Mėnesio eksponatas

Žemaičių dailės muziejus gyvena džiugiu laukimu – baigiamas restauruoti itin vertingas eksponatas, turintis išskirtinę reikšmę muzikiniam Oginskių paveldui.

Tokia galimybė atsivėrė, kai Žemaičių dailės muziejų pasiekė džiugi žinia – Lietuvos kultūros tarybos sprendimu, dėl kultūros rėmimo fondo lėšomis finansuojamos programos „Atminties institucijos (muziejai, bibliotekos, archyvai)“ projektų dalinio finansavimo teiktam projektui „M. Oginskio dvaras – unikalus muzikinio paveldo lopšys“ paskirtas finansavimas. Projektas vykdomas ir Plungės rajono savivaldybės biudžeto lėšomis.

Tai – pianinas „C. Bechstein“ – garsaus Karlo Bechšteino (Carl Bechstein, 1826–1900) pianinų ir fortepijonų fabriko gaminys, vienas retesnių egzempliorių, pagamintas apie 1870 m. Tai galėtų liudyti įrašas korpuso priekinėje dalyje: „Hof-Lieferant Sv. Maj. des Kaisers u Königs“. Šis įrašas nurodo, kad modelis buvo gaminamas itin aukštos kilmės asmenims.

Populiarumo ir pasaulinio pripažinimo „C. Bechstein“ gamintojai susilaukė 1862 m. po Londono pramonės ir meno mugės, kurioje Karlas Bechšteinas apdovanotas sidabro medaliu. Sėkmės garantu ir lyderyste tarp Europos pianinų meistrų tapo 1867 m. dalyvavimas Paryžiaus pasaulinėje parodoje. Žymūs kompozitoriai (F. Listas, R. Vagneris, J. Bramsas) tvirtindavo, kad šios firmos pianinu galima sukurti tokią muziką, kokią tik norisi, – puikus instrumento dizainas ir tvirta konstrukcija tai leidžia padaryti. Užsakymai ateidavo iš Anglijos, Australijos, Kanados, Rusijos ir kitų šalių.

Žemaičių dailės muziejuje esantis pianinas saugo įdomią istoriją: jis priklausė Plungės dvaro savininkams Oginskiams, vėliau rūmų šeimininkė Marija Oginskienė, išvažiuodama iš Plungės į gimtinę Poznanę, instrumentą padovanojo buvusiam dvaro orkestro muzikantui Jonui Petkūnui, kuris buvo baigęs Drezdeno konservatoriją, turėjo absoliučią klausą ir Plungės publiką žavėdavo smuiko grojimu. Jo šeima pianiną išsaugojo.

Istorijos tęsinys – sovietiniais metais pianiną surado kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė (1916–2004) pas Jono Petkūno vaikaitę E. Norkienę Šilutėje. Instrumento įsigijimą finansavo Kulių kolūkis (Plungės r.), vadovaujamas pirmininko Juozapo Bražinsko (1987). Pianinas ilgai buvo sandėliuojamas Plungės rajono Kultūros skyriuje. 1994 metais kunigaikščio M. Oginskio rūmuose atidarius Žemaičių dailės muziejų, nuspręsta, kad vertingas Oginskių palikimas turi grįžti atgal į rūmus, iš kurių kadaise ir iškeliavo. Pianino istorijai svarumo suteikia ir tai, kad juo grojo ir vienas žymiausių Lietuvos menininkų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Kunigaikščio Mykolo Oginskio rūmuose nuolat skambėjo įvairių tautų kalba – lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, žemaičių, tačiau vienai jų – muzikos kalbai – skirtas ypatingas dėmesys. Plungėje buvo atidaryta dvaro muzikos mokykla, iš vietinių muzikų suburtas orkestras. Jame grodavo nuo 30 iki 50 muzikantų, kuriems 1894–1902 m. vadovavo Varšuvos muzikos instituto absolventas Pranas Dovydavičius. Tokias XIX a. pradėtas steigti dvarų muzikos mokyklas galima laikyti tikromis muzikos kalvėmis.

M. Oginskio dvaro muzikos mokykloje mokėsi lietuvių profesionaliosios muzikos pradininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis – genijus, kurio indėlis į pasaulio kultūrą nekelia abejonių. Jo gebėjimas nutiesti tiltus tarp muzikos ir spalvų pasaulio – unikalus. Į Plungę M. K. Čiurlionis atvažiavo 1889 m. vasarą ir prestižinėje dvaro muzikos mokykloje, į kurią suvažiuodavo mokytis gabūs vaikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos, mokėsi iki 1892 m. Dvaro orkestro mokykla M. K. Čiurlionio biografijoje iš esmės tapo jo, nuostabių gabumų turinčio paauglio, formavimosi kaip menininko  kalve.

Nuo 1892 m. pavasario iki 1893 m. rudens M. K. Čiurlionis, kaip orkestro fleitininkas, gavo ne tik išlaikymą, bet ir 5 rublių algą. Jam pasiūta uniforma – dvaro siuvėjas Adolfas Daumantas prisiminė, kaip Čiurlionis žavėjosi ne tiek pačia muzikanto uniforma, kiek švarko apykaklėje prisiūtomis dviem lyromis. Pirštais paliesdamas jas, šypsodamasis tada pasakė: „Dabar aš tikras muzikantas.“ Ir kaip nesididžiuoti? Pasak Čiurlionio sesers Juzefos, „buvo jaunutis dar vaikelis, jauniausias visame orkestro sąstate“.

Orkestras tiesiog užvaldė jaunąjį muzikantą – jis studijavo kiekvieno instrumento partitūras, jas analizavo, lygino. Dvaro orkestro vadovas, matydamas išskirtinių gabumų muzikai turintį jaunuolį, ne tik pats grodavo šiuo aukštos klasės koncertiniu „C. Bechstein“ pianinu, bet ir leisdavo jaunajam orkestro muzikantui M. K. Čiurlioniui improvizuoti, iš po nuostabių dramblio kaulo klavišų skraidinti žemaitiškų liaudies dainų melodijų gijas aukštyn į tolimas erdves...

Net kai pats kunigaikštis važiuodavo pasivažinėti, jo dūdų orkestras raitas grodavo trankius maršus, o dainuoti dažnai pasirinkdavo Čiurlionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Ant kalno gluosnis“, pritariant būgneliams ir pasikartojantiems žodžiams „Džium–džium–džium, džium–džium–džium“.

Taip likimas lėmė, kad Plungė M. K. Čiurlioniui tapo reikšminga gyvenimo dalimi. Dar kartą čia jį atvedė meilė rašytojai Sofijai Kymantaitei. Plungėje jis kartu su Sofija praleido kūrybingiausius metus (1908–1909).

Deja, instrumentas buvo negailestingai paliestas laiko, nukentėjo ir nuo mechaninių pažeidimų. P. Gudyno restauravimo centro specialistų išvadose, rašytose 2008 m. vasario 8 d., konstatuojama: „Pianinas, ŽDM GEK 524. XIX a. pab. Medis, faneruotė, auksuoto žalvario puošybos detalės. Unikalus Nr. 8960, 143 x 157,5 x 71,5 cm. Lakas nutrintas, ypač dangtis, matomos vabzdžių landos. Viršutinėje dalyje ir prie pakojų atšokusi faneruotė. Kairė apatinė dalis sulaužyta, skilusi, trūksta kairiojo ir dešiniojo pakojų fragmentų (kategorija A)“.

Norint jį prikelti antram gyvenimui, reikalinga restauracija. Ši galimybė ir muziejininkų ilgai puoselėta viltis atsirado tik dabar, gavus Lietuvos Kultūros tarybos finansavimą.

Pianino laukė ilgi atnaujinimo darbai. Pasak restauratoriaus Dariaus Narmonto, „kadangi instrumento būklė šiuo metu labai prasta, jis restauruojamas visas iš pagrindų. Praktiškai neliks nė vienos meistrų nepaliestos vietos. Tačiau pianinas bus restauruojamas maksimaliai išsaugant visa, kas yra išlikę, iki mažiausių detalių.

Pianino korpusas ir fasadas restauruojami atkuriant trūkstamas detales, o apdailai naudojama senovinė autentiška lakavimo technologija.

Instrumento „muzikinė“ dalis labai nukentėjusi dėl laiko poveikio, o mechanizmai dar ir labai sudėvėti. Tačiau restauruojant ne tik atkuriamas instrumento veikimas, bet ir išsaugota originali senovinė jo konstrukcija. Pianino mechanikos plaktukėliai, nuo kurių labai priklauso instrumento tembras, yra visiškai sudilę, tačiau jie nebus pakeisti šiuolaikiniais, bet bus restauruojami Vokietijoje ir atkurti tokie, kokie buvo anuomet. Specialiai šiam instrumentui pritaikytos bosinės stygos taip pat yra gaminamos Vokietijoje. Tai ilgas maždaug šešis mėnesius trunkantis procesas: visų instrumento dalių atnaujinimas, surinkimas ir reguliavimas.

Taigi, atlikus pianino restauravimo darbus, tikėsimės išgirsti ne mums įprastą šiuolaikinio pianino garsą, bet autentišką, senovinį „C. Bechstein“ pianino skambesį“.

Šiuo metu Žemaičių dailės muziejuje baigiami kunigaikščio M. Oginskio rūmų restauracijos darbiai, po kurių vienoje iš salių numatyta įrengti naują nuolatinę ekspoziciją „M. K. Čiurlionis Plungėje“. Restauruotas pianinas „C. Bechstein“ taps ne tik autentiška puošmena, bet ir centrine ekspozicijos dalimi – nauju traukos objektu, tęsiančiu muzikines Oginskių tradicijas.

Vėl koncertinei veiklai tiksiantis instrumentas taps reprezentaciniu: šioje erdvėje numatomi kamerinės muzikos koncertai, populiarinantys M. K. Čiurlionio ir Oginskių giminės muzikinį palikimą.

Plungės dvaras – viena iš svarbiausių M. K. Čiurlionio gyvenimo ir kūrybos stotelių. Domėjimasis genijaus paliktais pėdsakais Žemaitijoje neslūgsta. Plungė – vienas iš svarbesnių nacionalinio kultūros kelio „Čiurlionio kelias“ objektų. Tai didelė atsakomybė ir įpareigojimas, kad visi autentiški eksponatai, susiję su M. K. Čiurlionio paveldu, būtų tinkamai išsaugoti r pristatyti visuomenei. Restauracijos metu atskleistas dar vienas naujas įdomus faktas, bet apie tai lankytojai sužinos po instrumento restauracijos.

Nuotraukose: 1, 2 pianinas „C. Bechstein“, 3. Viduryje stovi dvaro orkestro muzikantas Jonas Petkūnas.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja