Mėnesio eksponatas

Knygnešio dienai

Kasmet kovo 16-ąją minime knygnešio dieną, prisimename mūsų krašte unikalų knygnešystės fenomeną. Kas tai yra?

Knygnešystė – iš tiesų unikalus XIX a. Lietuvos istorijos fenomenas, nukreiptas prieš lietuviškos spaudos ir lotyniškų rašmenų draudimą, carinės Rusijos vykdytą 1864–1904 metais. Knygnešiai, daugiausiai valstiečiai, lietuvišką spaudą 40 metų slapta gabeno į Lietuvą iš tuometinės Prūsijos bei Mažosios Lietuvos ir platino po visą kraštą, nepaisant carinės valdžios persekiojimo, o tai grėsė laisvės praradimu ar net mirtimi.

2004 metais UNESCO knygnešystę pripažino pasaulyje analogų neturinčia veikla.

Kovo 16-oji paskelbta Knygnešio diena. Data pasirinkta neatsitiktinai – tai žymiausio knygnešio Jurgio Bielinio gimimo data. Šis sumanus knygnešys per 31-erius aktyvios veiklos metus su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Žymią vietą tarp visų knygų užėmė maldaknygės.

Maldaknygių spaudos draudimo laikotarpiu buvo spausdinama daug, ko nepasakytum apie pasaulietinio turinio leidinius – jiems tiesiog nebuvo skaitytojo. Iš tiesų, tarp visų spausdinamų knygų religinio turinio literatūra užėmė net 71 proc. Ypač XIX a. antrojoje pusėje populiarios tapo maldaknygės. Pavyzdžiui, Tado Juzumo ir Jeronimo Račkausko parengta maldaknygė „Senas Auksa altorius“, kuri pirmą kartą 1865 metais išspausdinta Juozapo Zavackio spaustuvėje, išliko populiariausia maldaknyge: įvairios apimties, variantų ir pavadinimų, skirtingų rengėjų parengta „Aukso veršis“ perleista net 90 kartų. Slaptose daraktorių mokyklose vaikai buvo mokomi skaityti iš elementorių ir maldaknygių. Spaudos draudimo metu kiekvienoje troboje galėdavai rasti lietuvių kalba parašytą maldaknygę, nors ir stropiai slepiamą. Vakarais, po darbų visa šeimyna iš jų ne tik melsdavosi, bet ir mokindavosi skaityti.

Tarp tikinčiųjų ypač populiarios buvo kantičkos. Motiejaus Valančiaus redaguotas Vincento Valmiko giesmynas „Giesmių knyga arba Kanticzkos“ tapo bene populiariausiu katalikišku giesmynu liaudies giedojimui.

Ryšys tarp knygnešių ir vyskupo Motiejaus Valančiaus buvo daugiau negu tamprus. 

Motiejaus Valančiaus praskintas kelias lietuviškam žodžiui – sukurta ištisa slapta knygų spausdinimo sistema, leidusi lyg upei iš Rytprūsių į Lietuvą tekėti lietuviškoms knygoms. Tai buvo didžiulė atsvara plačiame lietuvių kalbos rusinimo lauke. Pats vyskupas, būdamas ištremtas ir apribotas nuo tiesioginio bendravimo su spaustuvininkais ir net negalėdamas leisti knygų, ieškojo artimo bendražygio. Juo tapo Tilžės katalikų bažnyčios klebonas Jonas Zabermanas – juridinis leidėjas ir spaudos prižiūrėtojas. Būtent Jonui Zabermanui M. Valančius pavedė rūpintis visais lietuvių spaudos reikalais Prūsijoje. Lietuviškų knygų spausdinimui ir platinimui M. Valančius pinigų negailėjo. Yra žinoma, kad 1869 m. pas jį palaiminimo prašyti atėjusiam 28 metų grytelninkui Stanislovui Račiūgai, kai susipažino ir artimiau pabendravo, vyskupas patikėjo voką su 1000 rublių ir laišku lotynu kalba, o pristatyti reikėjo Jonui Zabermanui. Kai užduotį įvykdė, gavo 15 rublių atlygį. Tuo pačiu laiku su M. Valančiumi susipažino ir Purviškių kaimo 23 metų valstietis Jurgis Bielinis. Vyskupas jam įdavė voką su dviem-trimis tūkstančiais rublių ir išsiuntė į Tilžę pas Joną Zabermaną. Taip M. Valančiaus armiją lietuvybei skleisti papildė du ištikimi kariai-knygnešiai.

Į kovą už lietuvišką žodį vyskupas pasitelkė patikimus kunigus, kurie neseniai buvo baigę kunigų seminariją Varniuose ar vėliau Kaune ir jau buvo spėję patirti, kokia slogi persekiojimo atmosfera tvyro seminarijoje tuoj po 1863 metų sukilimo numalšinimo. Šiuos kunigus vyskupas M. Valančius turbūt neatsitiktinai paskirdavo į Prūsijos pasienio vietoves. Tad galima sakyti, kad nuo Jurbarko iki pat Darbėnų M. Valančius turėjo lietuviško žodžio platinimo taškus. Knygos, atkeliavusios iš Tilžės, pirmiausia ir patekdavo į tas parapijas, o iš jų slaptais knygnešių takais – gilyn į įvairias Lietuvos vietoves. Tik knygnešių atsidavimo, pasišventimo dėka lietuvybės sėkla suvešėjo. Nuo 1864 m. iki 1900 m. išspausdinta ir į Lietuvą pergabenta 3,7 mln. įvairių leidinių.

1845 metais M. Valančiui pradėjus eiti rektoriaus pareigas, Varnių kunigų seminarijos gyvenimas keitėsi iš pagrindų. Dėstyti buvo kviečiami jauni ir gabūs profesoriai. Pasirūpinta, kad seminarijoje būtų įvesta lietuvių kalba, kad pamokslai būtų rašomi ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Seminaristus ruošė tapti ne tik uoliais Dievo žodžio skleidėjais, bet juos ugdė kaip tautos vedlius šviesos link – norėjo, kad kunigaudami neužmirštų šviesti, lavinti ir savo parapijonių. Vyskupui rūpėjo viskas, kas susiję su tautos gyvybiniais pamatais. Jo siekis – nuolatinis tautos mokslinimas.

M. Valančius 1847 m., dar būdamas Varnių kunigų seminarijos rektoriumi, parašė dviejų tomų istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (išleistas 1848). Išnašose jis pažymi, kad pasinaudojęs 42 leidinių šaltiniais. Knyga apima didelį 1413– 1841 metų laikotarpį. Kokiais įvairiais etnografiniais aspektais rinkta ir iki smulkmenų panaudota medžiaga, galima įsitikinti paskaičius skiltį „Papročiai žemaičių“. Apibūdindamas skirtingų regionų moterų apdarą, autorius pastebėjo Rietavo mergaičių gebėjimą gražiai austi. Šiuos nuopelnus jis priskyrė kunigaikščiui Irenėjui Oginskiui, mat būtent kunigaikštis sugebėjo jas paraginti.

Rašydamas istorinį veikalą lietuvių kalba, M. Valančius įrodė, kad ji puikiausiai tinka ir mokslinei kalbai. Žemaičių dailės muziejaus rinkiniuose saugoma šio leidinio pirmoji dalis. Knyga greičiausiai priklausė kunigui tremtiniui Petrui Janušaičiui. Joje yra kunigo Petro Janušaičio (Tėvo Aloyzo) (1901–1974) autografas. Pranciškonas P. Janušaitis – šviesuolis, aktyviai dalyvavęs ateitininkų, pavasarininkų veikloje, Kretingos vaikų Angelo Sargo draugijos vadas, Kretingos senelių prieglaudos vedėjas, laikraščio „Šv. Pranciškaus varpelis“ redaktorius.

1850 m. pavasarį M. Valančius pradėjo didelį švietėjišką darbą, steigė parapijines mokyklas. Šiai užduočiai atlikti apie save vyskupas subūrė aktyvų rašančių kunigų ratą, pasitelkė intelektualus, išrūpindamas jiems valstybines ar bažnytines tarnybas. Tai nebuvo taip paprasta: Žemaičių vyskupui dažnai teko pasitelkti diplomatinius gebėjimus, kad į savo pusę palenktų įtakingus valdžios atstovus, bažnyčios hierarchus. Užsibrėžtas tikslas, kad Žemaitijos žmonės taptų raštingi, turėjo būti pasiektas. Todėl išlydėdamas, įšventindamas juos į kunigus, dovanodamas lietuviškas maldaknyges, tarsi primindavo dvejopą kunigų misiją – kaip svarbu rūpintis žmonių sielovada, neužmirštant jų šviesti lietuvybės dvasia.

Kaip vyskupas Motiejus Valančius nebijojo pasmerkti spaudos draudimo ir palaikyti, skatinti knygnešius, juk už tai grėsė laisvės atėmimas? Pirmučiausias atsakymas būtų – stipri asmenybė. Tas jo tikėjimas, kad pasirinktas kelias yra vienintelis, kuriuo jis turi nueiti kartu su savimi vesdamas ir tautą. M. Valančius yra sakęs: „Žadėjo man Kamčiatką ir kartuves, bet mane užstojo ypatinga Dievo Apvaizda“. Saugojo vyskupą ir didžiulis autoritetas, populiarumas: ne bet koks, o per daugelį metų užtarnautas principu – meilė ir rūpestis savo tauta, tautos meilė savo Ganytojui. Galima ir pajuokauti, kad gal padėjo ir tie saldainiai, kuriuos jis nuolat nešiodavosi kišenėse ir išdalydavo sutiktiems vaikams... Reikia pasakyti, kad caro valdžia suvokė: pajudinus šį tvirtą tautos pamatų akmenį, grius visa, ką taip uoliai kurpė ir raizgė tiek metų – Lietuvą paversti Rusijos dalimi, tiksliau – pačia Rusija.

Carinės Rusijos administracijai nusprendus galutinai „rasplastat Litvoj“, 1864 m. vyskupijos centras iš Varnių buvo perkeltas į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą M. Valančių nuolat sekė policija, jis buvo apsuptas šnipų, atskirtas nuo ganomųjų ir kunigų, uždraudžiant pasitraukti iš gyvenamosios vietos, skundžiamas, nuolat tikrinamas, apdedant baudomis, senstantis, suvargęs nuo nuolatinių rūpesčių. Tačiau vidumi jis išliko ramus – žmonių meilė buvo didžiausia vyskupo galia, leidusi iškęsti visokiausią pažeminimą.

M. Valančiaus sukurtos organizacijos veikla neliko nepastebėta rusų valdžios pareigūnų. Ypač žandarų budrumas padidėjo, kai tarp paprastų religinių leidinių pasirodė M. Valančiaus parašyti anticarinės krypties leidinėliai „Broliai katalikai“, „Perspėjimas“, „Iš tamsybės veda kelias teisybės“ ir kiti. Atsirado ir skundikų. 1871 m. buvo suimta ir tardyta aštuoniolika M. Valančiaus knygnešių organizacijos narių. Visi jie nuvežti į Vilniaus citadelės pastatą Nr. 14. Kaltinimai pareikšti lietuvių spaudos rėmimu, jos platinimu, ryšiais su M. Valančiumi ir Jonu Zabermanu. Tardė juos dar nuo 1863 m. sukilimo tebeveikianti caro įsteigta komisija, turinti didelę tardymo patirtį. Valdžios pareigūnams atrodė, kad didžiausi kaltininkai yra vietos bajorai ir kunigai. Būtent jie ir nukentėjo labiausiai –ilgiems metams buvo ištremti į Tombovo, Vologdos, Archangelsko gubernijas. Kai kuriems kunigams atimta teisė aukoti šv. Mišias. Iš tremties žmonės grįžo praradę sveikatą, bet dvasiškai nepalaužti.

Vis dėlto kritikai vyskupo nepaliko ramybėje net po mirties: praėjus beveik trisdešimčiai metų, Amerikoje pasirodė buvusio kunigo, bendražygio, bet vėliau laisvamanystės keliu pasukusio V. Dembskio knygelė „Ar vyskupas Valančius (Volončauskas) nebuvo viliūgu lietuvystės?“ (1901), kurioje vyskupo veikla nušviečiama gana prieštaringai.

Žiūrint iš laiko perspektyvos, net tokiose kritinėse apžvalgose nesumenksta Motiejaus Valančiaus įnašas į lietuvybę, nacionalinės kultūros formavimą, o tai ir nutiesė tiltą į tautinį išsivadavimo judėjimą.

Kyla klausimas, o kam šių laikų žmones gali įkvėpti pasaulyje unikalus knygnešystės fenomenas?

Pasaulyje viskas keičiasi, mainosi, bet yra dalykų, kurie bėgant laikui nekinta. Taip yra ir su tautos kalba – ji vienintelė ir nepakeičiama. Iškilus pavojui gimtajai kalbai, drąsiai ir pasiaukojamai stojo ginti knygnešiai. Ir ne tik. Grėsmę jautė visa tauta. Koks nuolatinis, nepaliaujamas rūpestis dėl lietuvių kalbos išlikimo gulėjo ant M. Valančiaus pečių, galima pailiustruoti Varnių gyventojos Teklės Lukauskaitės pasakojimu iš vaikystės: „Ar moki skaityti? [klausia Valančius]. – Moku, šviesiausiasis vyskupe. – O kaip mokaisi? – Lenkiškai, - sakau. - O kodėl ne žemaitiškai? – Mano tėvas praidokas [ateivis] iš Lietuvos sakė, kad mokyčiausi skaityti lenkiškai. – O kodėl ne žemaitiškai? Kaip tave mokė mama poterių? – Žemaitiškai. – Mokykis žemaitiškai, taip kaip motina mokė poterių, taip skaityk ir spaviedokis. Žemaičių kalba, vaikeliai, važnesnė už lenkų. – Ne sykį jis vaikams taip pasakodavo. Vyskupas liepdavo mums savo sodne dainuoti žemaitiškai. Jis klausėsi ir natavojo. Kas „Zuikelį“, kas „Oželį“ dainuodavome.“

Tada gimtasis žodis sudarė prielaidas tautinei savimonei plėtoti, rodė, švietė kelią į valstybingumą. Dabar irgi kažkas panašaus: kalba mus saugo, leidžia išlikti tauta, neišnykti iš pasaulio žemėlapio, parodyti savo unikalumą.

Kalbant apie knygnešystę, man šalia iškyla mintis ir apie kryždirbystę. Tai du žodžiai, du Lietuvos fenomenai, kurie ne tik gražiai rimuojasi tarpusavyje, bet ir apjungia mūsų kultūrinį paveldą. Tuose žodžiuose galima perskaityti lietuvių tautos genetinę išlikimo istoriją. Unikalus reiškinys – pati tauta, iškilus grėsmei būti sunaikintai, knygnešių pagalba saugojo lietuvišką žodį ir statė kryžius – sėjo Tikėjimo sėklą. Išlikimo ginklai buvo tik du: kalba ir tikėjimas. Panašų kelią į laisvę pasirinko ir mūsų karta. Kelias atkuriant nepriklausomybę buvo grįstas drąsa, valia ir tikėjimu. Išvada tokia: pasitelkiant žodį, tikėjimą, valią, žmonės visais laikais gali atrasti kelią į tiesą.