Mėnesio eksponatas

MIESTO JUBILIEJAUS PROGA YPATINGAS MUZIEJAUS EKSPONATAS – SENIAUSIAS PLUNGĖS ATVAIZDAS

2022 02 16



Ruošdamasis artėjančiam Plungės Magdeburgo teisių suteikimo 230 metų jubiliejui, Žemaičių dailės muziejus įsigijo įdomų eksponatą - graviūrą, kurioje vaizduojamas Šiaurės karo (1700-1721 m.) metais prie Plungės vykęs švedų ir maskvėnų bei lenkų pulkų susirėmimas. Apie eksponato įsigijimą ir jo istoriją pasakoja dr. JOLANTA SKURDAUSKIENĖ, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja.

Netikėta galimybė

Artėjant Plungės miesto savivaldos jubiliejui sužinojome apie retą galimybę įsigyti įdomią istorinę graviūrą, vaizduojančią XVIII a. pradžioje prie Plungės vykusį mūšį, kuriame  majoro Danquarto ir rotmistro Buddbergo vadovaujami švedų pulkai įveikė maskvėnų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų kavaleriją. Plungiškiams, o ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ikonografijos žinovams, graviūra įdomi tuo, kad yra ankstyviausias  Plungės, ir  apskritai vienas ankstyviausių LDK provincijos miestelių, atvaizdų. Tai vario raižymo technika atliktas ir ant popieriaus atspaustas nedidelis (13 x 24) grafikos darbas, sukurtas Hamburge apie 1745-1752 metus.

Pirmą kartą tokios graviūros vieną iš egzempliorių, esantį  Švedijoje Upsalos archyvuose, 2002 m. papasakojo istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, pristatęs jį ir Žemaičių dailės muziejuje. Manoma, kad tokių piešinių autoriai būdavo kartu su švedų kariuomene keliavę dailininkai, turėję  fiksuoti pergalių šlovę, matytas panoramas. 2006 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, bendradarbiaudamas su Švedijos Armijos muziejumi ir Švedijos karo archyvu, surengė parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai“, kurioje buvo eksponuojamas ir Plungės miesto vaizdas. Tad jau du dešimtmečiai, kai ši graviūra visuomenei  yra žinoma, o jos kopijos  buvo eksponuojamos Žemaičių dailės muziejuje ir kitose miesto erdvėse, publikuotos įvairiuose leidiniuose, todėl šis Plungės miestelio vaizdas jau yra   tapęs svarbiu ankstyvuoju Plungės miesto atvaizdu, atpažįstamu ne tik pačių plungiškių. Ir nors šiandien jau yra žinoma daugiau šios graviūros egzempliorių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje,  ji yra laikoma iš retesnių, na o Plungės muziejui įsigyti šio meno kūrinio ir tuo pačiu istorijos dokumento originalą, prilygsta labai svarbaus Plungės istorijos liudininko įsigijimui. Džiaugiamės, kad tokia galimybė atsirado kaip tik sutinkant vieną iš mūsų miesto jubiliejų, o  sunkumai, su kuriais teko pradžioje susidurti, liko praeity.   

Intriga

Intrigos suteikia minėtoje graviūroje pavaizduoti du pastatai  - mūrinė bažnyčia ir mažesnis pastatas su bokšteliu, rodančiu, kad tai galėjo būti miestelio rotušė. Dėl to kretingiškiai istorikai ir istorijos entuziastai kelia hipotezę, kad  graviūroje gali būti vaizduojama ne Plungė, o Kretinga. Šiam kaimynystėje esančiam Žemaitijos miesteliui Magdeburgo teisės buvo suteiktos 1609 m., todėl jau XVII a. antrajame-trečiajame dešimtmečiuose tuo metu Karolštatu vadintoje Kretingoje buvo pastatyta mūrinė Žemaičių seniūno ir Kretingos savininko Jono Karolio Chodkevičiaus funduota bažnyčia, iškilo laisvo miesto simboliu laikyta ir savivaldaus miesto veiklai reikalinga rotušė. Tad graviūroje užfiksuoto mūšio metu Kretingoje šie pastatai jau stovėjo, skirtingai nei Plungėje. Mūsų mieste rotušė galėjo atsirasti ne anksčiau kaip XVIII a. pabaigoje, kai miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tačiau  dėl tuo metu susiklosčiusių politinių aplinkybių savivalda čia gyvavo vos keletą mėnesių,  tad miesto magistratui ir kitiems reikalams būtini pastatai, atrodo, taip ir  nebuvo pastatyti. Panašiai ir su katalikų maldos namų pastatu. Mūrinė bažnyčia čia iškilo  tik XX a. pradžioje. Ir vis dėlto šių argumentų nelabai pakanka graviūroje nurodytos vietovės paneigimui. Nors to meto švedų piešiniuose fiksuoti mūšiai ar sudaryti žemėlapiai pasižymi tikslumu, specialistai neatmeta galimybės, kad  prie Plungės vykęs susirėmimas nebūtinai turėjo būti fiksuojamas realiu laiku ar iš natūros. Jis galėjo būti nupieštas vėliau - iš atminties, iš pasakojimų, siekiant įmažinti  patį įvykį ir nebūtinai tiksliai atkartojant mūšio vietos vaizdą.

Ką mes žinom apie to meto įvykius Plungėje?

Šiaurės karo metu Plungė skaičiavo savo gyvavimo antrojo šimtmečio pradžią.  Ilgą laiką, nuo pat XVII a. vidurio, plungiškiams, kaip ir visiems to meto LDK gyventojams, teko kentėti nuo karo veiksmų. Ypač jie suaktyvėjo XVIII a. pradžioje. Per Šiaurės karą Žemaitija tapo karinių susidūrimų arena. Čia kirtosi  Baltijos jūroje ir jos pakrantėse savo galybę bandžiusių išlaikyti Švedijos, Abiejų Tautų Respublikos karaliaus, Saksonijos kunigaikščio Augusto II, susiskaldžiusių LDK didikų ir stiprėjančios Rusijos kariuomenių keliai.  Kaip rodo tyrimai, tuo metu jie driekėsi tiek  per Plungės, tiek per Kretingos apylinkes. Šiaurės karo ir to meto įvykius aprašę autoriai prie Plungės vykusių karinių veiksmų datas nurodo skirtingai, mini 1703, 1705, 1707 metus. Teigiama, kad po vieno iš mūšių dalis miestelio buvo sudeginta. Atrodo, tada nukentėjo ir dar palyginti nauja Plungės bažnyčia, statyta apie 1674 m. Pasak XVII a. pabaigos dokumentų, ši Plungės seniūno Martyno Krišpino Kiršenšteino funduota katalikų šventovė buvusi didelė, su dviem koplyčiomis, turėjusi aštuoniolika langų, o jos stogą puošė virš bažnyčios kylantis kupolas (J.S. pastaba - greičiausiai bokštas su kupolu) ir bokštelis, abu su paauksuotais geležiniais kryžiais.

1710–1711 m. Šiaurės karo nualintose didžiulėse teritorijose, įskaitant ir Žemaitiją bei Plungės apylinkes, kilo taip vadinama Didžiojo  maro epidemija. Į Žemaitiją ji buvo atvežta per Klaipėdą, ten atvykstančių prekiauti pirklių. Epidemijai praūžus liko  smarkiai ištuštėję kaimai, dirvonuojančios žemės, daugybė palaukėse iškilusių kapinaičių, vadinamų markapiais. Istoriko Eugenijaus Saviščevo atlikti tyrimai rodo, kad dėl XVIII a. pradžios negandų  prarastų gyventojų skaičius Plungėje ir jos apylinkėse atsistatė tik minėto šimtmečio pabaigoje –  dešimtajame jo dešimtmetyje. Beje, kaip tik tuo metu miesteliui buvo suteiktos Magdeburgo teisės. Tad aštuonioliktasis šimtmetis Plungei buvo nelengvas, o tai, kaip jis klostėsi, nemaža dalimi lėmė ir graviūroje įamžinti įvykiai.

Palikimas, menantis istorinius įvykius

Atrodytų, visa tai seni laikai ir niekas Plungėje jų nebeatmena. Tačiau, prieš keletą metų buvau gerokai nustebinta. Mano pakalbinta Plungėje, Palankės gatvėje seną Švč. Mergelės Marijos koplytėlę prižiūrinti plungiškė prisiminė ankstesnių šios vietos prižiūrėtojų pasakojimą, esą koplytėlė čia  buvusi pastatyta kažkada vykusio mūšio atminimui. Pasak jos, susirėmimas buvęs rimtas, vykęs keletą dienų, o jo metu žuvo daug žmonių. Dar įdomiau, kad ši koplytėlė – ne privatus, kažkieno asmenine intencija pastatytas, kaip mums yra įprasta, o viešas mažasis sakralinis statinys, kuriuo daugybe metų rūpinasi pamaldūs plungiškiai. Prie koplytėlės žydinčios gėlės, degančios žvakelės rodo gyvą žmonių ryšį su šia vieta. Tiksliai  nežinome, apie kokį konkrečiai mūši čia kalbėta, tačiau kitų didesnių karinių susidūrimų Plungėje lyg ir nėra fiksuota. Gal ateityje apie tai pavyks sužinoti daugiau?

Svarbu prisiminti, kad turime ir literatūrinių paminklų, menančių XVII a. pabaigos - XVIII a. pradžios laikotarpį mūsų kraštuose.  Tai  Sofijos Tyzenhauzaitės, Platelių dvaro šeimininkės, laikomos viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų, kūrybinis palikimas. 1831 m. ji parašė   istorinį romaną  „Halina Oginskaitė, arba švedai Lenkijoje“. Jame autorė, pasitelkdama istorinius įvykius ir literatūrinę išmonę, aprašė su švedais kovojusio, ir taip vadinamai promaskvėniškai konfederacijai priklausiusio, Plateliuose dvarą turėjusio LDK didiko Žemaičių seniūno Grigaliaus Antano Oginskio dukros Halinos nelaimingą meilės istoriją (J.S. pastaba – romaną yra išvertęs ir publikavęs Danutės Mukienės vadovaujamas VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“). Neabejotina, to metų liudininkų yra ir daugiau, tačiau pažinimui reikia laiko,  tam atsidavusių žmonių.  Džiaugiamės, kad  muziejaus rinkinius pavyko papildyti vertingu ir daug apie mūsų miesto istoriją galinčiu papasakoti eksponatu. Kviečiame jį pamatyti Žemaičių dailės muziejuje.    


Paskutinį kartą redaguota: 2021-01-12
Žemaičių dailės muziejus
Biudžetinė įstaiga
Parko g. 1, LT-90113, Plungė
Tel./Faks.: (8 448) 52492
El. paštas: zd.muziejus@gmail.com
Duomenys kaupiami ir saugomi
Juridinių asmenų registre
Kodas: 191123113
Muziejaus veikla
Maloniai kviečiame įvertinti Žemaičių
dailės muziejaus teikiamų paslaugų kokybę

Draugaukime