Mėnesio eksponatas

Paminklas tremtiniams

Gedulo ir Vilties dienai atminti

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena – dar gyva krauju pulsuojanti žaizda lietuvių tautos atmintyje. Sovietų valdžios viršūnės ilgai rezgė planą, kaip palaužti tautų pasipriešinimą sovietų okupacinei valdžiai. Ir nuosekliai jį vykdė 1940–1953 m., masiškai tremdami okupuotų Baltijos šalių, Vakarų Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos gyventojus į Tolimosios šiaurės, Vidurinės Azijos ir Sibiro teritorijas. Iš Lietuvos tuo laikotarpiu ištremta 131 600 žmonių.

Prieš 74 metus, ankstyvą 1948 m. gegužės 22-osios rytą, įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas – išvežta apie 40 000 žmonių, tarp kurių – 10 897 vaikai. Į Buriatiją prie Mongolijos sienos per šį trėmimą išvežta daugiau kaip 4 000 Lietuvos gyventojų, tarp kurių vien iš Plungės – per 900. Į tą skaičių pateko 33 Babrungėnų kaimo gyventojai – ištremta 11 šeimų.

Tų metų gražų gegužės 22-osios rytą į ūkininkų Akrutų, Gadeikių, Serapinų, Gaubių, Laučių, Luotės, Lotužių, Urbonų, Uznių, Vaitkų, Stonkienės namus įsiveržę ginkluoti kareiviai ir stribai šeimoms liepė nedelsiant, kuo skubiau ruoštis į Sibiro tremtį. Kai kuriems žmonėms dar leido pasiimti šiltesnį drabužėlį, maisto, o kai kuriuos išvarė kaip stovi. Netikėtai užklupti, pilni nerimo ir baimės žmonės buvo suvaryti į žvyrduobę netoli Babrungo upės. Daugelis pamanė, kad juos čia ir sušaudys. Lėtai slinko klaikios laukimo valandos... Tik gerokai po pietų visiems liepta lipti į sunkvežimius. Mašinos pajudėjo link Plungės geležinkelio stoties. Iš čia šeimos įgrūstos į gyvulinius vagonus ir ištremtos į Sibirą. Varginančioje kelionėje, kurioje vienas su kitu dalijosi duonos kriaukšlele, kad nenumirtų iš bado, kaimo žmonės davė pažadą: jeigu Dievas leis sugrįžti gyviems, ant Babrungo upės kranto pastatys koplyčią. Grįžo ne visi. Šaltoje, svetimoje ir nesvetingoje žemėje amžinojo poilsio atgulė Barbora ir Ignacas Laučiai, Povilas Urbonas (atgimus Lietuvai, jų palaikai parvežti į gimtinę), Gaubys, Vaitkų kūdikėlis.

Pažado tremtiniai neužmiršo. 1990 metais prie Babrungo upės, šalia žvyrduobės, iš lauko riedulių pastatė paminklą Babrungėnų kaimo ištremtoms šeimoms atminti. Paminklą pašventino Petronėlės ir Liudo Serapinų sūnus kunigas Liudas Serapinas.

Kasmet tremties dieną, gegužės 22-ąją, prie paminklo susirenka Sibiro tremtinių šeimos. Giesmėmis pagerbia išėjusiuosius, pasidalija prisiminimais, pastiprina vienas kitą geru žodžiu. Gyvųjų ratas mažėja, bet atmintis lieka, kaip ir granite ant paminklo iškaltos pavardės tų babrungėniškių,  kurie tremties dramą išgyveno vien todėl, kad širdyse išsaugojo meilę ir viltį sugrįžti į Tėvynę, į savo namus Babrungėnų kaime.

Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja

Nuotraukos

Paminklas tremtiniams Babrungėnų kaime. 1990 m. Fotografas Vladas Gaudiešius.

Tremtiniai prie paminklo Babrungėnų kaime.1990 m.