Mėnesio eksponatas

Rudens atodūsiai, nugulę vario spalvomis ant dailininkų drobių, dvelkia vėsa, o atgimęs salsvas nukritusių medžių lapų kvapas panardina į melancholišką ramybę. Šiame virsme susipina šiek tiek liūdesio dėl praėjusios vasaros ir šiek tiek nusivylimo, žinant, kad trapus rudens grožis yra toks laikinas. Rudens peizažai – tai dvasinė galerija, kurioje prarandamas laiko pojūtis. Didysis gamtos finalas prasidėjo!

Dailininkų Liudviko Pociaus, Adomo Galdiko, Igno Budrio, Leonardo Tuleikio, Vytauto Kasiulio, Antano Šerono ir Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės rudens spalvų simfonija suskamba kaip galingas akordas, suvirpinantis žiūrovų sielas.

Vytauto Kasiulio „Sodo obeliautojos“ kuria gyvenimo pilnatvės nuotaiką. Moterų ir obels formos komponuojamos ornamento principu – tai sukuria folklorinę aplinką, suteikia žaismės, skaidrumo ir primena, kad ruduo yra derliaus nuėmimo metas.

Adomo Galdiko paveiksle „Medžiai“ spalvos atrodo judančios ir nuolat kintančios. Aistros ir jausmo pagauti, drąsūs dailininko teptuko potėpiai liejasi it liepsnojančių medžių tvykslės. Čia nėra jokios ramybės: iš linijos išsivadavusios spalvos pašėlusia ekspresija šoka gyvybės šokį.

Igno Budrio akvarelėse įkūnytas ruduo – tai savitai transformuoti natūros vaizdiniai, išryškinantys gimtųjų vietų grožį ir ore tvyrančią sakralią aurą.

Leonardo Tuleikio „Ruduo prie upės“ – ekspresyvus, dvasinės įtampos kupinas pastozinis kūrinys, paliekantis dramatiškos kovos nuojautą.

Liudvikui Pociui gimtoji Žemaitija buvo išskirtinė žemė, kurios grožis nugulė jo drobėse. Dailininko potėpiai kūrinyje „Saulėtas ruduo“, tarsi poeto išraiškingos metaforos, yra pilni šviesos ir šešėlių žaismo. Iš atminties klodų iškilęs ir metų kaitos nuspalvintas peizažo motyvas įtraukia taip stipriai, jog atrodo, kad iš tiesų stovi ten, kur veda dailininko teptukas.

Meistriškas talentas ir gebėjimas stebinti žiūrovą atsiskleidžia Giedrės Bulotaitės-Jurkūnienės miniatiūrose. Kūrinys „Rudens kalvelės II“ – tai pastelės, trijų plaukelių teptuko ir neįtikėtino dailininkės kruopštumo rezultatas. Ji sukuria mikropasaulį, kuriame vėjo genami linksta rudeniniai lapai, o apniukusiame danguje skraido paukščiai. Norint tai išvysti, į paveikslą būtina žiūrėti per lupą.

Antano Šerono drobė „Kalvotoji“ veikia tarsi žvilgsnis pro važiuojančio traukinio vagono langą į banguojančius, nuolat besikeičiančius kalvotosios Žemaitijos laukus.

Ruduo, jau ruduo…