Pagrindiniu sezono traukos centru lankytojams taps Adomo Galdiko (1893–1969) paroda „Spalvos, šokančios gyvenimo šokį“, skirta dailininko 130 – osioms gimimo metinėms, Algimanto Švažo (1933–2003) grafikos paroda „Alka. Mintys ir deivės“ ir Igno Budrio (1933–1999) paroda „Iš akvarelių sklindanti budriškos saulės šviesa“. Šiemet minime abiejų talentingų menininkų devyniasdešimtmetį. Parodos parengtos iš muziejaus dailės rinkinio.
Parodų kuratorės – vyr. muziejininkė-rinkinio saugotoja Irena Jonauskienė, vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė.
ALGIMANTAS ŠVAŽAS
1933 09 13 – 2003 09 27
„Alka. Mintys ir deivės“ amžinybės skambėjime
Talentingas žemaitis Algimantas Švažas savo kūrybos palikimu tarsi suvėrė atminties refleksijų vėrinį, prisodrintą Žemaitijos žemės kvapais, žodžiais, spalvomis.
Gimtosios žemės syvai menininkui suteikdavo galios ir polėkio savyje atverti glūdinčias kūrybos versmes, kurios grafikos lakštuose atgimdavo mitologinės archaikos, liaudies kūrybos, Lietuvos dainių Maironio, J. Marcinkevičiaus poezijos motyvais.
ADOMAS GALDIKAS
1893 10 18 – 1969 11 07
„Spalvos, šokančios gyvenimo šokį “
Adomas Galdikas gimė girių apsuptame Giršinų vienkiemyje, prie Mosėdžio, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Būsimasis dailininkas augo šeimoje, kurioje pati aplinka formavo meilę liaudies menui.
Atėjus laikui rinktis profesiją, Adomas nepakluso dėdės vyskupo Pranciškaus Karevičiaus siūlymui pasirinkti inžinieriaus profesiją. 1912 m. įstojo į Aleksandro Štiglico techninę piešimo mokyklą Sankt Peterburge, 1917 m. ją baigė, įgydamas grafiko ofortisto specialybę.
Į Lietuvos meninį gyvenimą A. Galdikas aktyviai įsitraukė 1920 m.: dalyvavo parodose, iliustravo knygas, priklausė Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybai, vienas pirmųjų ėmė rinkti tautodailę, dėstė piešimo kursuose, padėjo Justinui Vienožinskiui steigiant ir statant Kauno meno mokyklą.
1947 m. rugsėjo – 1952 m. birželio mėnesiais dailininkas gyveno Paryžiuje. 1948 m. Durand-Ruel galerijoje surengė savo paveikslų parodą. 1952 m. vasaros viduryje išvyko į JAV, apsigyveno Niujorke. Čia intensyviai kūrė ir rengė parodas.
Šeštajame dešimtmetyje A. Galdiko kūryboje atsirado abstrakčių ornamentų motyvas. Anot P. Galaunės, „po Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Adomas Galdikas yra vienintelis mūsų plastinio meno revoliucionierius giliąja to žodžio prasme. Visa jo kūryba yra nenuilstamo ir nuolatinio atsidavimo menui vaisius“.
Jubiliejinėje Adomo Galdiko parodoje dominuoja abstrakti kūryba. Dailininko abstrakcijose spalvos atrodo judančios ir nuolat kintančios. Aistros ir jausmo pagauti drąsūs dailininko teptuko potėpiai liejasi žaliais laukų, mėlynais, pilkais dangaus skliautų ar rudeninių lapų plotais. Jokios ramybės: atsipalaidavusios iš linijos varžtų, su pašėlusia ekspresija spalvos „šoka“ gyvenimo šokį.
IGNAS BUDRYS
1933 12 25 – 1999 01 29
Iš akvarelių sklindanti budriškos saulės šviesa
Ignas Budrys – vienas ryškiausių, produktyviausių ir meistriškai akvarelę valdžiusių žemaičių menininkų. Jis gimė 1933 m. gruodžio 25 d. pačioje Žemaitijos širdyje – Platelių apylinkėse, Grigaičių kaime. Mirė 1999 metais Vilniuje.
Užburianti gimtinės kraštovaizdžio panorama: aukšti kalnai kalneliai, kerinčiai mėlynos Ilgės ežero akys, jaukios Sidabro, Lieptų vingių įlankėlės, paslaptingos ir bauginančios pelkės, skardžiai, apaugę tankiausiais miškais, išraiškingus vingius lenkiantis Babrungas ir neatsiejama Žemaitijos žmonių taupi ir gili būtis. Visa tai įkvėpė, subrandino ir į kūrybines aukštumas iškėlė savitą menininko talentą.
Ši jubiliejinė I. Budrio paroda suteiks progą pažinti dailininko palikimą, įkūnytą akvarelėse, kurių pagrindinė tema – gimtųjų vietų sakralumas. Naudodamas sodrų akvarelės dažą, juodo kontūro ritmiką, savitai transformuotus natūros vaizdinius, I. Budrys fiksavo išskirtinę sakralinę paveikumo galią – tą aurą, kuri gimtosiose Platelių apylinkėse tvyro tiesiog ore.
