Paroda

Šioje nedidelėje, bet turiningoje ekspozicijoje pristatomi dailininkai, kurie yra XX a. Lietuvos dailės istorijos albumuose ir vadovėliuose

Visų pirma, jeigu turime omenyje Kazį Varnelį, Liudą Truikį ar Juozą Bagdoną, tokius skirtingus menininkus vienijantis bruožas - džiuginti mus, žiūrovus, spalvinių raštų ryškumu, dailiai organizuotu margumu, netgi pasakytume - regėjimo kultūros branda. Krenta į akis kita žemaičio menininko savybė: nepaklusnumas valdžiai ir autoritetui, jeigu jie nesutampa su jo laisvos meninės prigimties principais. Toks neklusnumas būdingas intelektualui, tikram inteligentui Liudui Truikiui ir maištaujančios dvasios nenuoramai Adomui Galdikui, sūkuriuojančiam energijos proveržiais Algimantui Švažui ir atkakliai besilaikančiam savos pozicijos -  Leonardui Tuleikiui.

Atkaklumas, nenoras užleisti savo pozicijų, užsispyrimas gerąja prasme, leido menininkams išlikti ištikimiems savo vidiniams nusistatymams. 

Paroda tolimu aidu atliepia anksčiau surengtos Pasaulio žemaičių dailės parodos temą “Prisimenant Žemaitiją” ir visas kitas parodas, kurių pirmoji buvo surengta dar 1989 metais. Mat, gimtosios Žemaitijos užmiršti nei arčiau, nei už jūrų marių gyvenę ir kūrę dailininkai neįstengė. Tie prisiminimai ir vaizdiniai skleidėsi ir skleidžiasi savaip: kiekvieno atvejis yra patrauklus kitoniškai.

Vieni dailininkai, ypač išeiviai, kartais vadinami atminties saugotojais, - giliai užkoduotas žemaitiškumas šviečia potėpyje ir pasirinktose spalvose. Vytauto Igno ir Alfonso Dargio kūriniai tampa lyg žemaitiškumo (lietuviškumo) nešėjais užsieniuose, o Antano Gudaičio (kaip ir Igno Budrio) tapyboje visuomet galima atpažinti nuspėjamą etninį motyvą, šiuokart tai – Beržoro (netoli Platelių km.) apylinkės ir žemaičiams taip rūpėjęs šv. Jurgis. Adomui Galdikui ir Juozui Bagdonui, atsidūrusiems kitapus vandenyno, lengviau buvo eiti pakeliui su modernizmu, išliekant skaidriais sudėtingų tautos gyvenimo momentų liudytojais. Nors Kęstučio Zapkaus kūryboje, kurią išvysite rudenį, galima aptikti mums tolimo Afganistano karo atšvaitus, jis lieka žemaičiu iš Dabikinės kaimo, svečioje šalyje ieškančiu tapatumo ir savojo laiko atspindžių.

Taigi mes regime parodos šerdį, kurioje pristatomi Žemaičių dailės muziejaus Aukso fondui priklausantys optinio meno meistro Kazio Varnelio, spalvingojo Alfonso Dargio, ypatingojo Vytauto Igno, nostalgiškojo Lino Julijono Jankaus, „atkakliojo“ Leonardo Tuleikio, neįprastų  formų mėgėjo Romano Vilkausko, prancūziškojo Prano Gailiaus, architektūriškojo Vytauto Valiaus, tikrosios gėlininkės Bronės Mingėlaitės- Uogintienės, puikiojo primityvisto Valdo Simučio ir kitų darbai. Tačiau numatyta ekspoziciją plėsti, keisti jos sudedamąsias dalis, kad žiūrovas vis atrastų ne tik ir ne tiek kitus žemaičių dailininkus, bet ir jų mažiau regėtus ar išsiilgtus kūrinius.

Vėliau parodoje išvysite Vladislovo Žiliaus ir pasaulyje išgarsėjusio Kęstučio Zapkaus kūrinius, skulptoriaus Antano Mončio plastiką ir kita, kurie mintimis, vaizdiniais praplės šią parodą ir formuos sudėtinį žemaičių dailininkų kūrybos vaizdą.

 Doc. Dr. Ramutė Rachlevičiūtė