Mėnesio eksponatas

Laisvė: ji niekada neateina šventės keliu, bet visada pati tampa didžiausia švente. Jos kelias pilnas skaudžių praradimų, kančių, mirties. Pasiryžusiems juo eiti laukia atskirtis, persekiojimas, pažeminimas. Juo eina tik patys drąsiausi – tie, kurie gyvenimo neįsivaizduoja be laisvės ir tiki jos pergale.

1991 m. sausio 13-osios naktis tapo tautos laisvės siekio simboliu. Tą  naktį pasaulis, užgniaužęs kvapą, stebėjo, kaip mūsų beginkliai Laisvės gynėjai, rankose tvirtai laikydami trispalves, o širdyse saugodami tautos patikėtą laisvės mandatą, stojo prieš sovietų šarvuočius ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybės.

Žmonių atmintyje dar gyvos neramios ir pilnos įtampos 1991 m. sausio dienos: priešas toliau demonstravo plieninę galią, užiminėdamas ir niokodamas strategiškai svarbius Lietuvai pastatus, siekdamas įbauginti ir drastiškais veiksmais parklupdyti laisvei pakilusią tautą, o ją pažeminus – atkurti marionetinę Lietuvos SSR.

Lietuvos Sąjūdis, saugodamas trapią atkurtos Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nuo sausio 8-osios pradėjo organizuoti žmonių budėjimą prie svarbiausių pastatų tiek Vilniuje, tiek ir kituose miestuose.

Atmosfera kaito: tautos pasiryžimas eiti laisvės keliu darėsi nesustabdomas. Laisvės fanfaros skambėjo vis garsiau ir garsiau – jos kaitino kraują ir vedė tautą į viltingą išsivadavimą.

Tą sausio 13-osios naktį sovietų armijos kariai neišdrįso pulti prie Aukščiausiosios Tarybų rūmų susirinkusių laisvės sergėtojų. Jų buvo apie 20  tūkstančių suvažiavusių iš visos Lietuvos. Žmonių skanduojamas žodis „Lietuva“ skambėjo kaip aštriausias ginklas, o Parlamentas atrodė kaip neįveikiama tvirtovė.

Okupantai ėmėsi kitos taktikos. Šarvuočiais ir tankais apsupo Lietuvos radijo ir televizijos komiteto pastatus bei Vilniaus televizijos bokštą. Prasidėjo šturmas. Televizijos diktorės Eglės Bučelytės pranešimas, kad sovietų kariai užgrobė Radijo ir televizijos pastatą, tiesioginiame eteryje nuskambėjo 1 val. 53 min. Po keliolikos minučių transliacija iš Lietuvos televizijos studijos buvo nutraukta, tačiau dar kelias minutes Vilniaus televizijos bokštas retransliavo vaizdus iš Nepriklausomybės aikštės.

Tos tragiškos nakties įvykiuose žuvo trylika ir buvo sužeista apie tūkstantis beginklių žmonių. Dar vienas Laisvės gynėjas nuo mirtinų sovietų desantininkų sužeidimų neišgyveno – mirė vėliau.

Siekis atkirsti Lietuvą nuo informacinės sklaidos sovietų armijai nepavyko. Netrukus po kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto Kauno nakties tylą perskrodė sirenų kauksmas ir bažnyčių varpų gausmas. Miestas kėlėsi, ėjo į gatves ir stojo saugoti Laisvės: 2 val. 20 min. informacinį darbą perėmė Kauno radiofonas ir televizijos stotis Sitkūnuose. 5 val. 40 min. sulaukta pagalbos iš Punsko – lenkų žurnalistai priėmė transliacijas ir jas perdavė pasauliui.

Sausio 13-osios dieną Vilniuje į Nepriklausomybės aikštę vėl plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Šimtatūkstantinė Laisvės gynėjų armija statė barikadas, stiprino užkardas. Panaudota viskas, kas, atrodė, bent kiek sulaikys sovietų karių atakas. Ant gynybinių blokų atsirado užrašas LIETUVOS ŠIRDIS. Lietuva gyveno vienu troškimu, jos širdis plakė vienu ritmu – LAISVĖ!

Sausio 13-osios naktį, kad gyventume laisvi, neįkainojamą auką – gyvybę – atidavė 14 nepriklausomos Lietuvos valstybės gynėjų: Loreta Asanavičiūtė (1967–1991), Virginijus Druskis (1969–1991), Darius Gerbutavičius (1973–1991), Rolandas Jankauskas (1969–1991), Rimantas Juknevičius (1966–1991), Alvydas Kanapinskas (1952–1991), Algimantas Petras Kavoliukas (1939–1991), Vidas Maciulevičius (1966–1991), Titas Masiulis (1962–1991), Alvydas Matulka (1955–1991), Apolinaras Juozas Povilaitis (1937–1991), Ignas Šimulionis (1973–1991), Vytautas Vaitkus (1943–1991), Vytautas Koncevičius (1941– nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.).

Sausio 16-osios vidurdienį skambėjo visų Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų bažnyčių varpai, buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusiuosius. Atiduoti paskutinę pagarbą į Vilnių atvyko apie 500 tūkstančių žmonių.

Lietuva ne tik atsisveikino ir apraudojo Laisvės keliu ėjusius ir mirtį pasitikusius savo sūnus ir dukrą, bet dar labiau susivienijo, pakeltomis galvomis, oriai ir drąsiai baigė  pradėtą žygį Pergalės link.

Šiandien, prabėgus trisdešimt metų, sunku patikėti, kad kai kuriems beginkliams Laisvės gynėjams tada buvo vos 17 metų... Užaugo nauja laisva karta, kuri apie 1991 m. sausio įvykius sužino tik iš senelių, tėvų, mokytojų, dėstytojų pasakojimų. Tai labai svarbu, kad būtų nepamiršti istoriniai momentai, reikšmingi mūsų valstybės išlikimui. Laisvės kodas kartose niekur nedingsta: šiandieninis jaunimas, esant būtinybei ginti laisvę, pakartotų iš namų išeinančio Virginijaus Druskio pasakytus žodžius nerimaujančiai žmonai: „Jeigu visi bijosim, Lietuva niekada nebus laisva“.

Žemaičių dailės muziejus saugo išskirtines, šiuos skaudžius ir svarbius Lietuvai įvykius menančias nuotraukas:

1. 1991 m. sausio 13-osios įvykiai prie Vilniaus TV bokšto. Fotografijų autorius Kęstutis Jasaitis.

2. Koplytstulpis (autorius Ipolitas Užkurnis)  Sausio 13-osios aukoms atminti prie Vilniaus TV bokšto.

Danutė Einikienė

Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja