Mėnesio eksponatas

2000 metais Žemaičių dailės muziejus, pažymėdamas dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 125-ąsias gimimo metines, Plateliuose buvo surengęs tarptautinį dailininkų plenerą „Čiurlionis ir Žemaitija“. Plateliai tapo interpretacijų erdve menininkų kūrybai, įkvėptai vieno talentingiausių Lietuvos kūrėjų M. K. Čiurlionio. Dėl savo nepaprasto talento M. K. Čiurlionio tapyba – tarsi universali kalba, kurią išmokti ar bent suvokti bandė daugelio šalių dailininkai.

Į Plateliuose rengtą plenerą, sukurti savas istorijas, atrasti sąsajas tarp šiandienos ir to pasaulio, kurį matė M. K. Čiurlionis, suvažiavo menininkai iš Žemaitijos, taip pat iš užsienio – Čekijos, Graikijos. Platelių apylinkių grožis – užburiantis, leidžiantis plačiai atverti širdis ir jausmus. Be abejo, ir tais laikais, kai M. K. Čiurlionis – Plungės dvaro orkestro fleitininkas – kartu su orkestrantais važiuodavo koncertuoti į grafų Šuazelių dvarą, ši Žemaitijos Šveicarija vadinama žemė darė didžiulį įspūdį, kaip ir dvaro rūmų sienas gausiai puošiantys Vakarų Europos dailininkų tapyti paveikslai, tarp kurių (pro akis greičiausiai negalėjo praslysti) – 1660 m. flamandų mokyklos atstovo Jano van Vykersloto tapytas „Šeimos portretas“.

Ir laikas plenerui buvo pasirinktas ne atsitiktinis, o simbolinis. M. K. Čiurlioniui – pratekėjęs, bet kūryboje išlikęs ir pakilęs iki žvaigždžių, o plenero dalyviams pažymėtas nauju mūsų eros tūkstantmečiu, kai pasaulis įžengė į 2000-uosius metus. Tada menininkai buvo pasiruošę keisti nusistovėjusi­as tradicijas ir, pakylėti čiurlioniškos dvasios, nukeliauti į naujas meno oazes. Perteikti plenero dvasią ėmėsi žinoma lietuvių dizainerė, tekstilininkė Zita Inčirauskienė. Ji sukūrė tapybos plenero „Čiurlionis ir Žemaitija“ vėliavą. Į harmoningą kompoziciją, į vieną darnią ir raiškią visumą, derindama įvairias medžiagas ir kurdama aplikacijas bei pasitelkdama kaligrafijos meną, Zita Inčirauskienė apjungė skirtingas temas.

Drąsus M. K. Čiurlionio portreto reinterpretavimas suteikia vienalaikiškumo pojūtį, tarsi Čiurlionis įsiliejo į šią dieną ir tapo dar vienu tapybos plenero dalyviu – artimu, savu, skatinančiu kūryboje ieškoti naujų idėjų. Taip sugriaunamas stereotipinis suvokimas, jog M. K. Čiurlionio kūryba tolima, nepasiekiama, sudėtinga, kaip ir jo asmenybė. Iš tiesų Čiurlionis dalijasi viskuo, ką jam pavyko per kūrybą „stumtelėti“ į priekį: dvasingumu, gėriu, tikėjimu teisingu pasauliu.

Laivelių burėse, kurios asocijuojasi su Platelių ežero nedaloma savastimi, surašytos plenero dalyvių pavardės. Tai tarsi nuoroda į laisvą lyg vėjas kūrėjų prigimtį. Laivelio motyvas dažnas ir M. K. Čiurlionio kūryboje.

Vėliavos kompozicijoje į akis krenta pasirinktas aplinkos atpažinimo ženklas – raktas. Platelių miestelio herbe šv. Petras vaizduojamas su dviem sukryžiuotais raktais, kurių vienas auksinis, kitas – sidabrinis. Zitos Inčirauskienės sprendimas netikėtas ir labai originalus. Raktui pasirinkta medžiaga slepia dvi spalvas – geltoną ir sidabrinę: pasitelkiant šviesos efektą žiūrovas mato sidabrinį arba auksinį raktą. Tai ir vėl dar viena užuomina į kitaip matomą ir kitokį M. K. Čiurlionio pasaulį, o raktas jį pažinti – kiekvieno mūsų širdyse.