Paroda

Žemaičių dailės muziejaus rinkiniuose saugomi profesionalių keramikų darbai vaizdžiai iliustruoja amžinąsias vertybes: viena iš jų – kad grožis, harmonija, meilė jei nepakeis, tai išgelbės pasaulį...

Lietuviška profesionali keramika – jauna dailės šaka. Jos kelias prasidėjo 1931 metais Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją. Jai vadovauti 1934-aisiais ėmėsi Liudvikas Strolis, baigęs keramikos mokslus Paryžiuje. Nors mokytojo sudarytos programos buvo įtakojamos naujų vakarietiškų technologijų ir tradicijų, tačiau L. Strolis vadinamas lietuviškos keramikos mokyklos įkūrėju: jis nuolat rėmėsi ir akcentavo vietinių tradicijų svarbą.

Žemaičių dailės muziejaus rinkiniuose saugomi Lietuvos keramikų darbai pasižymi individualiu braižu, gera glazūrų technologija, menininkai demonstruoja aukštą profesionalią žiedimo, lipdymo kultūrą, savo kūryboje santūriai ir jautriai išsaugo lietuvišką šio tradicinio amato dvasią.

Dailininkė keramikė Gražina Švažienė muziejui padovanojo svarią kūrybinio palikimo dalį – 60 keramikos kūrinių, kurio dalis ir sudaro šios parodos pagrindinę ašį. Išraiškingi, subtiliai dekoruoti, šiuolaikiški, tačiau su liaudies menu neprarandantys ryšio darbai byloja apie keramikės profesionalumą, sugebėjimą išsaugoti keramikos tradicijas ir kartu išlikti savitai. Kompozicijos „Vilniaus ornamentų eskizai“ (2004 m.) idėja gimė, kaip sako autorė, vaikštinėjant po miestą ir eskizuojant pastatų karnizus – jų ritmika, plokštumos, įvairių stilių dekoro elementai persikūnijo į nepriekaištingas formas, leidžiančias pajusti senojo miesto aurą. Kompozicijos „Panemunė“ (2008 m.), „Plokštė margučių motyvais“ (2000 m.) sako apie platų autorės temų pasirinkimą, stilistinių krypčių įvairovę. G. Švažienės sukurtos plokštės „Žuvys“ (2005 m.), „Linksma“ (2006 m.), „Balta tyluma“ (2007 m.) pasižymi tapybišku koloritu, santūriu, bet iškalbingu dekoru. „Plokštė pagal L. Strolio ornamentiką“ (2005 m.) sukurta lietuviškos keramikos mokyklos kūrėjui prof. Liudvikui Stroliui (1905–1996 m.) atminti. Vazelė „Kopūstas“ (1976 m.), lėkštės „Paros laikas“ (1986–1987 m.) – kūriniai, kuriuose keramikė, meistriškai atskleisdama geriausias molio savybes, tobulai randa formos ir dekoro dermę.

Genovaitės Jacėnaitės (1933–2016 m.) – taip pat L. Strolio mokinės – kūryboje atsiskleidžia jos nepaprastas gebėjimas paprastomis formomis aprėpti plačias temas: mitologiją, baltų kultūrą. Jos kūryboje svarbi simbolių, metaforų kalba, šių ženklų išmoninga raiška atsiveria parodoje eksponuojamame kūrinyje „Šimtaraštė juosta– kalendorius“ (2014 m.). Išskirtinis bruožas – jos molinukai spinduliuoja šviesą, šilumą, sukuria gerą nuotaiką – tai pajusti galima ir keraminėje kompozicijoje „Pavasaris“ (1993 m.).

Žinomos Kauno keramikės Violetos Staneikienės (1939–2004 m.) kūrybos palikimas gana platus, išsiskiriantis dekoratyvumu, šiltais spalviniais tonais, netikėtomis formų transformacijomis. Jos „Pokalbis“ – nuspėjamas nuoširdus dviejų ažūrinių paukštukų čiulbėjimas, nukreipiantis lankytoją į asmeninių potyrių išgyvenimus...

Parodoje eksponuojami vienos įdomiausių šiuolaikinės keramikos kūrėjų –Konstancijos Dzimidavičienės kūriniai. Jos „Kaukė“ (2006 m.) ir „Su obuoliu“ (2023 m.) sukurti pastarajame dvidešimties metų laikotarpyje, kurį pati autorė įvardija eksperimentiniais ieškojimais.

Kitokia molio kalba su lankytojais kalba menininkės Irminos Rimeikytės- Dūdėnienės kūrybos darbai. Skulptūrą „Suku lizdą“ (2020 m.) drąsiai galėtume laikyti moteriškumo simboliu, rodančių gaivalingą nenugalimą gyvybės jėgą. Pilna šilumos ir jaukumo kompozicija „Pababrungiais“ (2019 m.) – tai savas istorijas turinti vaikystės alegorija, kiekvieno išbraidžiota po savus upelius...

Parodoje tarpusavyje gražiai suskamba Gvido Raudoniaus „Šaltinis“ (2003 m.), Virginijaus Venclovo „Pumpurai“ (2012 m.) ir kitų menininkų darbai.