama pokalbį, optimizmo nestokojanti V. Lipskytė patikino, jog užklupus sunkumams, lietuviai vėl susivienytų...
Beje, tuometiniame Plungės rajono laikraštyje „Kibirkštis“ (rugpjūčio 31 d., Nr. 102, p. 2) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Plungės taryba paskelbė trumpą publikaciją „Baltijos kelyje visa Lietuva“.
„Rugpjūčio 23 dieną įvyko akcija „Baltijos kelias“. Akcija pavyko ir pranoko organizatorių lūkesčius.
Praėjusį šeštadienį per Centrinės televizijos programą „Vremia“ paskelbtas TSKP CK kreipimasis dar sykį įrodo, jog mūsų valia siekti Nepriklausomybės pareikšta 1,5 mln. parašų (Plungės rajone daugiau nei 21 tūkst.) ir rankų susikibimu magistralėje, jungiančioje tris pavergtas Pabaltijo respublikas, yra rimtas žingsnis. Svarbiausia dabar, kad tokie TSKP CK pareiškimai neišvestų tautos iš pusiausvyros. Jų pusėje jėga, bauginimai, prievarta – mūsų pusėje šviesa ir tiesa.
Teisybės vardan turime prisipažinti, jog akcijos metu pasitaikė vienas kitas nesklandumas: ne visiems užteko vietos autobusuose, didelė dalis važiavusiųjų negalėjo patekti į Plungei skirtą vietą, todėl susikibo rankomis kituose ruožuose. LPS Plungės taryba atsiprašo rajono gyventojų už visus nesklandumus. Suklydome ne iš piktos valios, o todėl, kad trūko patirties ir kad mūsų galimybės yra ribotos. Bet šie nesklandumai nepakenkė visai akcijai. Ji pasisekė ir turėjo didelį atgarsį tiek TSRS, tiek pasaulyje.“.
Parengė Dalia Šimkutė
Nuotraukos:
Žemaičių dailės muziejaus archyvo nuotr. Fotografas J. Raškevičius.
Plungiškiai prie VIA Baltijos kelio magistralės ties Pumpėnais klausosi žinių apie akcijos organizavimą.
Iš B. Kleinausko asmeninio archyvo:
Žemaičių Kalvarijos gyventojai Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23-ąją (iš kairės):
B. Kleinauskas, Algirdas Mikalauskas, Vaclovas Mikūta, Antanas Antanavičius su sūnumi Gediminu, Edmundas Mickūnas ir kiti.
Išskirtinės Lietuvos istorijos dalimi tapę mažieji kalvariškiai (iš kairės): Palapytė, Jurgita Mikalauskaitė, Mantas Mikalauskas, Ramūnas Kleinauskas.
Tarp kalvariškių kelyje – Paulius Lenkauskas ir Antanas Bružas.
Netoli kelio buvę gyventojai geranoriškai rankomis nunešė sugedusią mašiną iki artimiausio kiemo.
Tarp stovinčiųjų – Janina ir Vaclovas Varnagiai.
Plungės rajono savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka. Fotografas
A. Beresnevičius:
Gyvoji plungiškių grandinė ties Pumpėnais.
„Visi buvo tokie vieningi, vienas kitam dėmesingi, susivieniję, tvyravo pakili nuotaika“, – sakė V. Lipskytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Baltijos kelias – išskirtinis gyvenimo įvykis ir buvusiam sąjūdiečiui Pranui Juškai.
Paskutinį kartą redaguota:
2019-12-20