Naujiena

Skausmo dėl tėvynės išraiška - drožiniai

2022 09 13

Rugsėjo 9 – 18 dienomis Lietuvoje vyksta Europos Tarybos programos „Europos paveldo dienos“. Tai jau tradicija tapusios ir penkiasdešimtyje Europos valstybių kiekvieną rugsėjį apie 30 milijonų dalyvių į daugiau kaip 70 tūkstančių renginių suburiančios dienos.

Šių dienų proga norėtume supažindinti ir su Žemaičių dailės muziejuje (ŽDM) saugomu išskirtiniu paveldu. 1886-ųjų liepos 31-ąją – Šv. Ignoto dieną – Purvaičių kaime, Žarėnų valsčiuje, Plungės apskrity gimusio fiziko, etnografo, visuomenės ir kultūros veikėjo, menininko, profesoriaus Igno Končiaus fondu, kuriame yra per 3 tūkst. eksponatų. Tarp jų išsiskiria žemaičio drožinėti unikalūs, subtilūs drožiniai.

 Žemaičių etninės kultūros tyrinėjimų istoriografijoje I. Končius – viena iškiliausių asmenybių. Jis nuo studijų – 1907-ųjų Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, paskatintas profesoriaus Eduardo Volterio, nuosekliai ėmėsi etninės kultūros tyrinėjimo darbo. 1911–1912 m. vasaros atostogų metu Žemaitijoje surašinėjo bei fotografavo žemaitiškas koplytėles ir kryžius, šventųjų skulptūras. Plungės apylinkėse numynęs dviračiu 800 kilometrų, konstatavo, kad „vidutiniškai išėjo po du su puse šventojo bet kuriam kilometrui kelio“.

Vėliau, nuo 4 deš. profesorius I. Končius vėl aktyviai įsitraukė į mokslinę, pedagoginę bei etninės Lietuvos kultūros puoselėjimo ir tyrinėjimo veiklą. 1931 m. jis paskiriamas Valstybinės archeologinės komisijos nariu, parengė „Instrukciją etnografinei medžiagai rinkti“, redagavo Senovės kultūros paminklų apsaugos įstatymą.

Dar studijų metais pradėtą darbą – registruoti ir fotografuoti Žemaitijos pakelės kryžius ir koplytėles, pratęsia 1932–1939 m. vasaros išvykose į Žemaitiją. Šiame regione įveikė 2038 km.; iš viso suregistravo 3234 tradicinės mažosios architektūros dirbinių. Apie kai kuriuos kelių ruožus etnografui duomenų pateikė Žemaitijos inteligentai, ypač telšiškis matininkas P. Gaidamavičius.  Likusius 300 km. I. Končius buvo numatęs apkeliauti 1940-ųjų vasarą, tačiau dėl sovietinės okupacijos tai nebuvo įgyvendinta.

I.Končiaus duomenimis, skirstant šventuosius, iš 3234 tenka: 1386 – kryžiui, 735 – Mergelei Šventajai, 301 – Šv. Joneliui. Savo rezultatus spausdino studijoje „Žemaičių padangės kryžių ir koplytėlių statistika“, žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“.

Antrojo pasaulinio karo metu profesorius pasitraukęs į Ameriką, tęsė savo pamėgtą kūrybinį užsiėmimą: iš medžio drožinėjo koplytėles, kryžius, šventųjų skulptūras. „Drožinėjimas man leidžia išlaikyti pirštų lankstumą, žvilgsnio aštrumą ir mintimis grįžti į savo kraštą“, – yra sakęs sūnui.

I.Končiaus vyriausiojo sūnaus Algirdo vieno iš vaikų – Gintaro Končiaus teigimu, jo senelis kūrė įvairius drožinius  – nuo mažiausių iki stambesnių (pavyzdžiui, rankšluostinė). Visus darbus yra matęs jo sūnaus Liudo 1954-aisiais išleistoje knygoje „Medžio drožiniai gimtajam kraštui atsiminti“. O 1965-aisiais Čikagoje išleista knyga „Žemaičių kryžiai“.

Pasak anūko, senelis užsiėmė drožinėjimu nuo paauglystės. G. Končius prisiminė, jog vienas įdomesnių, originalesnių I. Končiaus darbų yra gimtuosiuose Purvaičiuose koplytėlėje esanti mūka. Ta mūka jo rankomis daryta, tad ir jos proporcijos žemaitiškos. „Truputį kresna, bet kartu ta koplytėlė turi harmoniją. Tai yra drožinys, gamtos sąlygomis išlikęs iki pat šių dienų“.

Taip pat ŽDM saugomas nedidelis drožinys, susijęs su I. Končiaus pomėgiu – žvejyba. Jis dažnai, su jauniausiuoju sūnumi Liudu važiuodavo žuvauti. „Šitas prietaisas yra valas, prie kurio galo yra blizgė. Sėdi valtyje ir suki, ir vėl paleidi – žvejoji. Nežinau, kokią juo žuvį galima pagauti, bet aš manau, kad šis drožinys yra tarsi suvenyras“, – paaiškino anūkas.

„Dar norėčiau pakalbėti apie I. Končiaus darytas visas koplytėles, kryžius, paveikslėlius.  Priverstinis išvykimas iš Lietuvos jam buvo be galo didelis smūgis, ilgėjosi krašto, kurį puikiai pažinojo. Žinojo ir sovietų mąstymą, jų primityvų galvojimo būdą. Jis, aišku, manė, kad Lietuva yra dideliame dvasiniame nuopuoly. Jo skausmo dėl tėvynės išraiška ir buvo kai kurie drožiniai.  Žemaitiška meška – optimistinis darbelis, atspindi ir posakį „Kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus“. O šitame darbelyje matote grandis, kurias jis darydavo iš vienos detalės. Buvo ilgesnis pagaliukas, kurį išpjaustinėjo“, - aiškino drožinių reikšmę G. Končius.

Jo teigimu, yra aiški simbolika – visuomet mažose išdrožtose koplytėlėse yra dvi dalys – viena dalis pesimistinė, o šalia – optimistinė ir tie simboliai, dažniausiai kryžiai, kurie pereina į Končių šeimą. Pavyzdžiui, vienas jo sūnus buvo nevedęs, neturėjo vaikų, tai jo kryžius įlaužtas, o kitų trijų brolių, turinčių šeimas, kryžiai tiesūs.

Dažniausiai I. Končius kūrė nedideles, iš keleto elementų, labai sudėtingas koplytėles. Pavyzdžiui, vienas jo darbas simbolizuoja perskeltą šeimą: jis išvyko su dviem sūnumis, o Lietuvoje liko žmona su kitais dviem vaikais. Tai yra šeimos tragedija.

Profesorius, anot anūko, nebuvo tikintis formaliąja prasme. Tačiau atskleidė iškalbingą faktą: I. Končiui kunigas Stasys Yla buvo padovanojęs su savo įrašu maldaknygę, kurią jis visada laikė šalia savęs ir net mirė turėdamas ją prie savęs. Galbūt ši maldaknygė jam buvo svarbi ir dėl to, kad šis kunigas jam buvo labai artimas. Pasak G. Končiaus, bočiui visada buvo labai svarbus kryžiaus ženklas ir tą ženklą jis suprato labai subtiliai, labai plačiai apibendrindamas.

I.Končiaus išdrožti kryžiai turi pavadinimus. „Ir šį darbą kai pamačiau, pirma mintis: „Moterys prie mūsų Šiaulių Kryžių kalno“. Bočius kalbėjo apie žemaitį, apie jo sielą, matyt, savo mintyse turim kažkokį bendrumą apie tą kryžių kalną, kurio bočius tikrai nebuvo matęs, o Amerikoje jis padarė panašų modelį – kryžių su kryželiais. Ta žmoguje esanti esybė, jo dvasia ateina iš senų laikų. Statistiškai žinom, kiek profesorius I. Končius surašė kryžių Lietuvoj. Ir prieš fotografuodamas tą Kryžių, jeigu būdavo galimybė, apie jį  išsiteiraudavo aplinkinių gyventojų, – pasakojo anūkas. – Jis tame kryžiuje matė kažką labai asmeniško, toje vietoje suteikiantį atsakymą į klausimus. Bočius mirdamas parašė: „Atsakymas į prasmę yra kryžiaus ženklas“ ir dar paminėjo kančią. Šitas mirštančio žmogaus ranka užrašytas lapelis man davė atsakymus į svarbiausius klausimus. Aš manau, I. Končius buvo toje kančioje, bet buvo be galo stiprus, šviesus ir optimistiškas žmogus...“

 Parengė D. Šimkutė

 Ignas Končius

Žemaičių dailės muziejaus nuotraukose – I. Končiaus drožiniai:

Atvira koplytėlė su tvorelės elementais.

Koplytėlė su rūpintojėliu ir kryžiumi su pusmėnuliu.

Koplytėlė ir koplytstulpis ant gumbuoto medžio pagrindo.

Žemaitiška pakabinama koplytėlė.

I.Končiaus kūriniai iš medžio, buvę jo kambaryje
Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-20
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime