Paroda

SENOJI ŽEMAIČIŲ PRAEITIS

2021 09 27

SENOJI ŽEMAIČIŲ PRAEITIS

 

 

 

Parodos autoriai: Adomas Butrimas, Marius Iršėnas, Valdemaras Šimėnas

Ekspozicijos dizaineris: Jonas Gerulaitis

Dizaineriai: Aušra Lisauskienė, Tomas Šimkus

 

Parodos rengėjai –  Žemaičių muziejus „Alka“, Vilniaus dailės akademija,  Žemaičių dailės muziejus

 

Už galimybę eksponuoti parodą dėkojame Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorei Evai Stonkevičienei ir visai muziejaus bendruomenei

 

Nuo 1932 m. veikiančiame Žemaičių muziejuje „Alka“ kaupiami ir tvarkomi etnografiniai, istoriniai ir archeologiniai eksponatai. Pirmoji archeologinė ekspozicija muziejuje įkurta archeologo Vito Valatkos 1968 metais, o ši ekspozicija „Senoji žemaičių praeitis“, kurios eksponatai laikinai pristatomi Žemaičių dailės muziejuje, kurta Vilniaus dailės akademijos archeologų ir dizainerių.

Ekspozicija pasakoja apie seniausius Žemaičių aukštumos gyventojus, baltų genčių formavimosi procesą, laidojimo papročius ir žemaičių genties plėtrą į Baltijos pajūrį  XIII–XV a.

Pirmojoje ekspozicijos dalyje išdėstyti seniausiųjų laikų radiniai, supažindinantys su Ledynmečio ir Akmens amžiaus istorija. Ledynmečio mamuto kaulai liudija mamutus buvusius seniausiais Žemaičių aukštumos gyvūnais, o darbo ir medžioklės įrankiai iš akmens, šiaurės elnio rago, titnago rodo pirmųjų krašto gyventojų sugebėjimą kurti bei prisitaikyti atšiauriomis laikmečio sąlygomis. Ekspozicijoje pristatomi medžioklės ir kovos įrankiai – titnaginiai strėlių antgaliai, kauliniai durklai ir ietys, akmeniniai kirviai, delikatūs keramikos ir gintaro dirbiniai. Tai yra laikas, kai susidarė senųjų baltų genčių – kuršių, žemaičių, prūsų ir kt. – protėviai.

Apie 1700 m. pr. Kr. rytinėse Baltijos ir Nemuno pakrantėse pasirodė pirmieji metalo dirbiniai. Ekspozicijoje matomi žalvariniai kirviai, ietigaliai, kurie pagaminti iš atvežtinės žaliavos. Metalų epocha atnešė pažangą kraštui (kadangi aktyviai užsiimta žemdirbyste bei prekyba metalais ir gintaru) bei naujas laidojimo pilkapiuose tradicijas.

Vidurinis geležies amžius, arba tautų kraustymosi laikotarpis, visoje Europoje, kartu ir Lietuvoje, buvo pokyčių ir neramumų laikas. Vikingų epochoje (VIII–XI a.) žemaičių genties mirusieji vis dar laidoti nedeginti. Vyrų kapuose pagausėjo ietigalių, plačiųjų kovos peilių, vienašmenių kalavijų, išliko tradicija aukoti žirgus: į kapą buvo dedama jo galva ir galūnės. Vienas įspūdingiausių šio laikotarpio kapinynų – Paragaudis. Radiniams iš jo skirta atskira vitrina. X a. kape rasta vilnonė juosta yra vienas nedaugelio gerai išlikusių tekstilės radinių Lietuvoje. Vitrinoje eksponuojama šios juostos kopija.

Turtingiausia baltų gentis – kuršiai. Ypač gausūs archeologiniai radiniai leidžia įsivaizduoti pajūrio gyventojų – kuršių – verslus, buitį, socialinį pasiskirstymą, religinę pasaulėžiūrą. Dėl geros geografinės padėties kuršių genties teritorijose randama daug masyvių žalvario ir sidabro papuošalų, prabangių ginklų ir importo prekių, kadangi vienas iš kuršių genties verslų – prekyba ir mainai. Didžiausią įtaką kuršių gentis patyrė Šiaurės ir Vidurio Europos, skandinavų vikingų, kurie į Kuršą atvykdavo prekybai ir plėšiamiesiems žygiams. Skandinavijos gyventojų ir kuršių genties ryšius patvirtina jų kolonijos bei palaidojimai ir archeologiniai radiniai Kurše, tokiose prekybos centruose kaip Gotlando sala ir kitos Skandinavijos gyvenvietės.

Daugiausia apie kuršių genties žmonių buitį, gyvenseną ir pasaulėžiūrą pasako gausūs kapinynų tyrimų radiniai. Kuršių moterys laidotos su gausiais žalvario ir sidabro papuošalais, stiklo karoliais ir jų vėriniais, gintaro ir sidabro amuletais, pomirtiniame gyvenime reikalingais darbo įrankiais, o šalia galvos, spėjama, buvo įdedama dovanų.  Kuršių vyrų palaidojimuose dominuoja ginklai – ietys, pentiniai ir plačiaašmeniai vėduokliniai kirviai, prabangūs kalavijai, kovos peiliai su įmantriais žalvario papuošimais, papuošalai – pasaginės, lankinės ir kitokio tipo segės, antkaklės, apyrankės bei amuletai. Improvizuotus kuršių genties vyro ir moters palaidojimus galima pamatyti centrinėje ekspozicijos vitrinoje.

XIII–XV a. Baltijos pajūryje jau įsitvirtino išsiplėtusi žemaičių gentis. Šis amžius buvo didelių permainų Lietuvoje laikotarpis. Jo pradžioje į baltų genčių teritoriją, prisidengę krikščionybe, pradėjo skverbtis vokiečių riteriai, įkūrę Livonijos ir Vokiečių ordinus. Šiuo laiku žinomi mūšiai su krikščionimis (kaip Durbės 1260 m.) su nedidelėmis pertraukomis tęsėsi iki 1410 m.

1411 m. pasirašyta Torunės sutartis, kurią sekė žemaičių sukilimas prieš Ordiną. Žemaičių kunigaikštystė (seniūnija) tapo sudėtine gana autonomiška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalimi.


Paskutinį kartą redaguota: 2019-12-23
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime