Mėnesio eksponatas

Plungės miesto Magdeburgo privilegija – svarbus istorinis dokumentas, užtikrinęs plungiškiams asmens ir turto teises, o miesto bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją. Nors savivalda gyvavo  trumpai,  tai  buvo naujo laikmečio ženklas, davęs suprasti kad žmonės patys gali būti atsakingi už savo gyvenimą.

Iki 1792 m., kaip buvo būdinga to meto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės  miestams, Plungė priklausė dvaro ir bažnyčios jurisdikcijai. Gyvenvietę sudarė  miestelis, dvaras ir bažnyčia su jos valda. Šios trys dalys buvo tarsi  atskiros skirtingų luomų teritorijos, valstybėje, o ir visuomenėje – turėjusios skirtingas teises ir pareigas.

 Savivaldos suteikimas Plungei glaudžiai susijęs su XVIII a. pabaigos įvykiais valstybėje. Paskutinysis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, ilgą laiką grūmęsis su reakcingais valstybės didikais bei  šalį pradėjusiomis dalintis Austrija, Prūsija ir Rusija, pagaliau gavo galimybę įgyvendinti savo svajonę –  modernizuoti valstybę. Trumpam susidarius palankiai tarptautinei situacijai 1788 m. Varšuvoje buvo sušauktas Seimas, kurio darbas užtruko iki 1792 m., dėl to jis buvo pavadintas Didžiuoju, Reformų arba Ketverių metų Seimu_. Tarp svarbiausių Seimo nutarimų 1791 m. balandžio 18 d. buvo priimtas Miestų įstatymas ir garsioji būsimos reformuotos valstybės Gegužės 3-osios konstitucija.

Pagal Miestų įstatymą ne tik didesnieji arba seniji miestai, bet ir mažesni miesteliai, kurių veiklos pobūdis atitiko miestams keliamus  reikalavimus, galėjo tapti laisvaisiais, bet prieš tai  turėjo gauti karaliaus Stanislovo Augusto pasirašytą lokacinę (įkūrimo) privilegiją. Taip miestiečiai buvo išlaisvinami iš  seniūnų valdžios, gavo teisę savarankiškai disponuoti jiems skirta žeme, verstis amatais ir prekyba, išsirinkti  savo miesto valdžią ir teismą, kurių valdžiai turėjo paklusti visų luomų gyventojai.

Ketverių metų Seimo priimti nutarimai paskatino Lietuvos miestų ir miestelių gyventojus įgyti laisvės teises savo gyvenvietėms. Kaip suskaičiavo Plungės miesto Magdeburgo teisių privilegijos istoriją tyrinėjęs istorikas Zigmas Kiaupa, per 7,5 mėnesio Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas patvirtino net 74 laisvųjų miestų teises, iš kurių 86 procentai buvo etnografinės Lietuvos žemėse. Naudodamiesi šiuo pakilimu, laisvojo miesto privilegijas išsirūpino ir Plungės, Platelių, Rietavo bei kitų Lietuvos miestų ir miestelių gyventojai.  Tai padaryti nebuvo paprasta, reikėjo vykti į Varšuvą, ten įrodyti, kad gyvenvietė gali būti laisvuoju miestu ir gauti karaliaus pasirašytą privilegiją. Patekti pas valdovą eiliniai piliečiai negalėjo. Tam mažieji miesteliai samdydavo bajorus arba didžiųjų miestų miestiečius. Tik jie galėjo valstybės raštinėje surinkti reikalingus dokumentus ir patekti pas karalių ar bent Lietuvos kanclerį, tvarkiusį laisvųjų miestų reiklaus. Be to pačiame miestelyje turėjo būti iniciatyvių žmonių, žinojusių įstatymus ir gebėjusių sutelkti kitus gyventojus, nes tai kainavo nemažus pinigus. Jų reikėjo ir privilegijai išpirkti, ir  pačiai savivaldai kurti – patalpoms, aktų knygoms įsigyti, raštininkui samdyti ir kitkam.

Kaip nustatė istorikas Z.Kiaupa, Plungės privilegija rūpinosi miesto vaitas kilmingasis Mykolas Čašinskis. Jis vyko į Varšuvą, iš kur parvežė Abiejų Tautų Respublikos karaliaus  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio 1792 m. sausio 13 d. pasirašytą laisvojo miesto privilegiją.  Privilegijoje karalius rašė, kad Plungės miestiečių garbei suteikiąs tokį  herbą, koks privilegijoje yra nupieštas: „kviečių pėdą, laisvai surištą karmazininiu kaspinu, o virš varpų – Dievo Apvaizda.“

Plungiškiams ilgai džiaugtis įgytomis teisėmis ir herbu neteko. Pirmiausia buvo susidurta su Plungės dvaro valdos seniūno Benedikto Karpio  pasipriešinimu, su juo teko bylinėtis teisme, mat privilegijos nenorėta pripažinti. 1792 m. viduryje krašte nugalėjo Didžiojo reformų Seimo priešininkai konfederatai, Plungės ir kitų miestų bei  miestelių savivalda ir herbas turėjo būti panaikinti. Nežiūrint to, įgyvendintos pertvarkos paliko ženklą gyventojų mąstyme, jų tapatybės formavime. Privilegijos aktu suteiktas miesto herbas, tapo vėlesnių plungiškių tapatybės dalimi ir net pasipriešinimo okupacinei Rusijos priespaudai simboliu. 

Dr. Jolanta Skurdauskienė