Mėnesio eksponatas

Ignas Budrys – vienas ryškiausių ir produktyviausių meistriškai akvarelę valdžiusių žemaičių menininkų. Jis gimė 1933 m. gruodžio 25 d. pačioje Žemaitijos širdyje – Platelių apylinkėse, Grigaičių kaime. Mirė 1999 metais Vilniuje.

Užburianti gimtinės kraštovaizdžio panorama: kalnai kalneliai, kerinčiai mėlynos Ilgės ežero akys, jaukios Sidabro, Lieptų vingių įlankėlės, paslaptingos ir bauginančios pelkės, skardžiai, apaugę tankiausiais miškais, išraiškingus vingius

lenkiantis Babrungas bei nuo šio gamtovaizdžio neatsiejama taupi ir gili Žemaitijos žmonių būtis. Visa tai įkvėpė ir subrandino savitą menininko talentą.

Panašų Žemaitijos kraštovaizdį matė ir lietuvių kompozitorius bei dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Jo kūryboje atsispindi autentiški Plungės krašto artefaktai bei turtinga gamtovaizdžio spalvų paletė.

I. Budrys yra prisipažinęs, jog vienintelis dailininkas, kurio kūrybą galima sekti, ja žavėtis ir didžiuotis, yra M. K. Čiurlionis. Žemaičių dailės muziejaus dailės rinkiniuose, tarp gausaus I. Budrio kūrybinio palikimo, saugomas ir akvarele lietas M. K. Čiurlionio portretas. Tai, kaip dailininkas įprasmino ir atskleidė Čiurlionio asmenybę, galima sužinoti vos iš

kelių portreto detalių. Pirmiausia – tai gilios, didelės į mus žvelgiančios kūrėjo akys. Jos tokios gyvos, giedros, tarsi matančios ir norinčios papasakoti daugiau, negu matome mes, paprasti mirtingieji. Ir tik antakių linija, kylanti į viršų, joms suteikia paslėpto liūdesio ar nevilties šešėlį.

Portreto dėmesio centre – didelės, budriškos saulės šviesos apšviestos M. K. Čiurlionio rankos, kurios be atokvėpio tarnavo kompozitoriui ir dailininkui, padėdamos jam tapti kūrybos legenda. Daug jėgos, dramatizmo talpinanti portreto detalė – fonas, kuriame atkurtas M. K. Čiurlionio ciklo „Jūros sonata“ „Finale“ fragmentas. Tai vienintelis M. K. Čiurlionio

kūrybos darbas, kuriame jis įamžino savo inicialus M K Č ir savo dramatišką likimą.

Danutė Einikienė