Mėnesio eksponatas
Poetui Vytautui Mačerniui 100
2021 06 01Poetui Vytautui Mačerniui 100
(1921–1944)
Aš pilnas nerimo, kažko pasilgęs baisiai,
Paskendęs vakaro rimty, mąstau
Apie šią žemę ir kalvas suartas,
Ir iš storų sienojų pastatytus šiuos namus,
Ir žmones einant iš kartos į kartą –
Tuos žmones jaunus, pranašius.
Vytautas Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. Šarnelėje, Žemaičių Kalvarijos valsčiuje, dideliame vienkiemyje, gausioje Mačernių šeimoje (gimė 13 vaikų, užaugo 7). Giminės ir biografai teigia, kad motina Elžbieta laukusi dukters, bet gimus ir antrajam vaikui berniukui, nusivylusi ir Vytauto nelabai mylėjusi. Vaikas augo uždaras, užsisvajojęs, dažnai susikrimtęs, anot motinos, ne toks, kaip kiti Mačernių vyrai – pilni energijos, žemiški, gyvybingi. Poetui artima tapo senelė: tai ji naktimis keldavosi nuraminti ir paguosti, paaugusiam sekdavo pasakas, tik jos aplinkoje Vytukas jautėsi saugus. Dvi giminingos sielos išsiskyrė 1934 metais, jai mirus. Vėliau „Vizijose“ apie senolę poetas rašė: Praėjo Praėjo daugel metų. Ir senolė mirė.
Neliko kambary gėlių, neliko nė maldaknygių senų,
Ir širdyje skaistaus anų dienų tikėjimo
Neliko nė ženklų.
1935 m. baigęs Sedos progimnaziją, V. Mačernis mokslus tęsė Telšių valstybinėje Vyskupo Valančiaus gimnazijoje. Joje jis buvo vis toks pat susikaupęs, palinkęs prie knygų – priešingai nei brolis Vladas, kuris bendraklasiams girdavosi: „Mano tėvas jėgeris turi keturis šunis. Tikras vyras, o brolis – Švetė. Ne joks man draugas. Aš tai į tėvą. Mes tikri vyrai“. Vytautui medžioklės nerūpėjo. Jam svarbiau stebėti, kaip skraido paukščiai, kaip jie gyvena keičiantis metų laikams.
1938 m. nelaimingo atsitikimo metu žuvo tėvas Vladas Mačernis. Po tėvo laidotuvių, pabuvęs savaitę namuose, Vytautas išvažiavo į Telšius baigti gimnazijos mokslų, tiesa, beveik savarankiškai, nes pagalba iš namų tapo visai menka.
Baigęs gimnaziją, vasarą leido gimtinėje, paskendęs svajonėse apie didelį miestą, kuriame tikėjosi numaldyti savo neramią sielą, pasotinti ją pažinimo džiaugsmu. Netrukus jį aplankė pirmoji meilė – trapus jausmas gražiai mergaitei Danguolei Jačkevičiūtei iš Tauragės. Pasipylė laiškai – eiliuoti ir neeiliuoti, mergaitė jį vadino poetu.
1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, pasirinko anglų kalbos studijas. Lyg nepermaldaujamas Lemties šešėlis lydėjo V. Mačernį: 1939 m. rugsėjo 1-oji pažymėta negandos ženklu – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuris vėliau pasiglemžė ir jaunojo poeto gyvybę. Dar viena skaudi žinia Vytautą pasiekė lapkričio 30-ąją – mirė poeto mylimoji Danguolė. Apie netektį Vytautas nekalbėjo niekam. Tik vėliau eilėse liejosi jo širdgėla: „Po to, kai tu mirei, aš neradau pasauly nieko, kas nesuteiktų liūdesio gilaus“.
Kaune V. Mačernis atrado bendraminčių – jaunų poetų, literatų, įsiliejo į bendravimą. Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Paulius Jurkus, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas – šešetukas, kuris rinkdavosi karčemėlėje Kęstučio gatvėje ir valandų valandas kalbėdavosi, kokiu keliu pasukti, skaitydavo Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Antano Miškinio kūrybą.
1940 m. persikėlė į Vilniaus universitetą, kuriame pagrindinę specialybę pasirinko filosofiją. Nekreipdamas dėmesio į skurdžią buitį ir įtemtą politinę padėtį, pasinėrė į kūrybą, godžiai klausėsi Vinco Mykolaičio-Putino, Vinco Krėvės paskaitų, draugų rate diskutavo, ieškojo, atrado ir savaip – įžvalgiai – vertino žymiuosius pasaulio ir Lietuvos rašytojus. Draugai, bendraminčiai ir dalis akademinės visuomenės, išgirdę jo sukurtas ir įtaigiai, su užsidegimu paties perskaitytas vizijas, jame pamatė didį Poetą. V. Mačernis kūrė naują, lig šiol negirdėtą poeziją, kurioje Žodis reiškė absoliutą, tą atskaitos tašką, nuo kurio suvokiamas egzistencinis žmogaus buvimas Žemėje. Vilniuje paslaptingai ir tyliai užgimė Vytauto meilė studentei Bronei Vildžiūnaitei, kuri liepsnojanti ir vienintelė liko amžinai – abiem.
1943 m. dėl karo uždarius universitetą, prieš Kalėdas V. Mačernis ruošėsi grįžti į Šarnelę: „Dabar, kai rengiuosi namo, mano akyse iškilo namai, laukai ir visa tai, kas sudarė mane“. Po vargingos kelionės vėl tikėjosi atrasti savo vaikystės žemę. Girios kalne pasidarė medyje gandralizdį. Iš jo matyti toli toli... Jame praleista daug ramių, svajingų, kūrybos pilnų valandų.
1944 m. balandžio mėnesį V. Mačernis grįžo iš Vilniuje surengto literatūrinio vakaro išdidus, kaip niekada laimingas: jo eilėraščiai sutikti ovacijomis, publikos prašymais pakartoti!
Gimtinėje V. Mačernis skaitė astronomiją ir fiziką, vertė Oskaro Milašiaus kūrybą, mokėsi prancūzų kalbos, svajojo apie mokslą Sorbonos universitete Paryžiuje. Be gimtosios kalbos, V. Mačernis kalbėjo dar septyniomis kalbomis: vokiečių, anglų, prancūzų, italų, rusų, lotynų, graikų. Užtekdavo pasimokyti bent porą savaičių, kad viena ar kita kalba „pasiduodavo“ V. Mačernio valdoma.
Atėjo 1944 m. vasara, į Lietuvą sugrįžo karas, vėl keldamas sumaištį žmonių gyvenime. Trys teatralai – režisierius Juozas Miltinis, aktoriai Donatas Banionis, Vaclovas Blėdis – bei Žemaičių teatro direktorius Telesforas Valius brikele pasiekė atkampią vietelę – miškingą, duburių dugne paskendusią Šarnelę. Tikėjosi, kad karas aplenks šias apylinkes. Juos pasitiko poetas – išblyškęs, giliomis, mąsliomis akimis. Įsimintini vakarai, naktys ir skambantys draugų balsai. Poetas būryje, bet jis toks vienišas, toks paniręs į save, jautrus, lyg plaukiantis minčių nematoma upe, kuri dažnai atsiveria nuskaidrintos sielos posmais.
1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu, į V. Mačernio galvą pataikė rusų artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno, ypatingu talentu apdovanoto poeto gyvybę. Stojo Tyla – sumaištis baigėsi, iš amžinybės ataidi poeto žodžiai: „Tu suprasi, gyva – miršta, lieka tik daina, kaip nemirštantis paminklas dainiaus kapuose“. V. Mačernis palaidotas Šarnelėje, tėviškės kalnelyje.
Iš žinomų 209 V. Mačernio eilėraščių apie 200 sukurta gimtojoje Šarnelėje: atrodo, jog niekur poeto neišeita, tik mintimis klajota begalybėje ir eilėraščių posmais į branduolį sudėta žmogaus būtis. Ratas užsidaro: tik tėviškėlės ąžuolai, pušelės, kvepiantys žolynai kažką negirdimai ir amžinai poetui kužda kaip vaikystėje, kai su senole po kalnelį vaikščiota...
Danutė Einikienė
Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja
VYTAUTAS MAČERNIS – TELŠIŲ GIMNAZIJOS MOKSLEIVIS. Telšiai