Mėnesio eksponatas

Garbės kanauninkas Vincentas Jarulaitis

2021 11 03

 

Vladys Zubovas

 

Garbės kanauninkas Vincentas Jarulaitis

 

 

Lapkričio 25-ąją minime dvasininko Vincento Jarulaičio, kuris kunigavo ir Plungėje bei Kuliuose, 82 metų mirties sukaktį. Šia proga publikuojame Vladimiro Zubovo, vedusio Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės dukrą Danutę Čiurlionytę, prisiminimus. Šie mašinraščio puslapiuose atspausdinti prisiminimai saugomi Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje. Kaip spėjama, jie galėjo būti publikuoti periodiniame leidinyje. 

„Ant dėdės kelių mama išmoko skaityti ir žąsies plunksna pirmasis raides rašyti... vėliau jis leido ją į mokslą. Pats, pamotės iš namų išvarytas, labdarių į kunigus išleistas, visą gyvenimą užjautė vargšus. Jis buvo žmogus šviesus, labai tolerantiškas, pasaulio matęs.“ (Danutė Čiurlionytė-Zubovienė, Mano motinos bičiuliai. „Pergalė“ 85 – 6, p. 163.

V. Jarulaitis gimė 1859 m. kovo 13 d. Raizgiuose, netoli nuo plento, 8 km nuo Šiaulių į pietvakarius. Ten, prie pat plento – Aukštelkės bažnytėlė, kurią po karo atstatydino pats garbės kanauninkas V. Jarulaitis ir čia praleido savo paskutinius gyvenimo metus nuo 1934 m. Mirė Kaune 1939 m. lapkričio 25 d. Vinco tėvai – Petras Jarulaitis ir Magdalena Petrauskaitė iš Tyrelkių. Iš ten kilo daugybė Petrauskaičių! Magdalena buvo išmintinga, šauni, nepaprasta šeimininkė. Tuoj ištekėjus savo vyrą beraštį išmokė skaityti, ir jis, linksmas ir galvočius buvo išrinktas staršina. Vaikų buvo: Elžbieta, Vincentas, Julijona, Morta, Ona, Mykolas ir Petras. Petrą pagimdžiusi Magdalena mirė; tuoj pat – ir naujagimis; netrukus ir Mykolas. Ona mirė 17 metų. Kiti pasiliko ilgesniam gyvenimui. Tėvas Petras, „draugų“ supirštas, vedė našlę Racaitę iš Šiaulių. Vaikai gavo pamotę – prasidėjo vargas. Pamotė buvo be galo nedora, pikta, valgį slėpusi, mušusi. Jos paveikslą galima pamatyti S. Čiurlionienės romane „Bundanti žemė“. Elžbieta kentusi iki 15 metų. Vincukas vis dėlto buvo leidžiamas į mokslą, nes jo motinai buvo pažadėta, kad jį išleis į kunigus. Tačiau pamotė nesiliovusi: vaikas ten mieste dykas, o čia reikia piemenį samdyt. „Elzike, eik į Šiaulius, parvesk Vincuką“ (jis buvo jau antroje klasėje). Elzikė nueit nuėjo, bet – abu nusprendė išeiti iš namų.

Be galo stropų ir išmintingą berniuką ėmėsi globoti ponai Ivaškevičiai. Jis buvo Zubovų girių vyresnysis girininkas. Vaikai mokėsi, taigi antros klasės Vincukas gavo prižiūrėti trečios klasės Vladą ir mokyti mažesniuosius. Kai baigė keturias klases, Ivaškevičių rūpesčiais aptaisytas, 1876 m. išsiųstas į Kauno kunigų seminariją. Kai jau kitą kartą grįžo su ilgais drabužiais, tėvui buvo gražu, ir jis pasiėmė sūnų vėl globoti. Seminariją baigė vos 19 metų! Kunigu įsišventinti tegalima 24 metų. Šv. Tėvas dispensuoja pusantrų metų – reikia 2 su puse metų, taiga dar laukti metus ir 9 mėnesius. Buvo pasiųstas į Šiaulius, kur diakonavo ir vedė atstatymą perkūno nuspirto aukščiausio Lietuvoje bažnyčios bokšto. (Tas bokštas iki tol buvo dviem tarpsniais žemesnis ir turėjo renesansinį varpo formos bokštą stogą su nedidele panašios formos viršūne – panašiai, kaip dabar yra Telšių katedros bokštas. Kas tą šaunų, grynai geometrinių formų bokštą projektavo nežinau – V. Z.).

1882 m. kovo 27 d. s. st. arba bal. 8 d. n. st. pagaliau įsišventė kunigu. 3 metus vikaravo Jurbarke, Joniškyje, 4 Šiauliuose. Avansuotas filialistu, 3 metus išbuvo Sidabrave – Miškuose. Tada buvo pakeltas Kulių klebonu. Čia Plungės kunigaikščiui Mykolui Oginskiui medžiaga padedant, ėmės parapijos lėšomis o archutoriaus švedo Strand meno planais statyti klasikinio stiliaus bažnyčią – su kolonomis fronte, be bokšto. Kaimiečiams tai nepatiko, tad Strandmanas gavo pridirbti renesansinį bokštą, kaip Kauno rotušės. Kuliuose ir man teko klebonui Jarulaičiui metus su viršum pabernauti antrininku; tad mačiau, kokiuo atsiėdimu jis vedė fabriką (statybą) ir rinko pinigus.

Mačiau, kaip šalia to sumaningai klebonauja, ūkininkauja, vaikus savotiška metode katekizuoja, kai kuriuos globoja, į miestus važiuoja, amatų moko; be to dekanauja, tad bažnyčias lanko, relacijas kurijai rašo, visokiausius svečius priiminėja, pradedant kunigaikščiu ir baigiant policijos antstoliu ir kelių apskričių bajorais. Visur suskubo ir visi dekaną Jarulaitį lankė. Dekanato kunigai, klebonai ir vikarai, savo viršininką mėgo: jis buvo draugiškas ir tolerantingas.

Sumanius Plungėje pastatyti grandiozinę bažnyčią, buvo pakviestas kun. Jarulaitis; padėjo jai pamatus, bet kunigaikščiams atsisakius finansuoti, nesutiko ir parapija; taip ir liko pamatai, neištesėtos Oginskių fantazijos paminklas. Plungėje dekanas Jarulaitis praklebonavo 10 metų ir 1910 m. buvo perkeltas klebonu į Viekšnius, vėl į labai didelę parapiją. Plungėje būdamas, padėjo įkurti Šv. Kazimiero Dr. geroms knygoms leisti ir pirmas sušelpė ją didoka suma 1000 rub...

1906 m. buvo išrinktas Kauno gubernijos atstovu į pirmąją Rusų Valstybės Dūmą. (Kan. Vincento Jarulaičio sekundacijoms. Vaižganto raštai, t. XIX, Kaunas 1933.)

Aplankęs Laižuvos kleboną kun. Juozą Tumą, Martynas Yčas prisimena: „keliavome arkliais į Viekšnius. Kaip aplenksi Kun. V. Jarulaitį, savo seną pažįstamą, pirmosios V. Dūmos atstovą, šviesų ir malonų vyrą, su kuriuo susieiti ir pasikalbėti būdavo tikras malonumas! Jis plačia vaga varė žemės mobilizavimo politiką, konkuruodamas su Valstiečių banku, kolonizavusiu Lietuvą rusais. Kun. V. Jarulaitis, suorganizavęs lietuvių bendrovę, supirkinėjo iš bankrutuojančių dvarininkų žemes ir jas pardavinėjo mažesniais plotais lietuviams, tuo užkirsdamas kelią rusifikacijos politikai. Žinoma, tai buvo tik mažos pastangos, bet buvo daug padaryta ir su kukliais kapitalais.

Jis buvo vienas karščiausių rėmėjų lietuvių V. Dūmos atstovų komiteto vadovavimo idėjos. Nepartyviškai galvodamas, jis manė, kad atstovauti Lietuvai šiais sunkiais karo laikais turi vieningai ir sutartinai buvusieji bei dabartiniai V. Dūmos atstovai. Kaip tik neseniai buvome Vilniuje suvažiavę ir nusivylę, dėl partinių sumetimų negalėję tokiu svarbiu istoriniu momentu surasti bendros kalbos.“ (D-ras Martynas Yčas. Atsiminimai, Nepriklausomybės kelias II. Kaunas 1935.)

„Viekšniuose bebūdamas, sudarė „Artojo“ B-vę dvarų žemėms supirkinėti. Jų buvo apsčiai parduodama ir svetimtaučiai mielai pirkos; reikėjo nuo jų gintis. Buvo sudėta 120 tūkstančio kapitalo, nupirkta 7 dvarai, apie 5,000 dešimtinių, bet iki karo teišparduota pusė. Paskui buvo pardavinėjama ostmarkėmis, virtusiomis niekais, o dalis buvo Žemės reformos įstatymais nusavinta.

Čia Viekšniuose kun. Jarulaitį apniko vokiečiai; 1916 m. vasario 13 d. jį suėmė, išvežė į Vokietiją ir ten pralaikė iki 1917 m. rugsėjo m.; paleistas buvo tik ypatingu Vatikano užtarimu.

Rietavo dekanu buvo 11 metų, o Viekšnių dekanu 6. Viso 17 metų.

Grįžęs iš nelaisvės, 3 metus klebonavo B. Žagarėje. 1920 m. iki 1927 m. rugs. mėn. klebonavo Papilėje; šiais metais buvo avansuotas Garbės Kanauninku. Šiuo tarpu maldininku nukeliavęs Romon į 1925 m. Did. Jubiliejų, iš šv. tėvo parsivežė ordiną „Bene meriti“, o iš Šventosios Žemės Beiruto patriarcho Ephremo Rahmani ypatingų dovanų – 3 Babilonijos rašto plyteles; jos ben bus vienatinės Lietuvoje.

Čia pat (Papilėje) buvo „Verpėjos“ B-vės pirmininkas ir vadas; pastatė jai vandeninį malūną ir miestelį apšvietė elektra.

Nuo 1928 m. eina pareigas kalėjimų kapeliono; 1930 metus buvo Kaune, dabar treti metai Šiauliuose. Čia bebūdamas, sumanė atstatyti per karą sugriautą Aukštelkių bažnytėlę (jei gaus iš valdžios pašalpos), šiemet vasarą ją pašvęsti ir savo sekudicijas atšvęsti. Kan. Jarulaičio ūkyje Raizgiuose įsteigta ir pradžios mokykla, kurią pats lanko.

Be visa to, yra Kraštotyros D-jos narys ir numizmatikas; jo senų pinigų kolekcija siekia 600 egzempliorių.

Už tokį platų visuomeninį darbą kan. V. Jarulaitis šiemet vas. 16 d. buvo Respublikos Prezidento dekoruotas Gedimino ordeno III laipsnio. Dabar daugiau beeina kunigo, neg visuomenininko pareigas.

Judrus buvo kun. Jarulaitis visuomenės veikėjas. Būtų galėjęs pralobti, o yra beskatikis. Ir tai jo nuopelnas. Kun. Jarulaičio veiklai aprašyti reiktų storos knygos; jo vardas liks mūsų istorijoje.

Aukštelkiai – pakilioji Šiaulių apylinkės vieta, 8 km nuo miesto, ties Raizgių kaimu. Stovėjo didoka mūrinė koplyčia, bet kunigo nebuvo; nebuvo nė jam būstinės; tai visai nežymu, kad ta kultūros priemonė būtų teigiamai paveikus liaudį. Miestas buvo tiek arti, kad gadinti galėjo visa savo galybe; o bažnyčia tokiame atstume – jau per toli, kad galėtų taisyti. Tai ir Raizgiai, kaip ir kitos lietuvių pamiestės, žemesnės kultūros, neg kiti kaimai, kurie toliau nuo miestų. Tai ne paradoksas. Per Didįjį Karą ir tą tuščią šventyklėlę vokiečiai sušaudė, naikindami didelius medžius pakilioje vietoje. O pataisyti nebuvo kam. Tą pareigą gera valia atsidėjo raizgiškis kunigas Vincentas Jarulaitis, Telšių katedros Garbės Kanauninkas. Už 15000 litų atstatė ir padidino sienas, naujai suplanuotu frontu, Šv. Antanui Paduvėnui pagerbti.

Šventykla, jau ką gi: erdva, šviesi, švari, – kaip tik Dievui garbinti. Š. m. 17 d. sekmadienį sudeleguotas kan. J. Tumas su fundatorium ir Jurbarko klebonu J. Bikinu pašventė ir pirmas šv. Mišias palaikė, pirmą kartą šv. Komuniją padalijo. Garbinga ir jauku buvo jam tai nudirbti – lyg ką tyruose sukurtą žmonėms atiduoti. Ir gražu buvo išgirsti pirmą kartą šv. Rožančių giedant, išvysti kaimiečius aplink klausyklą klupčiojant. Ramu ir daug vilties, kad naujos bažnytėlės misija paveiks šiuo tarpu dar surambėjusius raizgiškius ir kaimynus. Koplyčios pašventinimo dieną kelta ir paties fundatoriaus vadinamosios sekundicijos, 50 metų šv. mišių laikymo, kaip pirmųjų mišių laikymas vadinas – primicijos, nors iš tikrųjų tai jau įvyko š. m. balandžio m. 8 d.

Suvažiavimo solenizanto moksladraugis amžininkas Jo Ekscelencija Vilkaviškio vyskupas Antanas Karosas, kanauninkai: Sarapas iš Šiaulių, Novickas iš Viekšnių, Vl. Tamoševičius iš Kražių, Tumas iš Kauno, keturi buvusieji kan. Jarulaičio vikarai: Tumas, Tamoševičius Vl., Dotnuvos Laukšas ir Strumila; kaimynai klebonai: Kurtuvėnų Rakauskas, Kuršėnų Dambrauskas, Šiaulių J. Jasienskis, Kairių P. Bružas ir kiti; dar ir jaunesnių dvariškių. Šiaulių miestas atsiuntė pilną autobusą solenizantui palankių ponų ir ponių, baldininkų ir miestelėnų. Matės p. p. Ubeika, Petrauskai, Orvidas, Vaitkus, Grincevičius, Švambaras ir kiti. Daugybė plačios giminės su p. Sofija Čiurlioniene, jos dukterimi studente Danute ir motina kan. Jarulaičio sesele Kymantiene.

Jubiliatą iš jo erdvių namų procesija atvedė į bažnyčią kunigai ir žmonės, giedodami šv. giesmę; ties bažnyčia jubiliatas susitiko su atvykusiu J. E. vyskupu Karosu, apšlakstė žmones ir po tam tikrų ceremonijų atlaikė Sumą ir palaimino žmones. Pamokslą per sumą pasakė kan. Tumas. Lyg tyčia tai dienai ir evangelija tiko, Luk. 19, kaip Jėzus verkė Jeruzolimos, „nes ateis tau dienos, kuomet tavo neprieteliai apkas tave pylimu, apstos tave ir suspaus tave iš visų pusių. Jie išties ant žemės tave ir tavo vaikus, tavyje esančius, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens“. Kaip buvo čia, Aukštelkiuose, ir visoje Lietuvoje karo metu. Kan. Jarulaitis lyg pabaigė likviduoti karo palaikus; atgal sukrovė akmenis į sienas ir taip sau pačiam pasistatė paminklą. Gražesnės aukos baigiant amželį (jam 73 m.) nė nebereikia. Dievulis turės tai atminti jam, kai reiks atsiskaityti. L. A. 1932 m. 82, 165 Nr.

 

Parengė
Mokslinės bibliotekos vyr. bibliotekininkė D. Šimkutė

 

Nuotraukoje:
Stačiusieji Plungės bažnyčią dvasininkai konsekracijos dieną: (iš dešinės) Povilas Pukys, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis, V. Jarulaitis ir neatpažintas asmuo. ŽDM nuotr.

 

 


Paskutinį kartą redaguota: 2021-01-12 2021-11-30 11:34
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime