Alfonso Čepausko „Rūbo pradžia“ – tema Motinos dienai
Lietuviui motinos vardas – šventas. Pagarbus kreipimasis į ją suskamba daugybiniais švelniais kreipiniais: mamaite, mamyčiuke, mamytulėle, motinelyte, mamunėle, mamužulėle, mamytuke... Kiekvienas iš jų sergsti gražiausią pasaulyje jausmą – motinos ir vaiko meilę.
Kokia raiška šitas jausmas atsispindi kūryboje? Paprasčiausias ir trumpiausias atsakymas – kiek gražių kreipinių, tiek ir raiškų. Tačiau mene viskas kiek kitaip. Dailininkai, kurdami ir paveiksle perteikdami motinos įvaizdį, ieško kiek gilesnės prasmės. Tauta motinai patikėjo svarbią misiją – saugoti šeimos papročius, juos perteikti savo vaikams. Ir taip karta iš kartos. Todėl daugelis dailininkų, kurdami motinos paveikslą, pasitelkdami asmeninės patirties, ieško apibendrinančių simbolių.
Alfonso Čepausko epinis ciklas „Trapėnų kronikos“ vysto istorijos temą, kuri sutalpinta į 16 grafikos lakštų. Sukurti šį ciklą įkvėpė Pilėnų kovos ir intriguojanti mintis, jog Pilėnai galėjo būti Žemaitijoje.
Muziejui dovanotame šio ciklo paveiksle „Rūbo pradžia“ grafikas per simbolius meistriškai „lukštena“ tautos gyvensenos fabulą. Centrinėje paveikslo dalyje iškalbingai išryškinta moters-motinos figūra. Tai namų židinio kurstytoja, apie kurią „sudaigstytas“ visas šeimos gyvenimas. Nuo verpstės per moters rankas nubėgantis siūlas riša ne tik „tris namų kertes“, kurias ji paprastai ir laiko... Per kasdienius ritualus – vygėje miegantis, motinos lopšinės užliūliuotas kūdikėlis, balta staltiese klotas stalas, ant kurio sakralus duonos kepalas, puodynė, šaukštas, rūpestingas vyras, kirviu (priešui tampančiu baisiu ginklu) skaldantis malkas – pasakoma, kad būtent moteris-motina yra tautos tradicijų sergėtoja, gyvasties nešėja per amžių amžius.
Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja